Atgalybė
Rugpjūtis šiemet pjauna greičiau ir giliau, nei norėtųsi. Nuo gyvenimo tempo svaigsta galva. Net kaime, kur, rodos, viskas turėtų vykti lėčiau, laikas sugeba įsibėgėti. Bėgdama nuo laiko bandau grįžti į praeitį. Dabar tvarkom sodybos senienų muziejų, kad tai nebūtų tik apdulkėję ir spaliais apkritę kaimiški griozdai, kurie nekalba neįvardyti.
Pjautuvas, ienos, svietsmušė, tekėlas, naščiai, pustyklė, ližė, varstotas, plūgas, akėčios, kaponės, drapakas, klema, kačerga, underė. Pastarųjų net nebandau „versti“ į bendrinę kalbą, nes, rodos, pervadinti literatūriškai, šitie daiktai prarastų ne tik charakterį, bet ir savo etnografinę autentiką. Pirmą kartą išgirstu žodį peikena, jos mūsų muziejuje net trys. Skamba suomiškai, o gal ir kilmė šiaurietiška, nes tai ledo daužymo įrankis. Dvi peikenos „kalba“ apie tuometines šaltas Lietuvos žiemas, trečioji – apie senelio pomėgį poledyninei žūklei. Žodis peikena man kažkodėl primena kitą labai keistą žodį – patina. Laiko patina, viską aptraukusi, kurią dabar bandome atitraukti kaip laiko užsklandą, už kurios vyko gyvenimai. Nebemačiau daugelio šitų padargų naudojamų, todėl dažniausiai reikia paaiškinimo: pavadinimo, paskirties ir savininkų, kad atsirastų prasmė ir ryšys. Daug ką esu girdėjusi iš klasikinės literatūros, bet nesusieju daikto ir jo vardo, neidentifikuoju, neatpažįstu. Galvoju, kaip veiksmingiau priartėti prie pažinimo – per tekstus, aprašymus ar visgi per gyvenimą. Ypač vasarą kyla šita dilema, kai sąlytis ir patirtis ima pirmauti prieš rašinius.
Man tvarkyti muziejų atrodo taip pat svarbu kaip rašyti memuarus, nes senienų revizija prikelia praeities istorijas, protėvių nudilintais rykais primena, iš kur aš ir kodėl būtent tokia. „Man patinka leisti per save srūti laikui“, – sako Valdas Papievis savo naujajam romane „Ankančiam pasauly“, ir imu galvoti, kad tai mano būdas įsilaikinti ir neapakti. Sąmoningai saistausi, gręžiuosi, bandau suprasti save per juos ir juos per save. Kad sodyba nebūtų tiktai poilsiavietė prie upės ir gėlių darželis. Prisimenu parypavimus išeivių rašytojo Juozo Kralikausko romane „Urviniai žmonės“: „…akyse vis pasilikusių veidai, vis namai su rūtom ir jurginais po langu, bitelių aviliai sodne…“ Jo romaną disertacijoj priskyriau nostalgijos kategorijai, o dabar žiūriu, kad tie „atminties inkarai“, kaip taikliai pavadino Svetlana Boym chrestomatiniam veikale The Future of Nostalgia, tikrai linkę pasigauti ir prisikabinti. Gėlynėlyje kažkaip nejučia atsiduria gėlės „kaip vaikystėj“: mamai – balti karkliukai, kurie kadaise augo prie verandos vienkiemy ir vakarais svaigiai kvepėdavo, oranžinės nasturtės, kurias mano prosenelė sodindavo nukirstų medžių kamienuose, mėlyna raganė, kuri vis pražysdavo liepos 9-ąją, per Veroniką, ir mamai primindavo mėlynas jos mamos Veronikos akis – apie tai yra net kažkokiam literatūriniam tekste rašiusi. Man – žioveiniai, kuriuos vadindavom „kurkiukais“, gladiolės, anuomet daiginamos senoj sovietinėj metalinėj skardinėj nuo silkių, raudonėliai, mano vaikystės kaimo idilėj nuolat dūzgiantys bitėmis. Sako, net alcheimeriu sergantys ligoniai atgauna atmintį sodindami ir prižiūrėdami savo vaikystės gėles. Kone verkiau, kai mama išrovė ir išmetė prieskonines juozažoles, mano tėvo Juozo žoles, kurių sėklų niekur nebenusipirksi. Ne dėl prėskesnės sriubos, nes dabar tų prieskonių juk yra įvairiausių ir egzotiškiausių – ir darže, ir parduotuvėj, o dėl vaikystės sentimento, kuris kažkodėl neturi senaties.
Mano gėlynai sudurstyti iš skirtingų prisirišimų, tokie irgi truputį muziejiniai, bet su šiuolaikiniais inkliuzais (astilbės, kleomės, zinijos, pentiniai, kurie byloja apie besikeičiančius laikus ir galimybes). Koks landšafto specialistas pasakytų, kad eklektiški, ne pagal taisykles. Bet sudėjus atmintį ir madą į matematinį veiksmą išeitų nelygybė.
Kaimas man išvis yra lygtis su daug nežinomųjų, mįslingas santykis, jo veikimo mechanizmo iki galo neperprantu. Žiūrėdama į rūdimis apėjusį iš keturių vienas kitą sukančių skirtingo dydžio krumpliaračių sudarytą agregatą, kurio net paskirties nė vienas nebeprisimenam, galvoju apie tai, kaip viskas pasaulyje susiję, vieni dantukai sukibę su kitais. Kaimas viską supaprastina. Nemėgstu pjedestalų ir pompastikos, nemėgdavau, kai per gimtadienius draugai mane kilnodavo (paskutinį kartą per 33-iąjį, kai trinktelėjau galva į lubas ir šito ritualo griežtai atsisakiau). Ir kaimą pamėgau maždaug nuo 33-ejų; pastebėjau ir savo aplinkoj, kad ir gamtos, ir praeities žmonėms prireikia perkopus trisdešimt, kai perlipi per savo ego ir supranti, kad galva stogo nepramuši, ir bent kažkiek paaiškėja dantukų sukibimo ir agregatų sukimosi logika.
Šią vasarą dalyvavau Ričardo Šileikos tupėjimo rituale, kurį jis apibūdino kaip hierarchijų susilyginimo, savotiško nusižeminimo aktą. Ir nusižeminti, ir įsižeminti man patinka. Mėgstu grybauti ir lankstytis prie kiekvieno grybo, šiemet miške keliais ėjau savo stacijas tarp samanose išsibarsčiusių voveraičių. Mėgstu kapstytis žemėje atsitūpusi arba atsiklaupusi. Žemė ta pati, kurią paskutiniais gyvenimo metais minėtais padargais dirbo iš vienkiemio po nacionalizacijos iškeldinti protėviai. Iškeldinti į miestelį prie upės, iš molingos pamiškės į nederlingas Šventosios vagos smėlio sąnašas. Šiemet Šventoji grėsliai pakilusi ir užliejusi žmonių daržus, šiltnamius, gėlynus – dar vienas įrodymas, kad iš pasikėlimų jokios naudos, nes viskas, ką apsemi savo egoistinėm paplavom, pamažu sunyksta. Baidarėmis vieną rugpjūčio savaitgalį plaukusi bičiulė pasakė: šiemet upė kaip autostrada. Išties, vandenys taip išsilieję, kad žiūrint iš sodybos atrodo – baidarininkai irkluoja per pievą.
Kaimas skatina įsižiūrėti į žiedlapį, į rūdį, į grumstą, kurie suteikia gaivališko džiaugsmo, o ne į globalius dalykus, kurie tik šiurpina, nes pasaulio blogis telkiasi vis arčiau, mažuosius velenus įsuka didieji, galva svaigsta ir nuo šito pagreičio. Kažkodėl lengviau ištverti blogį, kai jis toliau. Toliau laike ir toliau erdvėje. Kuo toliau – tuo lengviau. Atstumas čia svarbus. Tada jis tarsi kažkoks kitas blogis, su mumis lyg nesusijęs ir mūsų neliečiantis. Tarsi įsitvėrus protėvių laikytą padargo kotą blogis būtų lengviau pakeliamas. Tą kotą jie čiupinėjo prieš Sibirą, paskui po jo. Jis turbūt irgi buvo inkaras, suteikęs stabilumo, vilties išlikti, o vėliau patvirtinęs, kad išlikti visgi buvo prasminga. Kilnodami ir valydami jų daiktus, rengdami šitą muziejų tai darsyk paliudijam.
Daiva Kairevičiūtė. Žiedas. 1994
Šiemet ir gamtoje blogis kaip niekad išvešėjęs. Daugybė piktžolių, nežmoniški kiekiai parazitų (šlapiose Šventosios pievose besiporuojantys kurkliai dainavo nuo gegužės iki pat rudens), augalus puola kenkėjai ir ligos, kone visi baravykai sukirmiję. Pasirodo, būna ir augalų rūdys. Pirmą kartą sužinojau apie augalų marą, dvi dienos ir nebėr, viskas nujuoduoja, nunyksta ir žūsta. Šakės.
Šakių muziejuje turbūt daugiausia – nuo dvidančių iki septyniadančių, ilgomis ir trumpomis rankenomis – šienui krauti, šiaudams kratyti, mėšlui kabinti, bulvėms kasti. Turbūt iš čia ir šitas posakis – iš tokio dažno įrankio panaudojimo. Kaip ir kiti: „mėšlas“, „lipti ant to paties grėblio“, „varyti vagą“, „šakėmis ant vandens“. Dažnai kalba žodžius ir asociacijas išsaugo ilgiau, negu siekia mūsų pažinimas.
Muziejuje atsidūrė ir mano seneliui priklausęs ryškinimo aparatas, įspūdingas juodas burbulas ant aukšto koto, kuriuo jis ryškindavo šeimos nuotraukas. Purkšdama „Kärcherio“ vandens srove akėčias ir stebėdama tiesiog akyse šviesėjančią jų medieną, galvoju apie praeities ryškinimą. Mano ryškalai – vanduo. Vanduo gali žudyti, su mirtimi susijusios ir jo mitologinės reikšmės, bet gali ir nuprausti iki spindesio. Važiuodamos iš kaimo su mama kalbėjom apie žodžius „spindėti“ ir „blizgėti“, kad semantiškai „spindėti“ yra geriau konotuotas, o visokie blizgalai, blizgiai ir blizgučiai – piguva, bižuterija. Esu pastebėjusi, kad nagų lakas su blizgučiais ilgiau laikosi, bet vis tiek po mėnesio apsilupinėja, o juk spindėjimas – su sakralumo atspalviu, tai turbūt amžinas. Traukiu iš kuparo senovinius šventųjų paveikslus – visi su nimbais virš galvų, apspisti angeliukų su mažais sparneliais ir nimbeliais. Visiškas kičas, bet anų laikų interjero autentika. Išrinkau vieną ir pastačiau ant prosenelio gaminto medinio stalo. Įrėminau ir pakabinau ant sienos šeimynos pasižadėjimo dokumentą – tokią visai rimtą bulę, kuria Gipiškių šeimyna, įskaitant samdinius ir tarnaitę, pasižada tarnauti Dievui.
Purkšdama vandeniu dalgio kotą galvoju apie laiką. Laikas man eina (teka, srūva) ne bangomis, ne spiralėmis, kaip įprasta sakyti kalbant apie istorijos kartotes, o tėkme, galbūt protarpiais pasūkuriuojančia, padarančia vieną kitą lankstą (grįždama į Vilnių kertu Šventąją dukart), bet vis tiek linijine, vienakrypte. Gal todėl šiemet taip greitai eina laikas, kad tiek nenormaliai, tiesiog nesvietiškai daug vandens. Gal dėl to gyvenimo tempas vis greitėja ir mintys viršija greitį, kad patvinusi upė viršija greitį. Anksčiau – mano patirties dar nesiekiančiais laikais – Šventąja plukdydavo sielius ir ji buvo švari, neprižėlusi. Kai man, dar vaikui, pasakodavo istorijas apie kadaise čia plukdytus sielius, nesuprasdavau to žodžio. Įsivaizduodavau, kaip upe plukdo sielas, kurios ją švarina ir šventina.
Ir kartu galvoju, kiek daug daiktų pradingę ir kiek mažai mums likę. Arba dėl to, kad atrodė nereikšminga, arba dėl to, kad buvo iš neišliekančių medžiagų – kandėjančių, dūlančių, neatsparių kirvarpoms, laikui arba žmonių abejingumui, o galbūt progresui. Lieka dygsniai, o tarpai rekonstruojami tik kitose atminties saugyklose – asmeninėse ar muziejinėse. Laikas pergyvena daiktus, o išlikę daiktai pergyvena žmones ir jų poreikius. O kartu ir juos naudojusius pratęsia, papildo kaip Marshallo McLuhano plėtiniai (extensions), kažkaip keistai sujungia su ateitimi, kurios jie nebegalėjo patirti, bet kurios reliktus mes stebime ir čiupinėjame šiandien.
Vakaruose madinga saugoti kiekvieną apšepusį gelžgalį, restauruoti sendaikčius – net televizijos laidos apie tai kuriamos, o lietuviai vis dar linkę naikinti ir vaikytis laikinų madų, todėl žavi Šileikos hobis kolekcionuoti geležėles, rinkti istorijas per nereikšmingus mažmožius. Mes irgi galėjom visą tą protėvių „chlamą“ sovietmečiu išgabenti į Užpalių sąvartyną, kai dar iki Europos Sąjungos jis veikė prie buvusio hipodromo. Prisimenu hipodromo gaisro epizodą Noros Ikstenos romane „Motinos pienas“. Jis ten buvo sumanytas išryškinti išdidžios Latvijos ir brutalaus sovietmečio sandūrai. Mūsų kaime sąvartynas ir hipodromas – irgi du kontrastuojantys dydžiai. Hipodrome treniruodavosi jojikė Viktorija Jovarienė, pirmoji moteris Lietuvoje, išdrįsusi startuoti žirgų lenktynėse lygia greta su vyrais. Jų šeimai priklauso ir Užpalių dvaras, kurį kadaise valdė ir Radvilos, ir Oginskiai, ir Sapiegos, o dabar jame įkurtas didžiulis muziejus. Ten yra ir keli mano prosenelio dovanoti eksponatai. Mūsų šeima čia minima geruoju, todėl nebuvo sunku gauti iš jų porą arklių ir brikelę (ką ten brikelę – visą fajetoną), kai tekėjau. O dabar ir hipodromas, ir sąvartynas užžėlę mišku, kuriame dygsta grybai.
Purkšdama purvą nuo dailių senovinių svarstyklių klausau Aušros Kaziliūnaitės tinklalaidės „Knygmetis“, kur ji kalbasi su rašytoja Ieva Marija Sokolovaite. Ieva tyrinėja antropoceno ir grybų micelio sąsajas, kaip žmogaus sąmonė ir grybiena panašiai plečiasi vis ieškodamos naujų teritorijų, o aš bandau būti geologe, skverbtis gilyn į istoriją (turim sudarę giminės medį iki septintos kartos) ir į žemę (raunu iš gėlyno kilometrines ožkabarzdžių ir vijoklių šaknis, kurios vis nutrūksta ir atželia su nauju entuziazmu). Priimu argumentą, kad viskas yra visuma, ekosistema, tinklaveika, susipynusi raizgalynė, ir save inkorporuoju į laiko tiesę, matrilinijas, istorijos ir gamtos kvartalus. Turbūt dėsninga, kad ir literatūrologijoj lyginu, išbandau komparatyvistikos įnagius ir padargus.
Klausydamasi Ievos prisimenu, kaip per biologijos pamoką pamačiusi pro mikroskopą svogūno plėvelės ląsteles taip susižavėjau, kad paišydavau jas ir klijuodavau ant klaikių geltonų sovietinių tapetų. Mano vaizduotėje jos virsdavo plačiai atvertomis akimis, nematodais, banguojančiomis upės žolėmis, kurios vasarą apsivydavo aplink rankas ir kojas plaukiojant Šventojoj (nes siel(i)ų niekas nebeplukdė). Prisimenu Eglės Frank esė išskaitytą analogiją – iš gimdos į upę, iš vandenų į vandenis, iš žmogaus į gamtą (ir gamtai). Kai rašau šį tekstą, man artima moteris gimdo. Ciklai, sąsajos, perdangos ir tęstinumas mane guodžia, nors pati ir neturiu vaikų.
Šiemet, kad išplaukčiau, irkluoju per nederlingą Šventosios pievą kartu su protėviais. Irkluoju ne pasroviui ir ne per upę su Charonu, o atgal. Jeigu yra amžinybė, begalybė, turėtų būti ir atgalybė. Joje ir išmetu atminties inkarą.
