Gamta varo iš proto
Stebėtojo ir keturių ratų efektas
Gamta veda iš proto. Ir labiausiai gal dėl to, kad ji – kaip gyvatė, žaltys, šliužas ar koks kazlėkas – nuolat išslysta iš rankų. Kuo toliau, tuo sunkiau suvokti, kur ji prasideda ir kur baigiasi. Gal jos apskritai nėra, gal ji tik išsigalvojimas? Eini mišku ir pamatai seno šiferio krūvą. Kaip tik šalia tos vietos, kur labiausiai dygsta voveraitės ir kur gali tikėtis sučiupti gamtą už storo baravyko koto. Bet ir tada, kai to šiferio nebuvo, tą šventą vietelę surasdavai šalia keturiais ratais išvažinėto miško keliuko. O jei keliukas, keturi ratai – anokia čia gamta. Bet ir tos pačios voveraitės labai išvažinėtuose ar ištryptuose takeliuose dygsta daugiausiai. Patinka truputis kultūros? Aha, vieną dieną ana šiferio krūva dingsta, bet už kokio kilometro, prie kito keliuko netikėtai į akis pašviečia oranžiniai tinkliniai maišai – aptinki papuvusių bulvių krūvą… Dar po metų, pasidarbavus bakterijoms (gamtai?), ten jau randi trąšią tamsią komposto klampynę, kyšo ryškiaspalvių maišų ausys… Šalimais – gražiausios oranžinės voveraitės, tokia tarytum natūros ir kultūros mimikrija… Ar rinksime grybus su mikroplastiku ir asbesto nanodalelėmis, o gal palauksime, kol gamta paslėps pavojaus ženklus… nežinant galvos neskauda?
Kita vertus: tu pats, lankantis žinomą miško vietą, ar nesukuri vadinamojo stebėtojo efekto? Fizikoje, tiksliau – kvantinėje mechanikoje, tai reiškia, kad pats matavimo procesas daro įtaką stebimam reiškiniui. Fenomenologijoje ar postmodernioje filosofijoje kalbama panašiai: stebėtojas niekada nėra neutralus, jo buvimas keičia reiškinio prasmę. Matant, kaip skirtingai, keičiantis literatūros ir filosofijos madoms, vertinamas žmogaus ir gamtos santykis arba kokią įtaką tendencingoms reiškinių interpretacijoms turi aistringas, iškalbingas pagarsėjęs rašytojas ar mąstytojas, kyla pagunda kurią nors vyraujančią sampratą apversti aukštyn kojomis. Kažin, kokį tai sukeltų stebėtojo efektą?
Grąžinkime gamtai… kultūrą?
Šių metų rugpjūtį Lietuvoje sunku buvo neišgirsti apie kilnų „Senamiškio rezidencijų“ projektą. Šūkis – įsimintinas: „Grąžinkime gamtą gamtai.“ Buvo renkami pinigai išpirkti ir ateities kartoms išsaugoti apie 20 hektarų biologiškai vertingų miškų plotą. Ar miesto žmogui tai suvokiamas dydis? Paprasčiausi miesto parkai neretai užima didesnius plotus. Pavyzdžiui, Vilniaus Vingio parko teritorija siekia 162 ha, Kalnų parkas – 25 ha. Kaimo, kuriame gyvenu, sodai, daržai ir vejos sudarytų, regis, ne mažiau nei 20 ha. Ir vis dėlto: ką gi iš esmės daro žmogus gamtos užkariavimo žygyje, užsimojęs išpešti iš jos daugiau ar mažiau trumpalaikės naudos? Ogi jis elgiasi taip kaip ir daugybė gamtinių organizmų – gerina savo rūšies, savo populiacijos padėtį. Egoistiškai, skatinamas instinkto, kurio pats iki galo nesuvokia. Paradoksalu, betgi žmogus, naikindamas vadinamąją gamtą, nesvarbu, pasitelkęs išmaniąsias ar jau seniau išbandytas chemines technologijas, elgiasi… gamtiškai.
Daugelis evoliucijos biologų pabrėžia, kad rūšys išgyvena, nes rūpinasi savo interesais, tai – gamtai būdinga elgsena. Žmogus, kaip rūšis, elgiasi ne kitaip nei gyvūnai, besirūpinantys savo išlikimu ir gerove. Pasak amerikiečių filosofo Thomo Nagelio, kiekvienas organizmas neišvengiamai yra tam tikros subjektyvios perspektyvos centras, ir žmonės – jokia išimtis. Kitaip sakant, antropocentrizmas – tiesiog viena iš natūralių rūšies išlikimo strategijų. Skirtumas gal tik tas, kad žmogaus sąmoningumas leidžia jam peržengti šį ribotą požiūrį, aprėpiant platesnius moralinius horizontus. Tik būdamas ne tiek gamtiškas, kiek kultūringas, sąmoningas, moralus, žmogus gali pasirinkti – būti savo rūšies egoistu ar laikytis moralės, pranokstančios netoliaregiškus savo rūšies poreikius. Kitaip sakant, tikrasis gamtos išsaugojimui skirtas šūkis būtų: „Grąžinkime gamtai kultūrą.“ Kultūrą, panašią į tradicinių bendruomenių, kitaip – autochtonų, kurioms buvo būdingas saikas bei ritualai nuolankiai dėkojant už gamtos dovanas.
Žinoma, yra ir vadinamasis brutalus gamtiškasis kelias – naikinti kitas rūšis iki negrįžtamų pokyčių, kol jie žiauriai, naikinančiai paveiks pačius naikintojus. Ir jei aplinkybės bus bent kiek palankios, pradėti iš naujo. Ekologinėje gaisravietėje, o gal naujame pasaulyje? Galbūt ir vėl… gamtiškai, kartu su perkeista gamta ar jos likučiais, pamažu keliaujant panašia kryptimi. Svarstant dialektiškai, nuo tezės prie antitezės ir sintezės, atrodo, kad gamta vis tiek nepaliauja būti slidi. Slidesnė už kultūrą? Beje, o kaip mano stebimas objektas kinta dėl to, kad savo egoizmą suvokiu kaip gamtišką?
Gamta: skamba grėsmingai
Vienas iš tokių gamtos stebėtojų – daugiausia besidairantis į ją per nuotolį – sykį man paatviravo: „Kai girdžiu „gamta“, man tai skamba grėsmingai.“ Štai tau – vos ne smūgis man per galvą – ir, žinoma, ilgam išblaivinantis! Iki šiol tą ištarą prisimenu, ypač šią lietingą vasarą, kai mano saikingą daržiuką nesaikingai užplūdo sraigės. Ištisus septynerius metus jaučiau joms pagarbą, ypač vynuoginėms, tačiau šiemet mano kantrybė trūko. Kai iš beviltiškai nugraužtų žirnių, maždaug kvadratinio metro, nurinkau šių gyvių ne mažiau kaip šimtą, nebekilo ranka jų šveisti kaip anksčiau per tvorą, kur dirvonuoja nedirbamos žemės sklypai. Surinkusi užbėriau druskos ir bemaž mazochistiškai, tikėdamasi gamtamylių pylos, įvardijau tai kaip žudymo estetiką – man pačiai nemielą, priverstinę. Netrukau sulaukti ir man pažįstamo gamtininko dėmesio: juk tai neinvazinė rūšis, negi taip jau baisu, jei kokį lapelį nugrauš – netikįs, kad nugraužė visą daržą, kaip įrodymo pareikalavo nuotraukų… Pasipiktino ir mano argumentu apie gerovės praradimus, nes negi nesinaudoju parduotuve? Kitaip sakant, gelbėdama neinvazines sraiges ir maitindama jas savo daržo derliumi, privalėčiau išsiversti maitindamasi pramoninės žemdirbystės produktais… Betgi jos technologijos neišvengiamai naikina bioįvairovę ir galbūt tas pačias sraiges, tik daug profesionaliau, ne rankiniu, o cheminiu būdu. Tiesą sakant, mūsų gamtiški ir kultūriniai interesai aiškiai susikirto, ir man teko pajusti patį grėsmės, kurią kelia gamta, aštrumą, arba neišsprendžiamą, skausmingą aporiją.
O ką gi veikia sraigės su visa jų kiaukuto spiralės geometrija, Fibonacci seka ir auksiniu pjūviu, su poezija ir simbolika, su apie 43 000–50 000 jų rūšių visame pasaulyje? Vien Lietuvoje priskaičiuojama apie 80–90 sausumos sraigių rūšių. Ir jos, pasirodo, yra archajiškesnės už šliužus, šie yra tiesiog evoliuciškai pažengę sraigių palikuonys, praradę kiautą arba jį smarkiai susimažinę. Vis dėlto, kaip ir sraigės, tebėra hermafroditai, poruodamiesi jie apsikeičia sperma. Šitoks grožis ir gėris reikalauja aukų! Vynuoginė sraigė per parą gali suėsti apie 5–10 gramų augalinės masės, per mėnesį tai gali sudaryti iki 300 gramų. O jeigu jų 100, žalumos prireiks ne vienos dešimties tonų, žala augalams gali būti labai didelė. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvoje nei Žemės ūkio ministerija, nei niekas kitas nedraudžia naikinti sraigių cheminėmis medžiagomis, nors pagal Bendrijos buveinių direktyvą vynuoginės gražuolės yra saugotina rūšis. Tad ir Lietuvoje reglamentuojama sraigių rinkimo tvarka: leidžiama rinkti ne mažesnio nei 28 mm skersmens individus ir tik nuo gegužės pradžios iki birželio pabaigos, be to, draudžiama rinkti jas draustiniuose, parkuose, saugomose teritorijose. Kitaip sakant, skirtingi įstatymai vienas kitam prieštarauja: įstatymai draudžia imti iš gamtos gyvą sraigę maistui, bet nedraudžia netiesiogiai sunaikinti pesticidais ar fizinėmis priemonėmis. Taip išeitų, kad norint likti šios aporijos nuošalyje geriausia maistą pirkti parduotuvėse, negalvojant, kaip jis sukuriamas, ir grožėtis gamta be proto – tiesiogine ir perkeltine prasme.
Sukvailėję nuo gamtos grožio
Tiesa ta, kad daugelis šiuolaikinių mąstytojų kritiškai vertina miesto žmogaus romantinę, idealizuotą meilę gamtai. Jie atkreipia dėmesį, kad gamta nėra vien tik gydantis gėris, ji yra dinamiška terpė, kur, be simbiotinių pavyzdžių, pastebima nuolatinė ir dažnai žiauri kova. Žmogaus sentimentali gamtos idealizacija dažnai slepia realybę. Pasak amerikiečių filosofo Timothy Mortono, romantinis ekologinis vartotojiškumas paverčia mišką parduotuvės vitrina ir leidžia šios vitrinos atmosferą patirti kaip gamtos šventyklą. Tačiau iš tiesų toje šventykloje vyksta įvairiausio lygmens kruvinų – tiesiogine ir perkeltine prasme – ritualų. Aptarinėdama antropocentrizmą ekofeministinės krypties australų filosofė Val Plumwood gamtą metaforiškai apibūdino ne kaip moralinę visatą, o kaip multivisatą ir „paleistuvę“, kuriai „nesame skolingi ištikimybės“. Gamta nepaiso žmogaus moralės normų, todėl naivi meilė gamtai tėra tik miesto žmogaus projekcija. Ir ar tik miesto? Kaimiška vaikystės patirtis prof. Viktorijai Daujotytei, kaip ji rašo atsiminimų knygoje „Kai rašai, nebijai“, diktuoja, kad gamta yra gera.
Tuo tarpu paleistuvė gamta tik vos vos pridengia savo organizmų egoizmą, pavyzdžiui, tariamą medžių gerumą ir taurumą, šiandien taip atvirai adoruojamą miestiečių. Tarkime, juodasis riešutmedis skleidžia junginį jugloną, kuris į dirvą patenka per šaknis, lapus ar kevalą. Šis toksinas slopina kitų augalų augimą, taip medis išvalo teritoriją savo paties plėtrai. Panašiai egoistiškai nuodus paskleidžia eukaliptai, per lapus – raudonieji klevai, mangai, per lapus ir vaisių dalis – kokosų palmės, per šaknis – kai kurios vyšnių rūšys. Mums bene labiausiai žinomų pušų (ypač paprastosios pušies, Pinus sylvestris) spygliai turi daug fenolio junginių ir dervų, jie rūgština dirvožemį ir lėtina kai kurių augalų augimą. Dėl to po pušimis formuojasi vadinamosios „plikos“ samanų zonos – turbūt dėl to, kad, gamtos išvaryti iš proto, pultume, kaip toje dainoje, „veidu į samanas“. Kitaip sakant, konkuruodami dėl geresnių savo rūšies sąlygų augalai naudoja chemines technologijas. Ir ne tik jas. Pavyzdžiui, tankūs eglių vainikai smarkiai užtemdo dirvožemį, todėl konkurentų jauni savaime išdygę medeliai ar krūmai žūva nuo šviesos stygiaus. Beje, konkuruoja tarpusavyje ir tos pačios rūšies medžiai. Vieni tokių – tankiai savaime pasisėję beržai. Beržynas yra besivystanti ekosistema, joje augalai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir maistinių medžiagų. Dėl ribotų išteklių daugelis silpnesnių medelių žūsta natūraliosios atrankos būdu. Gamtiškai. Kadaise stebėjau panašius procesus Žemaitijoje, Žiogaičių kaime: kirtimą užvaldė žemuogės, tada jas išstūmė lazdynai ir avietės. Buvusioje ganykloje metai po metų mano akyse vystėsi beržų jaunuolyno drama.
O kaipgi su invazinėmis rūšimis – nuostabiai mėlynuojančiais lubinų laukais, aplink Vilnių geltonuojančiomis kanadinėmis rykštenėmis, baltųjų robinijų sąžalynais? Grąžindami gamtą gamtai turbūt turėtume nesikišti į vietinių ir invazinių konkurenciją?
Akcija su akacija ne akacija
„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“. Puikiosios ir talpiosios neprilygstamojo Henriko Radausko eilėraščio ,,Dainos gimimas“ eilutės jau tiek cituotos, kad tęsti šią tradiciją, regis, nei skoninga, nei jauku. Dažnai kartojami net geriausi dalykai darosi graudžiai komiški: kyla abejonių, ar cituojantiesiems pakanka vaizduotės ir simpatijų įvairovei, ar jų estetikos arsenalas nėra perdėm ribotas, atmetantis panoramas ir kosmoso ar mikrokosmo kryptis. Tačiau turbūt dar graudžiau bus, žinant, kad poeto minimas augalas buvo ne akacija, o baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), o jo istorija nėra tokia jau ir vienareikšmiškai balta.
Minėtas medis, dažnai klaidingai vadinamas akacija, dar 2012 m. įtrauktas į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą. O 2016 m. netgi paskelbtas naikintinu miestuose ir gyvenvietėse dėl neigiamo poveikio vietinėms ekosistemoms. Kitaip sakant, jeigu tas nuostabus augalas kur nors ir auga, tai tik jam paskelbto karo sąlygomis, už įstatymo ribų. Klausimas tik, ar tas karas yra mūsų kova už gamtą, ar prieš ją. Nes juk visur, kur tik įsikiša žmogus, jau yra kultūros sritis.
Greičiausiai nesuabejotume, tardami, kad visų lygmenų žmonijos kovos – pradedant genčių konfliktais ir baigiant pasauliniais karais – yra kultūrinio proceso dalis. Bet argi tai nėra esminio žmogaus gamtiškumo išraiška kariaujant už išlikimą, ginant ar plečiant savo teritoriją ar įtakos zoną? O visokiausios sporto rūšys ir pakopos? Sirgdami už savo kaimo, fabriko ar šalies komandą, simboliškai atkartojame gamtą: kiekviena sporto pergalė – tarsi apginta ankstesnė įtakos zona, pakoreguotos tam tikros simbolinės teritorijos ribos. Esmingai gamtiški yra ir rinkimai, ir politinės rietenos, taip pat ir pastarasis Lietuvos kultūrininkų maištas prieš politinę jėgą, pasikėsinusią išarti daugmaž nusistovėjusį ir derlingą kultūros daržą, paniekinti ilgametį kultūrinį įdirbį. Tam tikra prasme tai primena rūšių, genčių karus ar dominuojančių individų kautynes, lygiai kaip ir „15min“ ar kitų platformų geriausių knygų rinkimai. Ir ką gi daro išrinktieji autoriai ar jų globėjai, agituodami gerbėjus ar sekėjus socialiniuose tinkluose balsuoti už jų knygas, skelbdami savo kūrybą? Didina įtakos zoną ir gerina išgyvenamumą lygiai taip pat, kaip tai daro čia paminėti medžiai. Įvairiuose kultūrinės konkurencijos lygmenyse netrūksta ir tam tikrų slaptų nuodų, apkalbant vienam kitą, kurstant priešiškumą konkurentų atžvilgiu, telkiantis į tam tikras grupuotes, kurios sąmoningai ar nesąmoningai daro aibę dalykų, kad taptų arba išliktų įtakingos, o per įtakingumą – ir finansuojamos nusistovėjusiais kanalais. Kiekvienam norisi išgyventi, niekas netrokšta tapti balsu tyruose. Ir, deja, kiekvienas gyvas organizmas užprogramuotas veikti taip, tarsi jis būtų vertingesnis už kitą, o kultūros atveju – ak, argi nesame mokyti gražiai dėlioti žodžius, kurie susitelktų į mums naudingą, o gal ir svaiginantį, hipnotizuojantį komunikacinį debesį? Veikiame perdėm panašiai kaip tos gėlės, savo žiedų spalvomis ir aromatu viliojančios vabzdžius, kad tie jas apdulkintų, pagerindami sąlygas išgyventi, daugintis, plėstis.
Turbūt neimsime teigti, kad mano minėtoji baltažiedė robinija, o ji ypač gaji, nėra gamtos dalis – lygiai kaip tie didžiuliai invaziniai šliužai, kuriuos mano kaimynė, turinti namus dar ir kitame kaime, šią vasarą rinko ir galabijo kas rytą ir kas vakarą. Taip ji gelbėjo savo daržo derlių, o ne ekosistemą, bet nusipelnė ir pastarajai. Nusipelnyčiau ir aš, jei nukirsčiau savo kieme augančią baltažiedę robiniją, kurią, galima sakyti, pasisodinau H. Radausko garbei, jo „Dainos gimimo“ atminimui, nes šis eilėraštis iš esmės yra ir poezijos manifestas. Tik sumažinęs dėmesį buičiai, saugumo ir išlikimo strategijoms, numojęs ranką į politiką, gali sukurti tikrą dainą, eilėraštį ar kitokį meno kūrinį… kuris nebūtinai padės tau išgyventi. Tiesiog privalai išeiti iš proto, tai yra vienas iš meninės kūrybos reikalavimų. Kaip kitaip pakęstum įvairiausius simbolinius ritualus, konkursus, taurių kilnojimus, kavutes ir arbatėles pagal vieną šabloną sukurptose kavinėse, kostiumų kaitaliojimus, sąnarius laužančius aukštakulnius? Tik eidamas iš proto. Paleistuvė gamta, žinoma, gali padėti ir išeiti iš proto, ir tai ištverti.
