Vėlinių ekologija
Pats Dievas amžiams yra paskelbęs mirties nuosprendį visiems žmonėms – ne tik dabar gyvenantiems, bet ir gyvensiantiems.
Elias Canetti
Vėlinės čia pat. Atžengia per pirmąsias šalnas.
Šalnos nujuodina raudonus jurginų žiedus, atima iš geltonų ir raudonų lapų spalvas.
Tai, kas buvo kaip rudens vaivorykštės šėlsmas, lapijos ir žolijos malstriomas, įsukantis regą saulėtomis spalio dienomis, dabar tampa žemės, juodžemio spalvomis.
Tik dar ne taip juoda kaip pranašingoje sau pačiai Amy Winehouse dainoj „Back to Black“…
Vėlinės yra tam, kad primintų sugrįžimą į tą Juodį, į tą Tamsą. Kad primintų laiko gylį, iš kur visi atėjome – iš Žemės, kurioje kadaise visur gyveno aibė dievų – ąžuoluose ir šaltiniuose, rasos lašelyje ir mirusiųjų kauluose. Mirusiųjų paminėjimo apeigos ar ritualai yra senesni už visas religijas.
Vėlinės yra tam, kad primintų laikinumą. Kad nuleistų ant žemės vienodai menininką ir bankininką ar seilėmis apie šviesią ateitį besitaškantį politiką.
Vėlinių laikas įvairiu gyvenimo periodu veikia mus skirtingai, užlieja begaliniu grauduliu ar ilgesiu ar nuteikia filosofiškai ramiai – juk visi ten išeisime, visi ten susitiksime, jei ten kur nors yra kokia nors susitikimo vieta? Tačiau skirtingos Vėlinės yra jaunos našlės, ką tik palaidojusios vyrą, ir šimtamečio senio, kurio karta jau visa išėjusi… Per Vėlines reikėtų pagalvoti ir apie tuos, kurių kapo vieta nežinoma. Vėlinės mus tam tikra prasme sugrąžina į Gamtą, į tą gamtos paslaptį, nes mes atėjom iš pačių jos giliausių gelmių ir, regis, veltui bandom tą neįspėjamą paslaptį įspėti, pasitelkę dievus, tikėjimus ar mokslą.
„Visur, kur tik yra žmonių, visame pasaulyje esama vaizdinio apie n e m a t o m u s m i r u s i u o s i u s. Tai, ko gero, seniausias žmonijos vaizdinys“, – knygoje „Masė ir valdžia“ rašo jau minėtas Elias Canetti. Taip, mirusieji nematomi, kaip nematomi ir tie, kurie dar kada nors gims. Jie visi yra kažkur toje Gamtoje; galbūt ten susitinka visi – mirę prieš tūkstantį metų ir tie, kurie dar gims po tūkstančio metų, žinoma, jei šis pasaulis išliks, nebus sunaikintas kosmoso kataklizmų, karų ar pačios žmonijos „pažangos“. Bet tie, kurie kada nors ateis arba jau ateina, kažkodėl neveikia mūsų kaip tie nematomi mirusieji. Čia skleidžiasi kažkokia paslaptinga dvasios, kolektyvinės pasąmonės ekologija.
Kažkoks paslaptingas ryšys yra su tais, kurie išėję. Koks ilgas gyvybės kelias iš kažkur labai toli – iki tavęs ir manęs. Jei tikėsime evoliucija, tai tas kelias driekiasi nuo pirmykščiame vandenyne susikūrusių – sukurtų – pirmykščių ląstelių. Tas mūsų gyvybės kelias driekiasi kartu su visomis planetoje egzistavusiomis gyvybės formomis – jos yra mūsų sesės ir broliai; mūsų kraujo brolis yra ir žaliakraujis augalas. Vėlinės ekologiniu požiūriu būtų prisiminimas ir mąstymas apie visas gyvybės formas, nes joms lygiai taip pat buvo paskelbtas mirties nuosprendis kaip ir žmogui ar Žemės planetai – Gajai – po milijardų metų… Kodėl per Vėlines neprisimename išnykusių rūšių, kurias patys išnaikinome, pavyzdžiui, drontų ar karvelių keleivių? Reikėtų pagalvoti apie rūšis, kurios kasdien – dabar – išnyksta dėl mūsų – žmonijos – kaltės, ir šis procesas jau tapo siaubingas. Deja, esam persmelkti antropocentrizmo, egoizmo, kuris mus apakina ir neleidžia matyti daugybės šio pasaulio tiesų.
Alis Balbierius. Rūko medžiai. 2025
Bet grįžkime prie paprastesnės Vėlinių ekologijos. Marija Gimbutienė knygoje „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ rašo: „Vyrų dvasia dažniausia persikūnija į ąžuolus, beržus, uosius, moterų – į egles ir liepas. Ligi šio šimtmečio senose kapinaitėse augančių medžių nelietė medkirčio ranka: medžiuose ir kapinių žolėje teka mirusiųjų kraujas.“ Ką gi mes darome? Kapinės ir jų administravimas, priežiūra tapo kažkokia pramone, industrija. Medis (ne tik kapinėse, bet ir miestuose, o gal ir visoje šalyje) tapo negyvu daiktu, su kuriuo gali elgtis kaip nori, nes nuo popsinių televizijos laidų aptingęs lietuvis nebeturi laiko sugrėbti lapams kapinėse… Tad kapinės apnuoginamos gyvųjų patogumui. Dar kraštą ir kapines užkariauja plastmasinių, „gražių“ ir „amžinų“ gėlių era, taip oficialiai teršiama gamta, nes tas plastmasines gėles išmetęs kur nors miške turėtum sumokėt už šį veiksmą padorią baudą.
Aš labai abejoju, ar plastmasinės gėlės džiugina mūsų artimųjų vėles, bet niekas jų neklausia ir negirdi. Plastmasės era pranašauja siaubingą atskirtį nuo gyvybės; galbūt plastmasinės gėlės tiesiog kankina, niekina gyvas mūsų protėvių vėles.
Šių visų reiškinių prasmė ir pasekmės dabar sunkiai numatomos. Viena aišku, kad mūsų gyvenimai ir sąmonė pavojingai tolsta nuo tų gilių pirmapradžių gamtos dalykų, kuriuos vertėtų prisimint per Vėlines, apmąstant visa ko laikinumą.
Nes mirusieji – žmonės ir visos kitos gyvybės formos – dabar yra Vienyje, ir mūsų protėvių atomai jau kadai pasklidę žolėse ir medžiuose, rasoje ir kelio dulkėse, persikūniję į skruzdėlių ar išskrendančių paskutinių rudenio paukščių kūnus.
