LiteratūraEsė
Kambarys su laumšluote
Įdienojus išsiruošiu į apleistą namą už miško. Apleistybių lankymas – kasmetinis mano ritualas, bastymosi sezono atskaitos taškas. Per entropijos dėsnius mėginant suvokti atsinaujinimo matą ir jo santykį su visa griūvančiu ir gožiančiu. Tik ankstyvu pavasariu įmanoma pasiekti vėliau nepereinamais šabakštynais užželiančias tau atšiaurias ir nesvetingas teritorijas.
Marika
Margučius dažau vyne – laikau juos per naktį ir ryte jie pasidengia žėrinčia tamsaus sukrešėjusio kraujo spalvos mantija, kurioje adata galima išbraižyti viską, ko įsigeisi, išrašyti tekstus ir mylimųjų vardus.
Iš „Hifų“
Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje [...] keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.
Čia nėra nieko intelektualaus
Namai, kaip saugesnė ir paslaptingesnė, daugiau laisvės leidžianti pasaulio dalis, rūpėjo ne vien mergaitėms. Berniukams tai buvo tvirtovės, slėptuvės medžiuose, rūsiuose, statybvietėse. Negyvenamų namų užkaboriai, palėpės, griuvėsiai.
Pagiriamasis žodis Kardashianų klanui
…kodėl tiek daug žmonių jas niekina? Kodėl jos taip lengvai paverčiamos tamsos, banalumo, kvailybės, konsumerizmo ir moralinio nuopuolio simboliu? Jos nerodo jokio itin blogo pavyzdžio. Priešingai – šeimos vertybės čia beveik perdozuotos: motinystė, buvimas kartu, vaikai, anūkai, rūpestis, lojalumas.
In Vilnius
Vilniuje vakar atsitiktinai sutikau „kultūringą žmogų“. Šis kultūringas žmogus jau keletą metų gyvena Vokietijoje, o prieš tai gyveno šalyje, kuri didžiuojasi savo puikia kultūra ir didžiąja literatūra, tačiau tai turi be galo mažai įtakos tos šalies realijoms ir ypač jos visuomenės bendrai padėčiai, taip pat ir kultūrinei.
Klinikose
Ilgai sėdėdamas prie gydytojo kabineto durų, gali prisigalvoti visokiausių keistenybių. Kažkurį kartą tėvas pasakė: „Įsivaizduok, kaip atrodytų visi šie žmonės, jeigu būtų išsirengę nuogai.“ Niekada netekę būti viešosiose pirtyse, tačiau kartais pakanka nueiti į paplūdimį…
Savi vaiduokliai
[Shirley Jackson] veikėjai, o ypač veikėjos – jaukiai nevykėliškos ir suprantamos, ilgainiui kaip fokusininkai iš juodos dėžės pradėjusios traukti savo keistenybes, pamažėl augina skaitytojo nepasitikėjimą. Ir abejonę – ar tikra yra tai, kas iš pradžių rodoma kaip priešprieša „netikram“ ir paranormaliam pasauliui? O gal būtent šis yra tikresnis?
Esė suderintam pianinui
Vilniuje, „Vagos“ knygyne, leidausi į įspūdingą, viliojančią kelionę, vartydamas lietuvių autorių knygas – kažko ieškodamas. Atsiverčiau Viktorijos Daujotytės knygą „Kalbėjimo(si) erčios“ – kažką išgirdau ir iš karto pasirinkau. Kodėl? Nežinau.
Orkestrui diriguoja vėjas
Kas mano proproseneliai, žaidę Kuržemės žemių piklbolą, vėjų nešti lig Afrikos, grojant jūros audrų, žvangančių ginklų, pušų spyglių šnabždesio orkestrui?
Veriasi medinės meniškai drožinėtos Liepojos durys, kaip dainuojantys paveikslai. Jų tiek daug. Skambesys skirtingas.
