Mirtys

Savo atsiradimą šiame pasaulyje prisimenu tarsi išnėrimą iš vandens…

Pirmieji prisiminimai – virtuvėje sėdintis ir laikraštį skaitantis, metais vyresnės sesers lėlei suknelę padedantis užsegti (sagos kilpelė buvo labai ankšta, vaikiškų pirštukų nesugraiboma) senelis, ankstyvo ryto viešnagė pas prosenelę, vykimas į jos namus kito senelio (iš mamos pusės) „Moskvičiumi“, buvimas šiltoje virtuvėje su kepamomis bulvinėmis bandelėmis.

Vis dėlto ypač ryškus prisiminimas – to pirmojo senelio laidotuvės. Į šermenis tėvai, regis, nevedė. Buvo treji metai. Senelių (iš tėvo pusės) namas buvo ne taip toli nuo kapinių – vėliau nuolat tekdavo išgirsti ir pamatyti varinių pučiamųjų lydimas procesijas. Tad per laidotuves karstas buvo nešamas (tą turbūt atliko senelio, daugybę metų pradirbusio paprastu darbininku žemės ūkio mašinų fabrike „Ūkmaš“, bendradarbiai), orkestras grojo Chopiną, ėjau įsikibęs į kažkurio suaugusiojo ranką, tuo metu atrodė, tvirtą ir saugią. Tas ėjimas ir juodai ir baltai margintais audiniais apkaltos šarvojimo salės sienos, giesmininkų balsai bei pasmulkintos eglių šakos labiausiai ir įstrigo.

Labai panašiu metu mirė ir močiutės (iš tėvo pusės) seserys Varusia ir Vladzia. Tai yra Veronika ir Vladislova, kurias bajorais save laikančioje giminėje šaukdavo sulenkintomis formomis. Įdomu, kad kilmingais save laikantys žmonės gyveno ypač skurdžiai, mat, kaip suprantu, ispaniškojo gripo epidemijos metu (ar nuo choleros?) mirus šeimos galvai, mėlyno kraujo mergaitės ir berniukai tarnavo paprastais samdiniais pasiturinčių ūkininkų kiemuose. Viena iš vienišų (todėl pas namus ir šeimą turėjusią mano močiutę karšintų) seserų – Vladzia nebepaeidavo, kaip sakydavo, „nepasikeldavo iš patalo“. Ji gulėdavo arba pusiau sėdėdavo lovoje, pastatytoje tiesiog virtuvėje, stebėdama gyvenimą čia ir pro langą. Mano vaikiškam proteliui tai asocijavosi su pirmąja mirties pakopa. Vladzia laikė juodą katiną vardu Zamorskas. Tetulė jį meiliai vadino Zamorskučiu. Seno kirpimo, ūkiškumo ir reikalingumo kategorijomis mąstančių artimųjų požiūriu, žaliaakis buvo visiškai išlepintas. Galutinai šis požiūris įsitvirtino šeimynykščių akivaizdoje juodžiui išgąstingai sprunkant nuo garuose paskendusioje (buvo šutinamas jovalas miesto sąlygomis laikomai paršų porelei) virtuvėje pasirodžiusios pelės. Regis, Vladzia buvo tretininkė, jau daug vėliau sužinojome, kad Šv. Liudviko bažnyčioje yra jos paaukota procesijų vėliava, pagaminta pačios. Manyčiau, kad vienuoliškas tetos vertybes liudija ir toks faktas, kad ji drausdavo trankyti toje pačioje virtuvėje neblogai įsikūrusius tarakonus (pačios vadintus prūsokais), sakydama: „Jie juk irgi gyvuliukai!“ Tetų mirties kaip reikiant neprisimenu. Natūralu, nes jos mano pirmojo dešimtmečio gyvenime irgi buvo daugiau fonu, savotiškomis teatrinėmis butaforijomis.

Vaikystėje mirtis pasirodydavo ir tragiškų, beprasmių žūčių pavidalais. Vasarų Šventojoje įvykiais tapdavo jūros srovių pagriebtų ar šiaip toliau nuo kranto nuplaukusių drąsuolių gelbėjimo operacijos. Vienam nepasisekė, jo lavoniškai baltos kojos styrojo iš po panašios spalvos paklodės visai šalia monotoniškai atslūgstančių ir nutolstančių bangų… Vis dar besiplėtusiame gimtajame mieste nuolat vykstant statyboms tekdavo išgirsti tai apie vieną, tai apie kitą gelžbetoninio bloko prislėgtą, biraus smėlio užpiltą nelaimėlį. Mūsų kaimynystėje, tiesiog už sienos, tik kitoje laiptinėje, gyveno trijų asmenų šeima. Kaip vėliau sužinojau, tėvas – buvęs partizanas, regis, į sovietų nelaisvę patekęs per kautynes Punios šile. O vienturtis sūnus paskendo tvenkinyje tarp medvilnės kombinato ir šaldytuvų gamyklos (mano draugai jį vadino Bovelna). Skenduolis buvo pašarvotas kambaryje. Gulėdamas per kiauras sienas kelis vakarus girdėjau giesmininkų balsus, kad į šermenis atvykę žinotų kelią, šaligatvis prie antrosios namo laiptinės buvo nubarstytas kapotais eglišakiais.

Turbūt visų šių įvykių veikiami, labai mėgdavome žaisti laidotuves. Rasdavome kokį nors negyvą vabalėlį ar skruzdėliuką (regis, kelis kartus esame ir specialiai pražudę įvairiais, tarsi netyčiniais būdais – pavyzdžiui, įmesdami į stiklainį su vandeniu), o tada rengdavome atsisveikinimo ceremonijas su duobutės kasimu, raudomis ir verksmais, kryželio iš pagaliukų darymu, gėlių dėjimu.

Po kelerių metų mirė prosenelė. Man regis, kad pamenu ją likus ne taip ir daug laiko iki išėjimo. Lankėmės jos namuose (mamos gimtinėje) visai šalia Nemuno, to paties vardo gatvėje. Ji gulėjo didelėje, aukštoje geležinėje lovoje, galvą įrėmusi į pagalvių kalną. Mums atėjus, kėlėsi, vaišino iš kažkur ištrauktais saldainiais. Pašarvota buvo tame pačiame kambaryje. Beje, anuomet jis atrodė be galo erdvus, daug vėliau įsisąmoninau, kad iš tiesų – ankštas. Tačiau kur kas didesnis net už šalia gyvenusių kaimynų – Baciuškų pirkelę. Šie, beje, mirus kažkuriam senoliui, mano senelių paprašė užleisti tą pačią svetainę savojo artimo pašarvojimui. Svetima mirtis nekėlė tokios baimės, o vėliau vykę gedulingi pietūs netgi pasirodė labai smagūs, beveik kaip vaikiškas gimtadienis – daug svečių, įvairiausių vaišių. Regis, tada mėgavausi pirmą kartą paragauta gaiva – vandeniu praskiestomis natūraliomis kažkurių uogų (turbūt raudonųjų serbentų) sultimis. Prosenelę laidojo jos tėviškėje. Lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, ji su sutuoktiniu (buvusiu partizanu) pasitraukė į laisvą Lietuvą. Važiavome senelio, laidojančio savo motiną, darbovietės – „Elektros tinklų“ autobusu. Tai buvo toks tepalais ir kuru dvokiantis „pazikas“, kuris darbuotojų šeimas paprastai vasaromis veždavo į elektrininkų „vilas“ (omenyje turiu tas garsiąsias medines būdeles) Šventojoje. Tad kratantis tarp Alytaus ir Varėnos noromis nenoromis kilo įvairių prisiminimų apie vienus svarbiausių metų įvykių, nes prie jūros dviem savaitėms važiuodavome (tiksliau – būdavome vežami) kiekvienais metais. Nustebino prie paprastų Kamorūnų kapinaičių velionę pasitikusių žmonių būrys (jeigu būčiau galvojęs šiandieniais terminais, manyčiau – „pasitiko it kokią žvaigždę“), aukštame Dzūkijos danguje sklindančios giesmės (dėl jų mirtis įsikūnijo į kažką dainingo ir be galo baisaus), smėlėta kapo duobė, sutvirtinta lentomis, ir ant baltos lelijos žiedlapio nukritusi sesers ašara. Labai norėjau ją paguosti, buvo labai gaila savo artimiausio žmogaus.

Vidas Poškus. Prieangyje. 2025

Varėnos kryptimi laidotuvių progomis vėliau važiuota dar ne kartą. Nes tėvo šaknys taip pat buvo iš ten. Gausios giminės vyrus Giltinės dalgis mėgo ypatingai. Dar vaikystėje važiavome į kažkurio senelio brolio ar tėvo pusbrolio laidotuves. Savo „žiguliuku“ į Pirmąją Varėną („senąja“ anuomet niekas nevadino) vežė kaimynų sūnus – toks energingas, garbanotas jaunuolis valingu smakru – visų vadintas Morkūnų Kostu (jau miręs, žiauriai nužudytas). Buvo žiema, pusiaukelėje pradėjo pustyti. Poškų giminės tėvonija pasitiko mus aukšta statinių tvora ir abipus vartų pūgoje plevėsuojančiomis juodomis vėliavomis su sidabro siūlais išsiuvinėtais kryžiais. Regėjosi, kad Mirtis iškėlė savo pergalės ženklą. Pačių šermenų nepamenu, atmintyje labiau įsirėžė epizodas, kuomet sugrįžus namo Morkūnų Kostas taip staigiai ir stipriai paspaudė savo mašinos stabdžius, kad rėžiausi visu veidu į priekinę sėdynę (anais laikais apie saugos diržus, ypač keleiviniame gale, niekas negalvojo). Kitą pusbrolį užmušė jo arklys. Išgėręs ėjo perrišti ar pagirdyti, pasibaidęs gyvulys spyrė kaustyta kanopa tiesiai į krūtinę. Per laidotuves visi šnekėjo, kad arklys iki šiol visas dreba, o iš akių jam rieda ašaros.

Turbūt kiekvienoje giminėje yra istorijų apie ypač baisias mirtis, tarsi beprasmes žūtis. Močiutė vis pasakodavo apie savo dukterėčią (rodos, vardu Pranciška), kuri baisiaisiais pokario metais nieko neklausė, visų atkalbinėta, nusprendė iš Alytaus viena pareiti į gimtąjį Miroslavą – bažnytkaimį, esantį ne taip toli nuo miesto. Devyniolikmetė išėjo ir dingo. Po kažkiek laiko ją siaubingai išniekintą aptiko Vidzgirio miške.

Toji pati močiutė (iš tėčio pusės) gebėdavo nujausti ateinančias mirtis. Būdama siuvėja, ji darbo metu netikėtai, nejučiomis pradėdavo giedoti gedulingas giesmes. „Oi, kas čia atsitiko? Turbūt kažkas mirs“, – susizgribdavo. Arba susapnuodavo juodų vilnonių siūlų kamuolį.

Paauglystėje vienu metu tiesiog masiškai pradėjo mirti klasiokų artimieji. Esu pastebėjęs, kad viena mirtis paprastai gimdo kitą, susiformuoja visa netekčių grandinėlė. O gal tiesiog minėtasis Giltinės dalgis mėgsta kirsti plačiomis pradalgėmis… Iš karto po Sausio 13-osios įvykių nuo kraujo vėžio mirė vieno artimiausio klasės draugo, netgi suolo kaimyno motina. Man pačiam mamos netektis atrodė pats baisiausias, neįmanomiausias dalykas, tiesiog pasaulio pabaiga. Tomis dienomis, kai vyko referendumas dėl pritarimo Lietuvos nepriklausomybei, juoda procesija ėjo snieguotais Butrimonių apylinkių keliais, giedodama Visų šventųjų litaniją. Šermenyse iš velionės motinos lūpų pirmą kartą išgirdau dzūkišką raudą. Skambėjo baisiai, bet gražiai. Netrukus, ir labai staiga, mirė kito klasioko tėvas. Kliaudamasis savo nebrandžia logika („vienose laidotuvėse ką tik buvau, į šias tegul vyksta kiti…“) nedalyvavau. Pasirodo, kad visa klasė mąstė labai panašiai ir įvyko negraži istorija – niekas iš mūsų nepalaikė vargšo Mariaus. Iki šiol jaučiuosi nekaip dėl tokio savo poelgio. Dar kiek vėliau mirė Inetos brolis. Nepamenu jo vardo, tačiau prisimenu beveik apelsininės spalvos jo veido odą (mat sirgo kažkokia nepagydoma kepenų liga) ir šiaudinius plaukus. Klasiokė augo, gyveno be tėvų, tad vyresnėlis buvo artimiausias jos žmogus. Laidotuvės vyko Dauguose, prisimenu tik iš skaldytų akmens riedulių sumūrytos bažnyčios siluetą ir apledėjusią gatvelę iki šios. Po visų tų įvykių klasiokai ateidavo su gedulo kaspinėliais, įsegtais švarkuose arba uniforminėse suknelėse, ir prisimenu tas pirmas akimirkas, kai visi mes nuščiūdavom, išvydę tarsi iš mirusiųjų pasaulio sugrįžusius savo bendraamžius.

Paskui išmirė visi kiti seneliai. Visus juos įveikdavo sunkios, nepagydomos ligos, Mirtis ateidavo šiek tiek vėliau, tarsi kantriai palaukusi viešnia, bet vis tiek kirsdavo staigiai ir netikėtai. Tarsi susitarus, kiekviena netektis įvyko skirtingais metų laikais – šiltą pavasarį, labai karštą ir sausą vasarą, voratinkliais ir žiogų svirpimu paženklintą ankstyvą rudenį… Močiutę iš tėvo pusės metais prieš mirtį partrenkė iš stoties besukantis autobusas. Istorija baigėsi vairuotojo ir aukos išgąsčiu, bet tai, žvelgiant retrospektyviai, suveikė tarsi kaulėto piršto bilsmas. Griūvant ar tiesiog pačiai transporto priemonei bloškiant į gatvę neatsargiai išėjusią moterį, mėlyne buvo pažymėta krūtinė. Kitą vasarą diagnozuotas moterį greitai beėdantis vėžys. Pamenu, kad tvankią pavakarę onkologijos skyriuje beveik be sąmonės nuo cheminių preparatų gulinti močiutė iš visų jėgų stengėsi atsakyti į mūsų pasisveikinimą. Jai, turinčiai jeigu ne bajoriško kraujo, tai bent ambicijų, tie išoriniai mandagumo atributai buvo labai svarbūs. Per laidotuves buvo siaubingai karšta. Pradėjusio irti kūno kvapas maišėsi su sunkiu baltų lelijų aromatu. Nepakartojamas junginys. Į šermenis atėjęs senelis iš mamos pusės tiesiog sėdėjo su manimi prie malkinės lauke ir tylėjo. Tada nesupratau, o dabar žinau, kad jis tiesiog labai, labai mane palaikė. Nes mylėjo…

Po beveik dešimties metų mirė ir jis. Visą gyvenimą stipriai rūkiusiam, jam buvo išoperuotas vienas plautis (tai įvyko 1987-ųjų rugpjūtį, pamenu, kad senelio reikalai maniškėje dar vaikiškoje sąmonėje susipynė į vieną rezginį su mitingu prie Mickevičiaus paminklo – šeimoje tai irgi buvo aptarinėjama). Stebėdamas jo, gulinčio karste, profilį, nejučiomis tyrinėjau, kaip neatpažįstamai kinta veido bruožai. Daug vėliau ši patirtis atgimė kaip naktiniai košmarai. Per laidotuves, dar nepasikrikštijęs, nesižegnojau atėjusiam kunigui kalbant maldas. Iki šiol svarstau – ar turi krikščioniškoje terpėje kryžiaus ženklą dėlioti to neišpažįstantis individas? Dėl mandagumo ar dėl bendro fono? Nešant karstą link duobės, močiutė, kuri visą gyvenimą buvo priklausoma nuo savo sutuoktinio, tiesiog negalėjo gyventi be jo, raudojo. Dvasininkas, pirmiausia jos paklausęs, kodėl taip verkia („Gal brolis mirė? Ar koks giminaitis?“), paguodė, kad jie dar susitiks Danguje. Nors dabar formaliai (gal ne tik?) esu katalikas ir sutinku, kad, krikščionišku požiūriu, tai labai įtikinamas teiginys, iki šiol galvoju, kad toks nuraminimas anoje situacijoje skambėjo gana makabriškai. Močiutė po senelio mirties taip ir neatsigavo. Jos palydėti link kapo duobės atvežiau tą patį kunigą.

Po šių mirčių žengė kitos. Tetos ir dėdės, krikštatėviai. Regis, didžioji jų dalis tiesiog pavargo nuo savo gyvenimo. Jaunystėje būdami įdomūs ir energingi, be galo kūrybiški ir smalsūs, jie galop tapo abejingi viskam, kas supa aplink. Mano krikšto tėvas – tėvo jaunesnis brolis Petras – buvo užmuštas savo namuose – tuose pačiuose, kurių virtuvėje savo katiną Zamorską lepino, tarakonais rūpinosi teta Vladzia. Per išgertuves kažkoks paklaikęs jaunas recidyvistas negyvai uždaužė jį ir dar vieną žmogų (trečias pabėgo). Pastarąjį – sulaužytos kėdės koja, krikštatėvį – tiesiog kumščiais. Išdaužė galvą kaip kamuolį. Po visko (banaliai šiurpokai atrodė pareigūnų palikta „plomba“ – antspauduotas popieriaus lapelis ant laukujų durų, kuris savaime atsiklijavo ir plevėsavo, judinamas net menkiausio vėjelio, it kokia nevykusi Temidės vėliavėlė) su tėčiu tvarkėme jo gimtuosius namus. Pradžioje teko atplauti smegenimis ir krauju nutaškytas sienas. Paskui – likviduoti visus išdaužytus ir sveikus daiktus. Kadangi dėdė mirė jau lauke, tą vietą dar ilgokai ženklino į žemę įsigėręs kraujas. Senelių namas buvo parduotas.

Jau yra miręs, teko laidoti ar bent prisiminti ne vieną bendradarbį, kolegą.

Gretimame kabinete dirbusi Liucija (sveikindavomės su ja kiekvieną rytą kilimais išklotame koridoriuje) po vasaros atostogų nesugrįžo į muziejų. Pasirodo, ją pražudė agresyvi kraujo vėžio forma. Jonas iš ūkio dalies taip pat per atostogas (tik ne vasaros, o žiemą paimtas) staigiai ir netikėtai žuvo važiuodamas į savo tėviškę Rokiškyje. „Betonkėje“ jo automobilis slydo, buvo išsviestas į priešingą eismo juostą, rėžėsi kaktomuša į kitą mašiną. Panašiai iš šio pasaulio iškeliavo vienas energingas, daug žadėjęs archeologas. Iš kasinėjimo vietos trumpam su reikalais važiavo į Vilnių…

K. V. mirė slaugos namuose. Prieš savo išėjimą buvo labai paliegęs. Žmona ir muziejaus darbuotojai jau nebegalėjo prižiūrėti. Jam, atvežtam į ligoninę bejėgiam, pirmiausia buvo nuskusta barzda ir plaukai. Lankęs bičiulis sakė, kad nebuvo įmanoma pažinti. Gulėjo tarsi neblogomis sąlygomis – vienutėje. Tačiau gal atvirkščiai – norėjo, ilgėjosi bendravimo? Nes mėgo žmones. Iš šių artimiausi tuo metu buvo darbininkai, tiesiai už lango pneumatiniu instrumentu trankiai ardantys rekonstruoti ruošiamą balkoną. Profesorius labai norėjo grįžti namo. Kartojo tai kiekvienam jį aplankiusiam. Visus tiesiog stverdavo už rankų, kabinosi į jas. „Vežkite mane namo“, – kartojo kaip kokią mantrą. Bet mirė ten, Jeruzalėje, grojant gedulingai perforatorių muzikai. Sužinojau apie tai ryte, atėjęs į kabinetą ir įjungęs groti budistinę mantrą „Om mani padme hum“. Pašarvotas buvo jo vardu pavadintame muziejuje, vienoje iš salių, prastumdžius jo kolekcijos eksponatus, galugalvyje padėjus penkioliktame šimtmetyje italų dailininko tapytą Madoną. Vėlai vakare, Mažąją gildiją apsiautus lapkričio tamsumoms, mes keli, pas K. V. dirbę, susirinkome viename iš tų labirintinių kambarėlių išgerti šampano už mums brangaus žmogaus atminimą. Netikėtai už durų, toje tvyrančioje povėlinėje aklybėje, pasigirdo žingsniai. Nuščiuvę klausėme, kaip jie artėja. Pasigirdo atsargus beldimas į duris. Tai saugos firmos darbuotojas, toks augalotas jaunas senbernis Darius, atvyko į naktinę savo pamainą. Kolega Robertas kaip visada diplomatiškai atvirai paaiškino, kad minime Profesoriaus netektį, o penktoje salėje guli ir jis pats, pašarvotas. „Bet nesijaudinkite, – ramino Robertas, – karstas šiuo metu yra uždengtas.“ Kitą naktį budėjęs „ekskomisaras“ kategoriškai atsisakė būti šalia „nabašniko“. Stebėjomės, kaip gali kažką apsaugoti sargas, bijantis mirusių žmonių. Po kelerių metų Gabrielė numirė namuose, buvo pašarvota tame pačiame muziejuje. Kaip pasakoja ją prižiūrėjusi Irena, tą naktį virtuvėje pasirodė žiurkė, kita lakstė lauke, ant stogo, pačiu jo kraigu. Šiaip niekada jų nebūdavo. Ryte, tiek po K. V., tiek po jo sutuoktinės mirties, ant vieno iš muziejaus kaminų nusileido varna. Patupėjo, pakrankė ir nuskrido…

Valento mirtis prasidėjo per jo gimtadienį. Užgėrė, kelias dienas nesirodė darbe. Nelyginė jubiliejaus data irgi neįpareigojo apsilankyti ten, kur buvo vaikščiojama ne vieną dešimtmetį. Gruodžio vakare ėjo papildymo sau ir bičiuliams, slydo, griuvo, susilaužė koją. Bendravome telefonu. Kartais jo balsas skambėdavo silpnai, neretai – dainingai optimistiškai. Šiaip jis buvo žmogus su patirtimi ir charakteriu, tačiau be artimųjų. Mama ir brolis palaidoti, tėviškėje – pusiau apleistas namelis. Mano gimimo dienos išvakarėse, ankstyvą rytą (buvo praslinkę daugiau nei mėnuo), suskambėjo nežinomas telefono numeris. Balsas informavo, kad kaip tiesioginis viršininkas turiu pasiimti velionio kūną „iš ten ir ten“. Saulėtą ir snieguotą sausio pabaigos dieną pėsčiomis per Trijų Kryžių kalną nuėjau iki Valento mirties vietos – sutvarkyti dokumentų, paimti daiktų. Ligoninę juosė metalinė tvora, niekaip neradau įėjimo į teritoriją. Pusnyse įžiūrėjau šiokius tokius pėdsakus ir, kaip vėliau paaiškėjo, pro tarnybinį įėjimą pasiekiau kelionės tikslą. Aplink mane šmirinėjo myriop besiruošiantys pacientai, o slaugytojos baisėjosi nežinia kaip prieš jas atsiradusia mano figūra. Sukėliau nedidelį skandalą (mat buvau paauklėtas, jog negalima kelti balso gydymo įstaigoje – ten didžiuoju gydytoju darbavosi daktarė Mirtis), bet atgavau Valento pasą, telefoną, dar kelis popierius. Laidotuvėse nedalyvavau. Iki šiol graužiuosi, svarstydamas: ką padariau blogiau – nė karto savojo bendradarbio neaplankydamas ligoninėje (nes labai pykau dėl jo lengvabūdiškumo) ar nebūdamas išlydint (turint omenyje, kad, kaip žinau, ceremonija įvyko tiesiog tobulai). Vis dėlto turėjau bent vieną kartą pamatyti. Kaip ir K. V.

Vienu metu užplūdo kiemo draugų mirtys. Galvoju, kad akimirka, kuomet palaidoji pirmąjį savo bendraamžį, akimirksniu priartina prie „Mirusiųjų klubo“ ar bent priverčia galutinai nukirsti bambagyslę su vaikyste. Edvardas, Ramūnas, Audrius… Gyvenimai, skirtingos jų pabaigos aplinkybės. Kai man buvo dvylika metų, vieną vasaros pavakarę žaidėme futbolą vidurinės mokyklos stadione prie mūsų daugiabučio. Tarp pilkų daugiabučių besileidžiant saulei, mums azartiškai lakstant paskui kamuolį, pasijutau labai laimingas. Apėmė momentinė euforija. Tai buvo vienas gražiausių momentų gyvenime. „Aš juk esu laimingas! Kaip gera yra gyventi!“ – netikėtai supratau. Niekam to anuomet nesakiau. Tai buvo, yra ir bus vienas gražiausių gyvenimo epizodų (panašiai ar – atvirkščiai – priešingai, kai dar darželyje supratau, kad laimingoji vaikystė baigiasi, o aš visai nenoriu užaugti). Didžioji dalis to epizodo liudininkų (kurie nieko nematė ir nepastebėjo) jau yra kitur… Edvardas turėjo būti mano dukros krikštatėviu. Susirašėme žinutėmis telefonu, o po kelių savaičių bičiulis išėjo. Po kažkiek laiko susitikome sapne. Labai gražiai, šviesiai išsiskyrėme ir jis, besišypsodamas savo ypatinga šypsena, nuėjo namo – į savo antrąją laiptinę Jonyno gatvėje…

Puikiai prisimenu, net iki šiol jaučiu tą kaustantį siaubą, kuris vaikystėje suėmė, supratus, kad visi mes mirsime. Ypač krimtausi dėl mamos. Gulėjau lovoje, nepajudindamas nė mažiausio pirštelio, net nemirksėdamas, ir klausiau, kaip ramiai ji alsuoja gretimoje lovoje. Įtempęs ausis tikrinau: ar tikrai kvėpuoja, ar dar gyva. Mąsčiau, kaip reikės išsiskirti. Taip pat dar įsivaizdavau save patį, gulintį gyvą karste, bet po žemėmis, kelių metrų gylyje. Jeigu tuomet būčiau buvęs bent formaliai apkrikštytas, būčiau kalbėjęs maldas. O tik skaičiavau avis ir bandžiau neįsileisti juodų minčių vidun. Kartais Mirtį ar mirtis susapnuoju. Paprastai tai būna juoda skraiste apsigobusi moteris, žvelgianti tiesiai į akis. Gal artima piktajai dvasiai, tačiau kur kas gailestingesnė. Turbūt. Sapnuose priverčia suakmenėti tiek viena, stovinti už durų ir žvelgianti pro jų akutę tiesiai į vyzdį, tiek kita, kurios neveikia nei jokios maldos, nei žegnonės… Kartais iki šiol naiviai galvoju, kad nemirsiu. Ne, nesu Adriano Paulo įkūnytas Kalnietis iš serialo. Čia visai kitas reikalas. Tiesiog mano sąmonė ir vaizduotė piešia vaizdus apie šį pasaulį, bet jie nėra tikri. Tai somnambulinė butaforija. Taip – gal net ir serialas, kurį stebiu, visiems kitiems gyviesiems-mirusiesiems atliekant pagrindinius ar antraeilius vaidmenis. Jie nyksta, tačiau aš lieku.

Galop nunersiu vandenin, iš kurio kadaise esu išnėręs…