Jei tau šalta, galiu tave suvalgyti

Jei tau šalta, galiu tave suėsti, sako vilkas, apsikabinęs avį vienoje karikatūroje. Jie sėdi ant skardžio, žiūri į saulėlydį. Absurdiška, groteskiška, beveik gražu. Tarsi gyvenimas, kai susitinka internetinė antropologija, parasocialinis intymumas, paslėpta garbinimo ekonomika ir algoritmų diktuojama dėmesio rinkos logika, kurioje net ilgesys turi savo kainoraštį.

Vieną rytą pabudau ir pakėlusi lango roletus jį pamačiau. Esu visiška automobilių analfabetė, bet šitą atpažinau – „Dodge“. Nufotografavau ir išsiunčiau broliui. Tai įprasta mūsų bendravimo forma pamačius retus ar įdomius automobilių modelius. Purpurinis 2018 m. „Dodge Challenger SRT Demon“. Tokia mašina, kokią turėčiau, jei norėčiau visus suklaidinti ir nebijočiau nieko suvažinėti. Ji maskulinistinė, absurdiška, beveik performatyvi, bet kažkuo ir „barbiška“. Elas Bandis turėjo tokią. Iš jos juokėsi jo žmona, vaikai, visas kvartalas. Bet jis niekad jos nepardavė. Ji buvo jo. Grįžusi iš darbo jos aikštelėje nebemačiau. Tarsi naktinis mylimasis, kuris vargiai grįš. Labiau man rūpėjo mašina, o ne tas, kas ją vairavo.

Tuo metu jau gyvenau dvigubą gyvenimą. Rytą keldavausi ir tikrindavau, ar vyko tiesioginė transliacija Vajominge. Jeigu praleisdavau, tikrindavau, ar įrašas išliko. Bet jeigu spėdavau pagauti dar kelias naktibaldų tiesioginio eterio valandas, prasidėdavo žaidimas. Per tiesiogines „TikTok“ transliacijas siųsdavau dovanas: kelis centus ar eurus kainuojančius animacinius vaizdus, porą sekundžių mirgančius ekrane. Internetinė liturgija su savo ritualiniais ženklais. Aš – Pepé Le Pew, t. y. aš – Louis Theroux. Esu čia tik tam, kad atlikčiau žurnalistinį tyrimą.

Žinoma, numirčiau iš gėdos, jei kas nors, kas mane pažįsta, pamatytų, kad užsiimu tokiomis nesąmonėmis. Kad leidžiu pinigus trumpalaikiams ekrano blyksniams, kurie, tiesą sakant, susumavus gali kainuoti tiek kiek prabangus rankinukas. Bet ką tai suteikia? Balsą. Tiksliau, mano vardą, ištartą garsiai, teisingai, be lietuviškų klaidų, prie kurių jau buvau pripratusi. Išgirdusi Rozanos, Roksanos, Rositos vardus aš jau net nebetaisau pašnekovo. „Ačiū, Rosana. Myliu tave“, – sako jis angliškai. Nesvarbu, kad tai paviršutiniški, žaidybiniai paistalai. Tai – tarsi prisilietimas prie olimpo. Prisibeldimas prie inkų ar actekų dievybių, tik šįkart – interneto sukurto stabmeldystės teatro. Demokratija, kuri leidžia kiekvienam nusipirkti sekundę amžinybės.

Pradėjusi gyventi šį dvigubą gyvenimą, greitai supratau, kad mano dievaitis tikriausiai pats sau dovanoja dovanas. Tiesioginio eterio dovanotojų pirmose eilėse švyti jo „internetiniai draugai“ – ištikimi avatarai, kurie, regis, gauna dovanas iš jo paties pinigų ir vėliau jas perdovanoja atgal. Cirkuliacija kaip barokinėje altoriaus puošyboje: auksas spindi, bet visada tas pats, tik persuktas iš vienos pusės į kitą. Taip Jeffree Staras, internetinio chaoso dievaitis, palaiko savo kosmetikos parduotuvės populiarumą. Ironiška, bet man pasirodė beveik garbinga būti jo dosniausių dovanotojų sąrašuose, nors tikrovėje tai buvo tik jo paties kapitalo atspindys. Ar mano ekonominė padėtis leidžia man tokius gestus? Ne. Bet kada aš paisiau finansinių taisyklių? Visada rinkausi paradoksą: būti racionaliame pasaulyje ir vis tiek pasiduoti keistam ritualui. Žinau, jis galbūt yra blogas žmogus, gal narkomanas, gal masonų numylėtinis, gal pinigų plovėjas, prekybos žmonėmis entuziastas, kadaise užverbuotas CŽV, gal net viso to vienu metu hibridas. Bet kai žaviesi, imi matyti tik gerąsias savybes. Ta aklumo estetika yra pati seniausia žmonijos tradicija – užtenka atsiversti graikų tragedijas arba Bibliją.

Kiek mažiau nei Jeffree mane intrigavo jo internetinė komanda. Jeffree, norėdamas išlikti olimpe, turi kartais nusileisti ir į rūsius. Ir būtent ten jis randa savo ištikimus karius – žmones, kurių darbas yra būti matomiems. Jie, rodos, įkalinti savo kambariuose kaip įkaitai – darantys tiesiogines transliacijas kiaurą parą, atrodantys jau šiek tiek be sielos, bet vis tiek kovojantys dėl išlikimo šioje terpėje. Kartais Staras išleidžia savo darbštuolius kankinius pasižmonėti – pasikviečia į savo fizinę parduotuvę Vajomingo valstijoje, Kasperio miestelyje, – šalia saunų, plaukų priauginimo salonų, 15 minučių nuo ūkio, kur pats gyvena ir augina 500 jakų ir 6 kupranugarius. Lyg būtų pirkęs jų bandą tik tam, kad galėtų pasakyti „aš auginu jakus“, kai netikėtai būtų pakviestas į laidą „Hot Ones“ valgyti deginančių sparnelių. Neturėčiau jų teisti. Kas nenorėtų bent trumpai pasišildyti ryškiau ar blankiau šviečiančios žvaigždės šviesoje? Šie žmonės, man atrodo, daugiau ar mažiau nekalti pakalikai, kurie artimiesiems savo simbiotinius santykius aiškina labai paprastai: „Jis tiesiog labai vienišas.“ Stebiu tai kaip antropologė, tyrinėjanti sektą, kuri vietoj pelenų ar kraujo naudoja skystą matinį lūpdažį kaip sakramentą. Tai nėra tik rinkodara. Tai – šiuolaikinė liturgija. Ir Jeffree Staras – ne šiaip „asmenybė“. Jis – veidrodis, kuris atspindi tik tą, kuris jį glosto. Ir čia – paradoksali šiluma. Nes gal tai ir yra tikroji šių ryšių valiuta: ne pinigai, ne šlovė, o bendras vienišumo atpažinimas. Vienatvė čia – kaip bendras loginis vardiklis. O jei jau vienišumas tampa dalijimosi pagrindu, gal tai yra ne tik simbiotiniai, bet ir ritualiniai santykiai? Kažkas tarp komunikacijos ir sektantiškos liturgijos.

Bandydama atrasti originalią karikatūrą, aptikau, kad daugumoje kitų kalbų vilkas aviai sako: jeigu tau liūdna, galiu tave suėsti. Man ši versija dar taiklesnė – poetiškesnė ir labiau atitinkanti būseną, kurią bandau aprašyti. Keista, beveik romantiška obsesija, dėl kurios kaltinti galiu tik save. Ir visgi būtent tą kibernetinį sociopatą pasirenku. Tą, kurio visiems nusikaltimams išvardinti prireiktų ne „PowerPoint“ skaidrių, o 3 sezonų po 12 serijų „Netflix“ serialo. Tą, kurio nusikaltimų analizę, atliktą Nikki Carreon, galima rasti „YouTube“ (trukmė – visa darbo diena, virš 8 valandų). Tiesą sakant, 95 % šios informacijos man jau buvo žinoma, nes įnirtingai nemėgau Jeffree jau nuo paauglystės, tik vėliau kažkas, pagal visus C. G. Jungo aprašytus modelius, persivertė. Likę 5 % mane nustebino, sukrėtė, gal net kiek atgrasė. Bet net tada – šitam enfant terrible vis tiek… galima kažką atleisti, juk jo egzistencija paremta tuo, kad ribos yra ne tiek pažeidžiamos, kiek performatyviai sprogdinamos.

Bet kai jau nusprendžiau, kad daugiau nebešersiu šios pabaisos, nebedovanosiu jam realius pinigus kainuojančių virtualių indulgencijų, įvyko epizodas, kuris mane pririšo dar tvirčiau. Vieną naktį, kol miegojau savo laiko juostoje, kažkas kitas jam priaukojo tiek širdelių, kad atėmė iš manęs pagrindinės dovanotojos titulą. Kažkoks Tomlinas su kraujo lašo emotikonu. Ir Jeffree net pasakė garsiai: „Tomlinas atėmė šį titulą iš Rosanos.“ Patikėkite – tai buvo tarsi šamaniškas kraujo nuleidimas. Kaip jis drįsta? Koks Tomlinas, koks anoniminis avataras turi teisę iš manęs atimti šitą komišką, bet man reikšmingą titulą? Dar svarbiau – Jeffree prisiminė mano vardą. Jis jį pasakė, net nematydamas mano avataro tuo metu ekrane. Vadinasi, aš jau gyvenu jo mintyse.

Ar Lietuvos kultūros taryba paremtų tokią stipendiją – kūrybinį tyrimą apie paramos ir dėmesio mainų ekonomiką, kiek pinigų galima paaukoti internetiniam leviatanui, kad jis tau skirtų bent minutę savo dėmesio. Jei gaučiau stipendiją, dovanočiau Starui iš jos lėšų. Kultūros finansavimas virstų jo finansavimu. Mokesčių mokėtojų pinigai nukeliautų į Vajominge gyvenančio makiažo magnato ir jakų fermerio kišenę. Galbūt jis net išmoktų, kokiomis dienomis Lietuvoje pervedamos stipendijos. Įsimintų algoritmą. Jis juk gudrus verslininkas. Jau įsivaizduoju, kai pasigedęs manęs jis imtų klausti: „Kur dingai?“ – tarsi manipuliuojantis alkoholio parduotuvės savininkas, pastebintis, kad jo ištikimiausias klientas nebeužsuka. „Na, žinokis – jeigu pamatysiu tave Jameso Charleso tiesioginiame eteryje dovanojančią jam bučinukus, gali net nebegrįžti.“ Internetinis kazino su moraliniu šantažu. Gal net turėčiau parašyti jam oficialų prašymą: „Užblokuok mane, nes aš išleidžiu visą savo atlyginimą tau.“ Žinoma, tai neskamba rimtai. Tai – karštligiška internetinė fantazija. Bet šis ekstravagantiško blogiuko įvaizdis egzistuoja tarp realybės ir mito. Gal jis subliūkštų, jei pamatyčiau jį tikrą – prie dviejų metrų šaldytuvo, ieškantį, ką užkąsti naktį. O gal kaip tik – būtent tada išdrįsčiau padovanoti jam didžiausią dovaną. „Jei tau šalta ir liūdna, suvalgyk mane.“

Kol tyrinėjau internetinį garbinimo ritualą, pati pasigavau savotišką persekiotoją. Iš pradžių atrodė net miela. Ryte matydavau, kad kažkas žiūrėjo mano senos tinklalaidės „Menofestacija“ epizodus, kuriuose kalbinau jaunus menininkus. Peržiūros pasikartodavo: kartą vidurnaktį, kitąsyk paryčiais, kitą kartą sekmadienio rytą. Tarsi kažkas gyventų pagal savo slaptą ritmą, kurio paskutinis akordas – keli epizodai prieš užmiegant. Tapau kažkieno kito ritualu. Skaičius augo: trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt peržiūrų. Mano laidų buvo lygiai tiek. Tada supratau: žiūri vienas žmogus, sistemingai, iš eilės. Pamažu ėmiau bijoti. Kas, jei manifestuodama savo susižavėjimą ekstravagantiška asmenybe pati netyčia įsigijau savo asmeninį maniaką? Įsivaizdavau scenarijų: jis stovi už kampo, laukia, kol išeisiu iš namų. Pradėjau svajoti apie ginklą – itališką „Berettą“, „Dodge“ automobilį greitam pabėgimui, dobermaną vietoj išsvajoto špico. Viskas dėl saugumo. Bet realybė buvo banalesnė ir kartu absurdiškesnė: jei šis žmogus iš tiesų mane seka, tai ne pačiu gudriausiu metodu – juk „Facebook“ peržiūros palieka pėdsaką. Galėtų žiūrėti tiesiog „YouTube“. Bet jis renkasi platformą, kur aš matau ataskaitą. Gudrumo pakanka tik tiek, kad niekad nepalieka „patinka“, netampa oficialiu sekėju, neišsiduoda. Vienas gerbėjas jau kelia nerimą. O kaip su tuo susitaiko internetinis baubas Jeffree? Jis tokių juk turi milijonus. Ar jis paranojiškai žvalgosi eidamas gatve, ar, atvirkščiai, jau įgijo imunitetą? Gal jam sekėjai – kaip foninis triukšmas, kaip nuolatinis šuns lojimas kaime, kurio po kelių mėnesių tiesiog nebegirdi. O aš? Aš juk jau priaukojau jam tiek, kad galėtų savo šimto ginklų kolekciją papildyti amunicija. Jis gali mane suėsti mažais kąsneliais.

Manau, kad ši esė (jei tai apskritai esė, o ne metakomentaras, o gal tik dienoraščio iškarpa su blizgučiais arba akademinis pranešimas, persirengęs išpažintimi) tėra mano bandymas suvokti, kas iš tikrųjų yra meilė, priklausomybė, garbinimas ir ironija pasaulyje, kuriame viskas tapo realybės šou ar tiesiogine transliacija. Galbūt tai ir apie mane – apie „Juodąjį strazdą, giedantį nakties tyloje“, mano rašomą mokslinės fantastikos novelę, pasakojančią apie komandą, skraidinančią per visatą genetiškai modifikuotų žmogaus ir kandies hibridų krovinį. Istorija baigiasi pasiaukojimu. Ne romantiniu, ne religinės ekstazės aktu, bet labiau biologiniu: kai tampi maistu tiems, kuriuos glostei, kuriuos slaugei, kuriuos mokei niūniuoti tavo balsu. Kai supranti, kad jų prisilietimas prie tavo odos nėra smurtas. Tai pripažinimas. Toks rašymas – tai būdas atsigręžti į savo beprasmes, bet brangias mažas obsesijas ir suteikti joms tam tikrą religinį svorį. Tarsi būtum savo gyvenimo etnologė, kuri rinkdama nuotrupas, pastebėjimus, sapnus ir atsitiktinius dialogus kuria artefaktų kolekciją apie švelniai pakrikusį, bet nuoširdų žmogų. Tokį žmogų, kuris viena akimi nuolat žiūri į save iš šono. Todėl ir šis tekstas – apie bandymą suprasti, kaip estetinis ir emocinis absurdiškumas gali virsti orientyru. Tarsi kompasu, kuriam, žinoma, visiškai nerūpi geografinė kryptis.

Kartais rašančiam žmogui ženklai tiesiog atnešami ant lėkštutės. Jau rašydama šį tekstą, aiškiai suvokdama, koks beviltiškai juokingas yra pats veiksmas – siųsti pinigus kažkam, kas tave mato tik kaip dviejų eurų energijos pliūpsnį, – vis tiek išsiunčiau jam tiek širdučių, kad jis pasiektų savo užsibrėžtą tikslą ekrane. Žinoma, padėkojo. Pasakė, kad malonu vėl mane matyti. Susigrąžinau titulą iš to nelemto Tomlino. Bet tada įvyko ženklas. Jo grožio lempoje pradėjo zvimbti vabzdys. Jis pastebėjo ir atsinešė elektrinę teniso raketę – vabzdžių gaudyklę – ir komiškai klykdamas iš baimės nukratė kandį elektra. Bet štai kas: kandys – tai tie gyviai, kurių hibridus aprašinėjau savo novelėje. Mintys apie ją, apie šį tekstą, apie visas tas vidines projekcijas ir išorinius paspaudimus – viskas susijungė. Ir nors tuo metu jis pasišaipė, kad gal ta kandis buvo Justino Bieberio žmonos siųstas šnipas (nes kaip tik buvo kritikavęs jos kosmetikos liniją), aš žinojau: ne. Tai buvau aš. Rašytoja iš Lietuvos. Vabzdys su paslėptu siužetu.

Atrodo, kad pati tikrovė prisijungė prie kūrybinio proceso – nustumdama ketvirtą sieną ir leisdama man stebėti, kaip mano tekstas materializuojasi kito žmogaus ekrane. Vieną rytą, dar nebaigusi džiūti po dušo, paspaudžiau eilinį „bučiuojančių širdučių“ dovanėlės mygtuką jo „TikTok“ transliacijoje – ir mano vardas nuaidėjo visame virtualiame amfiteatre: „Rosana, mano mažasis baube.“ Po kelių akimirkų, apsitaisęs Helovyno kostiumu, jis pradėjo šnibždėti „pabučiuok mano kaukę“ ir išleido garsią, teatrališką aimaną, tarsi pasiektų malonumo kulminaciją ne per kūną, o per ekraną. Lyg kviesdamas bučiuoti ne jį, o jo parodomąjį „aš“, išsivyniojantį tarp drag estetikos, kapitalistinės ekstazės ir camp mistifikacijos. Ironiška, bet žodis „baubas“, kurį buvau ką tik pavartojusi savo tekste, sugrįžo iš jo burnos kaip bumerangas – per jo niūniuojamą „Destiny’s Child“ dainą, per ekraną, per algoritminį sapną. Gal tai tik energinis sutapimas, bet man tai buvo šiuolaikinio dievuko epifanija, vos neperauganti į pašaipą jo paties garbintojui, kai iškyla klausimas, ar ką tik susimokėjai, kad prie tavęs priekabiautų nuotoliniu būdu. Kaip parašyti apie šitą momentą nebanaliai? Kaip išsaugoti jo absurdišką dviprasmybę: tai buvo tiek erotinis kontaktas, tiek teatro scena, tiek mistiškai sinchronizuota manija, kurioje pinigai tapo poetine forma. Kai kas kitiems tėra dviem eurais įkainotas lipšnumas, man tampa alegorija apie nenumaldomą geismo technologinę antropologiją – kaip mes trokštame būti matomi net per plastiką.

Norėčiau, kad pasirodžius šiam tekstui sutikti žmonės mane kamantinėtų, lyg jie būtų mano bendrininkai: „Na, kaip tau sekasi su tuo Jeffree? Ar jis bent pastebėjo tavo žinutę? Gal atrodė, kad kreipiasi tiesiai į tave?“ O gal bent jau pradėtų mane drausminti – su švelniu rūpesčiu, beveik gailesčiu: „Nebepildyk to rožinio milijonieriaus biudžeto savo sąskaita.“ Ir aš tik nusišypsočiau, nes žinau, kad ši ironija yra mano pačios sukurta drama, estetinis eksperimentas, tekstu paversta obsesija. „Jei tau šalta ir liūdna, gali mane suvalgyti, – galiausiai sako avis, apkabinta vilko. – Bet vieną dieną tu suprasi, kad alkis buvo skanesnis už valgį.“