MenaiKinas
Kaip išmokti priimti visas gyvenimo spalvas
Naujausio [R. Zabarausko] kūrinio – trilerio „Aktyvistas“ – pasakojimas susikoncentruoja į pagrindinio veikėjo Andriaus, įtikinamai įkūnyto aktoriaus Roberto Petraičio, pastangas infiltruotis į Kauno neonacių grupuotę, kad surastų savo mylimojo Deivido žudiką.
(Kaip) lietuviškas – tikrai geras
Peržiūrėjusi kaip niekada gausią šiųmetinio „Kino pavasario“ lietuviškų premjerų programą, panorau apžvelgti du labai skirtingus, bet nuo pat pirmų kadrų apie gerą kiną sufleruojančius filmus. Tai „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (rež. Aistė Žegulytė) ir „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė).
Kada liausimės kurti užsienietiškų filmų pavadinimus?
Ilgainiui imame Džoną užjausti: būdamas dvidešimt šešerių, jis neturi nei draugų, nei darbo ir, kad ir kaip stengtųsi judėti į priekį, susigadina visas perspektyvas. Šie vienas kitą filme keičiantys nusivylimai priverčia žiūrovą susimąstyti ir mažina stigmą, būdingą Tureto sindromui.
Naujas lietuvių kinas – ir taip, ir ne
Atrodo, puiku, kad vis daugiau mūsų kino režisierių (ir ne tik jų, taip pat – tiesiog mylinčių kiną), atstovėjusių eilėje prie finansų, gauna progą suausti opusą ir visu ūgiu pasirodyti lietuvių kiną adoruojančiai visuomenei. Na, juk iš kokių trijų penkių premjerų viena vis tiek įkris arti optimalaus varianto! Filmą kurti išmokstama rašant scenarijų, filmuojant, montuojant!
Moterų likimai „Scanoramoje“
Kaip pristatydama filmą kalbėjo Gražina Arlickaitė, moterų likimai – atskira tema „Scanoramoje“ ir vienas tokių filmų – belgų režisierės Alexe Poukine ilgametražis debiutas „Kika“. Anotacijoje jis įvardintas kaip draminė ironiška komedija ir kitokia „Gražios moters“ versija. Šįkart nesutikčiau nei su „Scanoramos“ vadove, teigusia, kad filmas konkuruoja su romantiškomis išgyvenimo sunkiomis sąlygomis istorijomis, nei su filmo įvardinimu ironišku ar juolab panašiu į…
„Jie griauna, o mes atstatome“, arba Grožis karo akivaizdoje
„Botokso minos“ įgauna ir politinį atspalvį. Libanui patiriant Izraelio oro atakas, procedūrų metu karo grėsmė yra nuolatinė tema. Nuskamba tokie klausimai kaip: „Ar prasidės karas? Ar eisi kariauti?“ Bouba prisimena, kad po 2006 m. „Hezbollah“ ir Izraelio karo buvo daug darbo, nes daug žmonių suplūdo į Beirutą.
Svečias palaidūnas
Režisierių ir operatorių Vytautą Katkų sinefilai atsimena iš jo trumpametražio filmo „Kolektyviniai sodai“ (2019) – mediniuose nameliuose ir daržuose kapstosi mūsų tėvai. [...] Tokia pati apkramtyta ta žmonių kalba ir naujame ilgametražiame V. Katkaus filme „Svečias“ – tačiau visi miestelio gyventojai ją supranta, jos užtenka jausmams ir siekiams.
Kaip skamba sužeistos širdys
„Kino pavasaryje“ pristatytas ir Europos festivaliuose pastebėtas režisieriaus Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ atveria žiūrovui langą į uždarą Skiručių kaimo bendruomenę – atokų ūkį, kuriame su priklausomybėmis kovojantys vyrai mėgina susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Kai sacrum priartėja prie profanum
Kai rašau šį tekstą, režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tebekeliauja po Lietuvą, o aš, pažiūrėjusi jį dar kovo pradžioje „Kino pavasaryje“, kur buvo surengta filmo premjera, tebesinešioju savyje.
Biografija amžinai
Dabartiniai jaunieji lietuvių režisieriai ir ypač režisierės smulkmeniškai studijuoja asmeninius šiuolaikinio žmogaus gyvenimėlius, o rašytojo, dailininko, muzikanto likimai lieka nepasiekiami, nors jų atvėrimai palengvintų sunkią kelionę į praėjusį laiką. Ką gi, juk pirmiausia nėra rimtų biografinių knygų!
