Kai sacrum priartėja prie profanum
Kai rašau šį tekstą, režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tebekeliauja po Lietuvą, o aš, pažiūrėjusi jį dar kovo pradžioje „Kino pavasaryje“, kur buvo surengta filmo premjera, tebesinešioju savyje. Filmus, spektaklius, perskaitytas knygas, o ir kitus meno kūrinius visada maga išbandyti laiko perspektyva – kiek jie nusėda tavo atminty, ką reiškia po ilgesnio laiko tarpo, kiek yra svarbūs ir atliepiantys tavo vertybes, dalykus ir jų suvokimą. Taip pat ką meno kūrinys, šiuo atveju filmas, sujudina, perkeičia tavy, o gal primena anksčiau patirtus gilius jausmus, grąžina į jau kadais ištikusias būsenas, gerąja prasme priversdamas jas vėl išgyventi.
Giedrės Beinoriūtės su operatoriumi Mindaugu Survila sukurtas dokumentinis filmas – būtent toks: daugiasluoksnis, neprikišamai žiūrovui atveriantis antrą ir trečią klodą, nelygu ką ir kaip žiūrintysis norės jame pamatyti. Regis, visiškai neįpareigojantis, vietomis komiškas ir groteskiškas, išvengiantis paradiškumo ir patoso, jis rodo keletą nepadailintų parų Pievėnuose – pasiruošimą Velyknakčiui ir jo išsipildymą.
Giedrės, kaip režisierės, talentas – ramiai ir natūraliai priartėti prie filmuojamų veikėjų, prisijaukinti juos ir iš šimto valandų nufilmuotos juostos į valandos su trupučiu trukmės filmą perkelti istoriją-atspindį. Neskubriai ir jautriai papasakoti apie Pievėnų kaime Velykų naktį tebevykstančią spalvingą vaidybinę fantasmagoriją, artimą veikiau karnavalui, o ne tradicinėms mišioms.
Visa filmo fabula suręsta ant minėtos fantasmagorijos, kurioje esama rizikingo veiksnio, politkorektiško žiūrovo akimis, – persirengėliai „žydã“ kėsinasi „budynių“ metu pavogti Nukryžiuotąjį. Režisierės stiprybė šiuo atveju – nesibaiminti papasakoti apie tradiciją tokią, kokia ji yra, kino juostoje dokumentuoti išliekamąją vertę turinčią ir niekur kitur Lietuvoje nebepraktikuojamą Velyknakčio liturgijos dalį. Giedrė savo filme nesigilina į šios tradicijos atsiradimo ištakas, galbūt kai kurių žiūrovų – istorinių faktų mėgėjų – nusivylimui, niekaip neaiškina ir tradicijos išlikimo vienintelėje vietoje priežasčių – būtent čia, Žemaitijoje esančiuose Pievėnuose. Ir vis dėlto ši filmo ašis atskleidžia mums tai, kas Giedrei Beinoriūtei buvo svarbiausia ir anksčiau kurtuose filmuose: „Sacrum ir profanum“ yra apie žmones, pirmiausia apie juos.
Velyknaktis Pievėnų gyventojus suvienija bendram tikslui, regis, ir laikas čia teka žiediniu principu „nuo vieno Velyknakčio iki kito“; visa tradiciniam bažnytiniam „spektakliui“ naudojama butaforija, rūbai, giedojimas ir muzikavimas, taip pat ir maisto ruoša, reikalaujanti visos kaimo bendruomenės susitelkimo, akivaizdžiai parodo buvimo Dievo akivaizdoje ir tikėjimo esmę. Net jei tas tikėjimas yra menamas, jaunimo juokais įvardinamas „tikėjimu bulvių maišu“, neįmanoma Dievo namuose stovėti „šiaip sau“. Net jei atėjai tik filmuoti išmaniuoju ar pakrizenti iš groteskiško ir daugeliui juokingo performanso, persirengėlių mėginimo pavogti kryžių, tu jau stovi ten – bažnyčioje. Iš tamsos į šviesą: vienas kadras ypatingai, tarsi prasivėrus teatro uždangai, įprasmina tamsos virsmą šviesa, kai kryžiaus sargybinių procesija eina nuo žvakių liepsnos mirgančiu taku šventoriaus link. Čia, Pievėnų Velyknaktyje, kur laukiamas ir senas, ir jaunas, vaikai niaujasi kartu su kryžiaus sargybinius provokuojančiais persirengėliais, tėvai su pasididžiavimu žvelgia į savo dukras ir sūnus, oriai atliekančius sergėtojų vaidmenis, nepaisant šurmulio, karnavalo prasmė vis viena išlieka sakrali. Tik gal todėl, kad nebebūdinga mūsų kraštams (kur bažnyčioje, ginkdie, visi turi stovėti lyg prariję mietą), yra panašesnė į sapnišką spektaklį nei į realybę.
Filme skambanti muzika (latvių kompozitoriaus Vestardo Šimkaus) gildo, „trotina“ širdį, atveria uždangą ir sielos gilumon įsileidžia ilgesį. Gal vadinamojo prarasto rojaus, kuris kaskart Velykų metu ateina su šviesa. Kai, regis, plika akim gali stebėti palengva sužydinčią, sulapojančią ir suklestinčią iš žiemos mirties pakilusią gyvastį.
Kamera nuolat krypsta į Iloną, miestelio Mortą, energingai įsukančią visą šventės pasiruošimo sūkurį. Filmo pradžioje ji skambina būsimiems sargybiniams, kažkurį, atsisakiusį, išvadina kūtvėla, viską daro su motiniška kantrybe, atsidavimu ir kartu smagiai. Ilonai negali nejusti simpatijos. Kaip ir grupei moterų chorisčių, šventraščio skaitymuose mėginančių atpainioti Abraomo sūnų eiliškumą, po to daužiančių margučius, aptariančių viską po truputį, apie viską turinčių nuomonę – tiek apie buitį, tiek apie pasaulietiškus, tiek apie tikėjimo dalykus.
Giedrė Beinoriūtė paprastai ir neprikišamai veria vieną pagrindinių žmogiškosios esybės dalykų – meilę artimui, buvimą bendruomenėje, vienatvės eliminavimą. Senasis kaimo gyventojas, pučiantis klarnetą, yra apsuptas savo šunelių, kurie irgi jaučia artinantis šventę, galbūt net manosi esą proceso dalimi, tiek kartu „repetuodami“ – atitardami klarnetui kauksmu, – tiek skuosdami per lauką, kad pasitiktų šeimininką, paryčiais iš Velyknakčio pargrįžtantį.
Kad visai norėtų gyventi tokioje bendruomenėje, per filmo atidarymą festivalyje „Kino pavasaris“ prisipažino ir operatorius Mindaugas Survila. Galbūt bendruomeniškumas ir artimo meilė yra tas vaistas, kurio dabar reikia mums visiems. Per amžius susiformavusi žmogaus savybė priklausyti bendruomenei, padėti ir atjausti artimą ir lygiai taip pat sulaukti pagalbos, laikytis ritualų, tradicijų, paisyti jų eiliškumo, deja, pamažėl nyksta individualizuotoje ir technologijų užvaldytoje realybėje.
Giedrės Beinoriūtės filmas gręžia mus į tai pažiūrėti iš Pievėnų mikropasaulio perspektyvos – paprastoje savo būtyje, darydami paprastus dalykus, jo gyventojai vieną naktį sukuria fantasmagoriją – gimimo stebuklo šventę. Ciklas apsisuka iki naujo Velyknakčio ir tradicija lieka gyva.
„Sacrum ir profanum“ labai reikėjo būtent šiuo laikotarpiu, norisi, kad filmas keliautų po tarptautinius festivalius, lygiai taip pat jautriai ir neprikišamai papasakotų istoriją tiems, kas jos dar nežino. Filmo antrame plane nuolat per radiją skambančios žinios apie tebevykstantį karą Ukrainoje grąžina mus į realybę ir nežinią. Dokumentuodama iš praeities atėjusią tradiciją, režisierė įtraukia dabarties motyvą – karą, kuris, žiūrint filmą po keliasdešimt metų, tikiu, jau bus pasibaigęs.
Pasak religijotyrininko Mirceos Eliadės, šventenybė gali apsireikšti įvairiuose daiktuose, erdvėje ir laike, todėl išskiriama šventoji ir pasaulietinė erdvė bei šventasis ir pasaulietinis laikas.
Bet kartais sacrum gali priartėti prie profanum.
