(Kaip) lietuviškas – tikrai geras
Peržiūrėjusi kaip niekada gausią šiųmetinio „Kino pavasario“ lietuviškų premjerų programą, panorau apžvelgti du labai skirtingus, bet nuo pat pirmų kadrų apie gerą kiną sufleruojančius filmus. Tai „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (rež. Aistė Žegulytė) ir „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė). Literatūroje nuojauta, kad kūrinys parašytas talentingo autoriaus, atsiranda perskaičius pirmuosius puslapius – kino filmai turi tokį patį fenomeną, pajaučiamą iš pirmųjų kadrų (paprastai be didelių išimčių). Už gerų filmų, žinia, stovi ištisa komanda, o už šios – prodiuseris, be kurio net genialiausia filmo idėja neišvystų dienos šviesos. Šiuo atveju galime kalbėti ir apie abiejų filmų prodiuserės Uljanos Kim talentą – užuosti, užčiuopti gerus filmus, kol jie dar tik levituoja idėjos lygmeny. Kaip pokalbyje su Ryčiu Zemkausku teigė pati Uljana, atsirinkti, kuriuos filmus prodiusuoti, ir nuspėti, kad būsimas filmas yra „tas“ filmas, jai padeda nuojauta. Pati pavadinčiau tai razinėlės atradimu, pojūčiu, kad viename ar kitame scenarijuje „kažkas yra“. Tą „kažką“ paskui gali mėginti dekonstruoti kino kritikai ar studentai, rašantys apie filmus kursinius darbus, ar paprasti žiūrovai, mėgindami papasakoti, kas konkrečiai juos patraukė.
Filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ kadras
Ir vis dėlto tas „kažkas“ kartais nesileidžia įvardijamas, būdamas, kaip filme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“, tam tikru dieviškuoju dėmeniu (ne veltui angliškas filmo pavadinimas – „Holy Destructors“). Galbūt tai ta ypatinga situacija, kai tema pati pasirenka autorių, jam pasiruošus kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbėti, o šiuo atveju – kurti naratyvą vaizdais, tikrai nėra paprasta. Tuomet toks aplinkybių susiklostymas, kai kūrybos procese atsispiriama nuo pirminės idėjos ir ji pradedama vystyti netikėtu kampu, paprastai ir suponuoja ypatingo kūrinio atsiradimą. Režisierės Aistės Žegulytės (jau įrodžiusios savo talentą debiutiniu ilgametražiu filmu „Animus animalis“, 2018) ir ne mažiau talentingo savo srities profesionalo operatoriaus Vytauto Katkaus dėka filmas iššauna: jo visuma ir iš pirmo žvilgsnio nederintini dalykai (ei, kas bendro tarp grybų ir stebuklų?) tampa visiškai ir neabejotinai susiję ir papildo vienas kitą. Suderant ir kino poezijai, ir proziškai jaukiai dokumentikai, ir šviesiam humorui, mirčiai ir grybams, ir, žinoma, stebuklams.
Mikroskopinių grybų pasaulio tema filme yra pagrindinė ašis, bet ne dominantė, nes užleidžia vietą kitoms, ne mažiau svarbioms filmo linijoms – subtiliems dokumentiniams kadrams iš Radvilų ir vyskupų Giedraičių palaikų restauravimo (šie atviroje Varnių bažnyčios kriptoje palaidoti dvasininkai pageidavo, kad parapijonys galėtų stebėti jų irimą). Kameros akis stebi Krekenavos bažnyčios Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo restauravimą, fiksuoja Burgundijos bažnytėlės XIV a. freską „Danse macabre“ ir Didžiosios savaitės eiseną Ispanijoje.
Filme gausu oksimoronų – kad ir iš Medicinos fakulteto laboratorijos, kur ant cinkuotų stalų guli restauruojami mumifikavęsi palaikai, pro langą matoma saulės nutvieksta vasaros popietė ar Nukryžiuotąjį lydinčią Didžiosios savaitės procesiją Valjadolide kertančios trivialia gyvybe trykštančios ispanės, traukiančios cigaretes ir nerūpestingai besibraunančios švęsti savo jaunystės ir gyvenimo.
Po premjeros aptarinėdama filmą su menotyrininke Laima Kreivyte retoriškai tarstelėjau: įdomu, ar filmo režisierė suvokia, kokį stebuklą sukūrė? Manau, kad taip, – atsakė Laima.
Jaunosios kartos režisierės Gabrielės Urbonaitės filmo
Filmo „Renovacija“ kadras
„Renovacija“ premjeros su būreliu kitų akredituotųjų laukėme beveik valandą. Tokia festivalių realybė. Prieš keletą dienų bestovint dar ilgesnėje eilėje prieš lietuvių trumpametražių filmų premjerą keliasdešimčiai laukiančiųjų išsakyta savanorės replika „Prižadėkite, kad nepyksite, bet greičiausiai vietų nebeliks“ pasirodė net miela, turint omeny, kad laukėme būtent lietuvių filmų (tuokart patekti pavyko). Šįkart prieš mane stovinti užsieniečių porelė (mergina, beje, puikiai kalbėjo lietuviškai) būrė: fingers crossed, – turim pakliūti. Kai netikėtai prieš pat filmo pradžią atsirado keletas atliekamų bilietų, sumušėme rankomis.
Nors jau buvo rodytas Talino „Juodųjų naktų“ ir Karlovi Varų festivaliuose, Lietuvos publikai filmas pristatytas pirmą kartą. Galima tik įsivaizduoti, koks svarbus žiūrovų įvertinimas buvo filmo kūrėjams, visas pusantros valandos čiuopiantiems salės reakciją. Nugriaudėjus plojimams, tapo aišku, kad tai dar vienas sėkmingas lietuvių kino filmas. Tiesa, lyginti jį su meninės dokumentikos žanrui atstovaujančiu filmu „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ netikslinga. „Renovacijos“ stiprioji vieta – tik iš pažiūros paprasta fabula, aprėpianti ne tik poros tarpusavio ryšio augimą, santykių su tėvais problemas, kitaip tariant – priežasties ir pasekmės sąryšį, pamažėl vystomą per visą filmą, bet ir socialinę aplinką, imigracijos temą, žmogaus vienatvės ir atskirties skaudulius. Daugiausia stambiais planais (filmo operatorius, kaip ir „Dulkių, kaulų ir stebuklų“, – Vytautas Katkus) nufilmuota „Renovacija“ rodo iš pažiūros neilgą jaunos moters – vertėjos Ilonos (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė) – gyvenimo periodą. Filme man pritrūko tarpinių atspalvių kiek klišiškai vaizduojant veikėjų problemas, o juk paradoksalu – būtent besivaduojančių iš tų pačių klišių: reikalavimo būti privalomai stipriu vyru ir nebuvimo tokiu, privalomai būtino susitvarkyti gyvenimo ir jo nesitvarkymo, griežtų tėvų, reikalaujančių iš savo vaikų tam tikro santykių modelio, kurio šie, žinia, nenori laikytis. Net jei gyvenimas toks, kinas kaip meno laukas leidžia mums dalykus matyti iš tarpinės perspektyvos – kai daugelis dalykų nebūtinai balti arba juodi, net jei kasdienybė apšviečia juos būtent taip.
Nors filme pateikiamas kiek maksimalistinis požiūris į dalykus, talentingai vaidinantys aktoriai atskleidžia visą veikėjų jausmų skalę – nuo įtampos, mėginimo renovuoti savo santykius, aplinką ir save pačius iki suvokimo, kad klišės – dažniausiai tik mūsų viduje.
Kaip lietuviškas – tikrai geras? Siūlau visam laikui pamiršti „kaip“.
