Kaip išmokti priimti visas gyvenimo spalvas
2013 m. balandžio 23 d. Nacionalinės Asamblėjos priimtas įstatymas, įteisinantis galimybę sudaryti santuoką tos pačios lyties poroms, yra LGBTQI+ teisių pažangos simbolis Prancūzijoje. Papročių ir mentaliteto evoliucija, atsiskleidimo (coming out) kaip lūžinio akto išplitimas siekiant skaidrumo ir lygybės, „santuokos visiems“ institutas prisidėjo prie to, kad homoseksualumas šioje šalyje nebėra šešėlinė kultūra, pajuokos ar diskriminacijų objektas. Ne vienas kinematografijos tyrinėtojas apibūdina kiną kaip meną, išreiškiantį seksualinę įvairovę. Pavyzdžių daug: žymiesiems legendiniams amerikiečių aktoriams Montgomery Cliftui ar Rockui Hudsonui patiko vyrai, randama daug liudijimų, esą kaprizinga, autoritarinė ir manichėjiška ikona Marlonas Brando turėjo sadomazochistinių santykių su septyneriais metais už jį jaunesniu Jamesu Deanu, o šių dienų prancūzų aktorius Lambert’as Wilsonas yra viešai deklaravęs savo biseksualumą. Šios aktorių asmeninio gyvenimo detalės iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti antraplanės ar visai nesusijusios su kino menu, tačiau jos anaiptol nėra nereikšmingos – seksualumas daro tam tikrą, kartais itin subtilią, kartais itin ryškią, įtaką jų kūrybai, jų autoriniam braižui (panaikina ribas tarp vyriškumo ir moteriškumo, suteikia subtilių psichologinių niuansų vaidinamo personažo charakteriui, išryškina didelį, kartais perdėtą, jautrumą).
Mūsų patirtys yra tam tikras filtras, pro kurį regime pasaulį, ir būtent dėl asmeninių patirčių mes jį regime vienaip, o ne kitaip. Tai ypač akivaizdu kuriančios sąmonės atveju, kai menininkas savo asmeninę patirtį subtiliu būdu užkoduoja meninėje kūrinio reikšmių sistemoje. Europos kino istorija neįsivaizduojama be provokatyvių Rainerio Wernerio Fassbinderio, Piero Paolo Pasolini ar Pedro Almodóvaro filmų. Prancūzijoje homoseksualūs režisieriai, regis, gana susiskaldę dėl klausimo, ar verta prisipažinti ir atskleisti savo seksualinę tapatybę. Vieni prisipažįsta taip, lyg juos slėgtų gėdinga nuodėmė. Kiti dalijasi paslaptimis, kurios išlaisvina psichologiškai. Dar kiti renkasi saugoti savo privatų gyvenimą, net jei tai reiškia, kad kiti užims jų vietą ir, padedami žiniasklaidos, kurstys viešas diskusijas.
Kad ir kaip ten būtų, lietuvių kino režisierius Romas Zabarauskas, savo filmuose gvildenantis LGBTQI+ klausimus, Prancūzijoje turi gerbėjų jau nuo 2016 m.: tuomet žiūrovai paryžiečiai teigiamai priėmė jo filmą „You Can’t Escape Lithuania“ („Nuo Lietuvos nepabėgsi“), rodytą tarptautinio LGBTQI+ kino festivalio „Chéries-Chéris“ programoje. Po seanso buvo daug plojimų ir įdomių klausimų pagrindinio vaidmens atlikėjai aktorei Irinai Lavrinovič. Naujausias 35 metų kino režisieriaus filmas „Aktyvistas“, rodytas dokumentinio ir autorinio kino seansais garsėjančioje Paryžiaus 5-ojo rajono salėje „Espace Saint-Michel“, prancūzų irgi nepaliko abejingų.
„Aktyvistas“ jau turi įdomią ir turtingą istoriją Prancūzijoje: iš pradžių film noir artimas kūrinys 2025 m. lapkritį parodytas kino festivalyje „Chéries-Chéris“, kurio nuolatiniu svečiu jau yra tapęs lietuvių režisierius, šiemet filmas pristatytas Tulūzoje, vasario 24 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje vyko susitikimas su Romu Zabarausku (jį kalbino kino režisierė Alantė Kavaitė), vasario 25 d. filmas parodytas vienoje iš nepriklausomo kino salių, o kovo 4–12 d. Liono LGBTQI+ festivalyje pristatyta ir visa Romo Zabarausko filmų trilogija: „Advokatas“ (2020), „Rašytojas“ (2023) ir „Aktyvistas“ (2025).
Alantė Kavaitė, kalbindama režisierių Lietuvos ambasados surengtame vakare, stebėjosi Zabarausko produktyvumu: „Sangailės vasaros“ (2015) autorė per 20 metų sukūrė tris filmus, o „Aktyvisto“ režisieriaus filmografijoje, prasidėjusioje 2011 m. trumpametražiu filmu „Porno melodrama“, jau šeši filmai. Kavaitė, apžvelgdama Zabarausko kūrybinę veiklą, pirmiausia išskyrė turtingu kino pasakojimu išsiskiriantį „You Can’t Escape Lithuania“ („Nuo Lietuvos nepabėgsi“) ir meistriškais dialogais pasižymintį „Rašytoją“.
Naujausio kūrinio – trilerio „Aktyvistas“ – pasakojimas susikoncentruoja į pagrindinio veikėjo Andriaus, įtikinamai įkūnyto aktoriaus Roberto Petraičio, pastangas infiltruotis į Kauno neonacių grupuotę, kad surastų savo mylimojo Deivido žudiką. Filmas rado atgarsį prancūzų visuomenėje dėl šiandieninių aktualijų: šį vasarį Lione dėl galvos traumų mirė kraštutinių dešiniųjų aktyvistas Quentinas Deranque’as, teturėjęs 23 metus. Tragiškas įvykis visos šalies mastu paskatino neapykantą, protesto akcijas ir fizinius susirėmimus tarp kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų, kuriems miręs aktyvistas tebuvo fašistas.
Smalsu, kodėl į prancūziškus „Aktyvisto“ seansus susirenka nemažai vyresnio, net pensinio amžiaus žiūrovų. Tai galima aiškinti prancūzų visuomenės modernumu, atvirumu. Be to, vyresnio amžiaus žmonės Paryžiuje niekada nesėdi namuose: jie eina į svečius, lankosi parodose, teatruose, muziejuose, domisi aktualijomis, daug keliauja.
Vienas iš filmo laimėjimų – įvairus jaunų aktorių ansamblis, už kurį reikėtų padėkoti aktorių atrankos režisierei Daliai Survilaitei, dirbusiai ir prie Alantės Kavaitės „Sangailės vasaros“. Kaip ir būdinga daugumai homoseksualių režisierių, Romo Zabarausko filmuose ryškūs, įsimenantys moterų personažai. Pirmiausia tai pasakytina apie maištingą, temperamentingą, kerštingą femme fatale Laimą, įkūnytą Teklės Baroti. Įsimenantis ir epizodinis, fragmentiškas Kauno LGBTQI+ valdybos narės Miglės vaidmuo (akt. Elžbieta Latėnaitė).
Gražiai konstruojamas kino pasakojimas, kartkartėmis vizualizuojant pagrindinio veikėjo Andriaus mintis ir motyvuotai privedant prie netikėtos atomazgos. Patrauklumo pasakojimui suteikia ir Zabarausko mėgstamos įtikinančios meilės scenos, ypač nuogo kūno – tiek vyro, tiek moters – estetika. Sekso scena tarp Laimos ir jos buvusio partnerio Jono (akt. Simas Kuliešius) – viena meniškiausių režisieriaus filmografijoje.
Pačia bendriausia prasme „Aktyvistas“ skatina žiūrovą atsiverti pasaulio įvairovei ir priimti visas gyvenimo spalvas. Tolerancija, integracija, asimiliacija, apribojimų panaikinimas, Kito ir kitokio priėmimas yra didieji demokratijos laimėjimai, kurie leidžia visuomenei klestėti: tai yra visiško pasitenkinimo šaltinis kiekvienam individui, besirūpinančiam psichologine pusiausvyra ir moraline sveikata. Romas Zabarauskas nenorėjo likti vien LGBTQI+ judėjimo vėliavnešiu, karingu žmogaus teisių aktyvistu, šią misiją jis perkėlė į kūrybos lygmenį – pasipriešinimo ir protesto dvasia ryški jo filmuose, kurie kalba ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims.
