Svečias palaidūnas
Režisierių ir operatorių Vytautą Katkų sinefilai atsimena iš jo trumpametražio filmo „Kolektyviniai sodai“ (2019) – mediniuose nameliuose ir daržuose kapstosi mūsų tėvai. Atvažiavę iš miesto tėvas ir suaugęs sūnus kasa duobę, sėdi hamake su arbūzu, staiga užuodžia gaisro dūmus. Kažkas atsitiko. Visi aplinkiniai kolektyviški tarybiniai žmonės pamažu renkasi to gaisro pažiūrėti, užpilti kokio kibiro vandens ir ramiai laukti įvykio pabaigos su vėluojančia gaisrine ir degėsiais. Tokių įvykių juk retai pasitaiko uždaroje brežnevinės epochos kasdienybėje. Praeinanti mergina su vaiku ant rankų pasiūlo sūnui jį trumpai palaikyti, tačiau tas nenori priglausti kažkieno (o gal ir savo) kūdikėlio. Tai akimirksnio trukmės į paviršių išplaukusi vidinė drama, kuriai gaisro fone nelemta išsirutulioti. Ji neverta dėmesio, čia juk nieko nevyksta, net ir ištariami žodžiai prislopę, šnekamoji kalba susidėvėjusi, neatliekanti pilnaverčių bendravimo funkcijų.
Tokia pati apkramtyta ta žmonių kalba ir naujame ilgametražiame V. Katkaus filme „Svečias“ – tačiau visi miestelio gyventojai ją supranta, jos užtenka jausmams ir siekiams. Butas parduodamas ištarus vos tris žodžius, svečias įsūnijamas be kokio nors filosofinio dialogo. Puikus, neįkyrus punktyras.
Filmo „Svečias“ kadras
Nuo anų veikėjų „Kolektyviniuose soduose“ praėjo gal 30–40 metų, iš emigracijos vienas paskui kitą grįžta sūnūs paklydėliai, jų santykiai su tėvais ir moterimis (bei jų vaikais), regis, tokie patys kaip anksčiau, distanciniai. O gal ne? Filmas leidžia tau pasirinkti požiūrį, nuosprendį. Štai paraleliai su svečio – sūnaus Danieliaus iš Norvegijos – dienomis namuose slenka kito šio miestelio lepšio sūnaus ir jo senos motinos istorija. Ji įsukama kaip keista, tarsi nelabai ir reikalinga rozetė į architektūrinį statinį. Šitas sūnus niekur neišvažiavo, kviečiamas merginos jis netgi neina į šokius – maitina motiną šaukštu, o vėliau, matyt, pagal jos troškimą nudažęs akių vokus ir lūpas nubogina mamytę prie jūros – tai, ko gero, vienintelė itin atvira, aistringa scena fragmentiškame ir specialiai nublukintame filme. Scena, kurioje ne iš karto atpažįsti aktorę Eglę Gabrėnaitę, žvelgiančią į jūrą susižavėjusiomis ir gyvenimo dar pilnomis akimis. Laimingiausią iš visų filme esančių. Tačiau nuo šitos scenos vėl krenti žemyn, kur – kaip ir anais laikais – nelabai kas vyksta. Personažų butai neiššifruojami, jie ankšti, be euroremontų. Apranga, taip sakant, striuka buka, gal tik gardžiavimasis ledais, vaikų sūpuoklės, maudynės jūroje įvairiomis pozomis atvirai byloja apie sušilusius Danieliaus jausmus gimtuosiuose namuose.
Per visą filmą taip ir nepamatai personažų veidų iš arti – net profesionalo Arvydo Dapšio. Ką tai reiškia? Atmosferinį flegmatiškai fiksuojamo laiko kiną? Taip, režisūriškai talentingai į skiautinį sumontuoto ir palikto kabėti prieš tavo akis be jokių komentarų. Puiku. Už tai filmas gavo geriausio režisieriaus apdovanojimą Karlovi Varų festivalyje.
Be abejonės, režisierius padarė taip, kaip norėjo. Man prie dviejų valandų pajūrinio srauto nepritapo tiktai V. Katkaus ir scenaristės Marijos Kavtaradzės siurrealistinė pabaiga su „neišplaukiančia“ iš niekur ir filmo hiperrealizmą draskančia pantomima, dainele bei kažkokio vyruko birbinama fleita medyje. Autoriai teisinasi norėję papildyti filmą vaikystės bei miuziklo elementais. Tarsi atsipūtęs, atsitiktinis, bet iš tiesų gerai apgalvotas meninis dokumentavimas finale nukertamas, deja, nemokšiškai, interpretuojant ne vaikystę, o nusižiūrėtą užsieninį kiną. Gaila, kad nebuvo sutvirtintas svarbiausias filmo bokštas, kai sūnus Danielius prašo kaimyno pabūti jo tėvu, į kurio laidotuves jis nespėjo. Tėvo figūra, šeima, nuo kurios sūnus, atrodo, ir pabėgo užsienin, išvis niekaip neišfiltruojami, vaikystės zonoje žioji skylė. Salelė jūroje kėpso kaip mielas svetimkūnis. Sūnus palaidūnas (švelniau tariant, amžinas paklydėlis), net ir prisiglaudęs prie svetimo tėvo, palaidūnas ir liko.
