Kaip skamba sužeistos širdys
„Kino pavasaryje“ pristatytas ir Europos festivaliuose pastebėtas režisieriaus Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ atveria žiūrovui langą į uždarą Skiručių kaimo bendruomenę – atokų ūkį, kuriame su priklausomybėmis kovojantys vyrai mėgina susigrąžinti gyvenimo kontrolę. Šiame praeities žaizdas besigydančių ir į griežtą rutiną įsisukusių vyrų rate netikėtai atsiduria keturiolikmetis Matas, tampantis filmo ašimi. Rutuliojantis istorijai ekrane ryškėja vidinės įtampos tarp kartų, asmeninių išgyvenimų, praeities ir ateities susidūrimai.
Filmo „Murmančios širdys“ kadras
Būti žiūrovu šioje kino patirtyje nėra patogu. Mato istorija aplanko slogesnių emocijų ir minčių užkaborius, provokuoja nepatogius, lengvai nepaleidžiančius klausimus. Vienas esminių – ką čia veikia nuo savo aplinkos atskirtas paauglys, patikėtas gyvenimo talžytiems vyrams, prižiūrimiems savotiškai religines tiesas interpretuojančio lyderio Žano? Filmas pateikia tam tikras užuominas, kodėl Matas įkurdinamas šioje bendruomenėje, bet jomis įtikėti sunku. Žiūrovas nėra supažindinamas su paauglio gyvenimu už bendruomenės ribų, kaip ši aplinka jį paveikia. Galima tik spėlioti, kad galbūt toks sprendimas berniuko globėjams yra paskutinio šiaudo griebimasis, nors, stebint Mato išgyvenimus ir būsenas, susidaro įspūdis, jog kartais praverstų papildomas dėmesys ir paprastas, daug nereikalaujantis žmogiškas artumas.
Žiūrėdamas šį filmą nejučiomis gręžiesi į save, gali net išgirsti vidinius murmesius, nes jame išryškėja pamatinės bendražmogiškos temos – šeimos santykiai, priklausomybės, kolektyvinė trauma. Mato istorijoje glūdi paradoksas – vykdamas į Skiručius spręsti sudėtingo elgesio problemų, jis vėl atsiduria priklausomybių paženklintoje aplinkoje, iš kurios kilo. Tad, greičiausiai, daugeliui tai bus istorija ne tik apie ekrane stebimus filmo herojus, bet ir apie mus pačius. Šis dokumentinis filmas palieka su atviru klausimu: ką galima padaryti kitaip, kad tokios istorijos nesikartotų, kad daugiau ekrane neišvystume dar vieno lovoje susigūžusio ir kažko laukiančio vaiko?
„Murmančios širdys“ išjudino prisiminimus apie kitą tam tikrais aspektais panašumų turinčią lietuvių stebimosios dokumentikos juostą – „Sidabrine gerve“ įvertintą Lino Mikutos trumpametražį filmą „Šaltos ausys“ (2016). Jame užfiksuota atokiame vienkiemyje gyvenančio kurčnebylio sūnaus ir tėvo istorija, kur skirtingi kartų požiūriai kuria nesusikalbėjimus ar net konfliktus. Tėvas suaugusį sūnų vertina kaip nesubrendėlį, pyksta, įžeidinėja, o sūnus demonstruoja gyvūnams ir aplinkai jautrią asmenybės pusę, tėvą regėdamas kaip šiurkštų, jautrumo stokojantį storžievį. Abu filmai sutelkia dėmesį į analogišką aplinką ir išryškina panašius tarpasmeninių santykių niuansus. Šiuose filmuose kartų susidūrimai parodo vyresniųjų šiurkštumą kasdienybei, nusivylimą jaunąja karta, dėl to kylantį pyktį, taip pat išryškina kitokiomis vertybėmis gyvenančio jauno žmogaus jautrumą, gebėjimą jausti ir matyti pasaulį kitokiu žvilgsniu.
Dėl minėto aspekto aptariamuose filmuose įstringa ir ypatingą emocinį krūvį įgauna skerdžiamo gyvulio scenos. Vienoje jų sūnus skaudžiai ir triukšmingai bando priešintis tėvo ketinimui atimti gyvybę, kitoje žiūrovas stambiu planu regi nebylias Mato emocijas stebint veiksmą, kaip vyrai sudoroja vieną iš jam džiaugsmą šūdiniausioje situacijoje teikusių gyvulių. Tradicinės kaimo apeigos kuria paralelę tarp skirtingo kartų santykio su aplinka, negailestingumo ir žiaurumo arba jam priešinamos jauno žmogaus empatijos, prieštaravimo regimai neteisybei. Taip režisieriai bando užčiuopti vyriško jautrumo apraiškas: galbūt kartais prislopinto, bet viduje gyvo. Vyriškas jautrumas tampa ir savotišku kartų lūžio ženklu – jaunoji karta vis dažniau atsisako paveldėtų emocinio šaltumo normų, bando kurti kitokius ryšius su savimi ir aplinka. Tokie požiūrių susidūrimai tampa platesnių ir aktualių visuomenės įtampų atspindžiu. Čia susikerta tradicija bei jėga grįstas griežtas vyriškumas, kurio žarijos kartais vis dar kurstomos uždaruose vyrų ratuose, ir iš gelmių kylantis vyro jausmingumas, atvirumas, gebėjimas būti pažeidžiamam.
Abiejų filmų pavadinimais, pasitelkiant kūno dalių aspektą, perteikiama žmonių susvetimėjimo, nesusikalbėjimo idėja ir abu jie įsipina veikėjų dialoguose. L. Mikutos filme šaltomis ausimis tėvas vadina sūnų, norėdamas, kad šis dirbtų ir tinkamai atliktų ūkio darbus. V. Puidoko juostoje bendruomenės įkūrėjas Žanas murmančias širdis lygina su nedėkingomis, nesugebančiomis priimti to, ką turi. Ši metafora atveria subtilią perspektyvą – žymi vidinę kovą, pasipriešinimą, kylantį iš dar neužgijusių žaizdų. Filmas leidžia pažvelgti į jautresnį paauglio pasaulį – į širdį, kuri dar nesustingusi, kuri vis dar geba reaguoti, jausti ir priešintis. Ji murma – gal iš skausmo, gal iš pykčio, neteisybės, vidinės sumaišties, o galbūt dėl trūkstamo dėmesio ar žmogiškos šilumos. Tas murmėjimas – tai emocinis fonas, tylūs monologai, kurie niekada netampa šūksniais, bet nuolat egzistuoja. Nors šioje dokumentinėje juostoje gausu užgniaužto pykčio, kartais jis prasiveržia Mato lūpomis ar veiksmais. Filmo protagonisto santykiai su gyvūnais išryškina pykčio ir švelnumo kovą jo viduje, bet, deja, taip pat tampame liudininkais, kaip žiaurumas gimdo žiaurumą, kuris nejučia gali būti nukreipiamas į silpnesnius ir negalinčius apsiginti.
Trečiąjį filmą pristatydamas V. Puidokas (jau žinomas ankstesniais „El Padre Medico“ ir „Pasienio paukščiai“) ne kartą pabrėžė šio filmo intymumą ir asmeniškumą, nes tai buvo jo galimybė ne tik grįžti į gimtąsias vietas, bet ir užfiksuoti universalią, opiomis problemomis alsuojančią žmogaus brendimo istoriją ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti. Matyt, neatsitiktinai operatorius Linas Žiūra Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ apdovanotas už geriausią kinematografiją, ši apibūdinta kaip švelni, kantri ir kurianti universalų pasakojimą apie jauno žmogaus trapumą. Tai vizualinis sluoksnis, perteikiantis emocinę filmo gelmę, kurią žodžiais nusakyti sudėtinga. „Murmančios širdys“ – tylus, jautrus, nepatogus, bet nepaneigiamai reikalingas filmas, priverčiantis suklusti, kaip skamba sužeistos širdys. Kartu šis filmas savotiškas pasipriešinimas emocinio nejautrumo normoms.
