„Jie griauna, o mes atstatome“, arba Grožis karo akivaizdoje
„Šypsokis, susirauk, pakelk antakius, užsimerk“, – tokius paliepimus klientams duoda Bouba, kuri savo pogrindiniame grožio salone Beirute, pasitelkusi injekcijas, lygina veido raukšles. Čia botoksas, „Revolax“, „Sculptra“, „Juvederm“ ir kitos injekcijos tampa priemonėmis žmonėms įgyti trokštamus veido bruožus.
Filmo „Botokso minos“ kadras
Boubos grožio salonui neramiais laikais ir toliau netrūksta klientų. Kai Libanas atsiduria ant dar vieno karo slenksčio, verslas klesti: botoksas ir kitos odos atjauninimo procedūros išlieka paklausūs. Salono savininkė Bouba ne tik meistriškai pašalina raukšles, bet ir įtraukia lankytojus į gyvybingus pokalbius.
Šį autentišką žvilgsnį į grožio procedūras mums siūlo Omaras Mismaras – Libano sostinėje Beirute gyvenantis menininkas. Savo kūriniuose pasitelkdamas performatyvias strategijas jis nagrinėja konfliktus ir konfliktų poveikį kasdienybės tėkmei. Režisierius teigia, kad šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje rodomu filmu „Botokso minos“ norėjo į botoksą ir kitas injekcijas pažvelgti kaip į „pokario estetiką“ – kai ką, kas suformuota traumos ir ką galima laikyti kauke, skirta apsisaugoti nuo smurto.
Po 2020 m. rugpjūtį Beiruto uoste įvykusio sprogimo režisierius netoli savo namų pastebėjo botokso injekcijų reklamą ir jam kilo klausimas, kodėl po mirtis sukėlusio ir politinį nestabilumą paskatinusio įvykio reklamuojamos injekcijos. Reklama parodė kiek keistą kontrastą tarp nelaimės ir kosmetinių procedūrų. Tai paskatino menininką tyrinėti grožio kultūros ir smurto sankirtą.
O. Mismaras, pristatydamas filmo idėją, rėmėsi Susan Buck-Morss esė „Estetika ir anestezija“, kurioje apžvelgiama estetikos sąvokos kilmė, jos sąsajos su grožiu. Esė taip pat kalbama apie XIX a. medžiagas – kavą, arbatą, opijų, kokainą ir alkoholį, – naudotas kūno jutimo sistemai paveikti. O. Mismaro teigimu, botoksą galime įtraukti į paminėtų medžiagų sąrašą, nes jis tampa moderniu narkotiku, kuris keičia ne tik kūną, bet ir emocijų pajautimą. Botoksas paralyžiuoja veido raumenis, kurie ne tik išreiškia emocijas, bet ir jas kuria. Be kita ko, negalėjimas išreikšti emocijos padeda jos taip stipriai nejausti, t. y. jeigu žmogus pyksta ir negali susiraukti, daroma prielaida, kad pyktis nebus juntamas taip stipriai.
Moterys ir vyrai, jauni ir vyresnio amžiaus lankytojai gulasi ant mėlynos, balta plastikine plėvele apdengtos grožio salono kėdės ir prašo Boubos „sukurti“ aštresnę žandikaulio liniją, ryškesnius skruostikaulius ar putlesnes lūpas. Tokia veido bruožų korekcija siejasi su medijų teoretikės Bernadette Wegenstein pristatytu kosmetinio žvilgsnio konceptu, kurį galima suprasti taip: kai „aš“ išardomas ir vėl surenkamas, jis atkuriamas „geriau“. Kosmetinis žvilgsnis pašalina tai, kas trukdo kūnui būti tobulam, ir palieka tik tai, kas gražu ir skirta būti matoma kitų. Taigi pasitelkęs kosmetines procedūras ar plastines operacijas individas gali patirti atgimimą, sukurdamas naująjį „aš“.
Išvystame per procedūras iš dūrio vietų ištrykštančius kraujo lašus, klientų ašaras ir girdime juos vaitojant iš skausmo. Tačiau Bouba stengiasi nuraminti salono lankytojus, ciniškai primindama, kad „didis grožis – didi auka“. Viena iš klienčių, kai Bouba jos paklausia, kam geriau išleistų pinigus – maistui ar grožiui, atsako, kad, kaip galima matyti, ji daug nevalgo ir mėgsta madingus drabužius. Be to, jai svarbu rūpintis savo veidu. Pasak sociologės Kathy Davis, dėl grožio procedūrų ar plastinių operacijų kūnas tampa manipuliacijų, kurios įvyksta per kūno formų keitimą ar rekonstravimą, produktu. Akademikė Soraja Nasser El-Dine teigia, kad vyraujantis neoliberalus požiūris į individą parodo, jog šis siekia savirealizacijos, siekia rūpintis savimi, o egzistuojantys atsinaujinimo ir kūno priežiūros diskursai pateisina ir normalizuoja grožio industrijos siūlomas procedūras. Kūnas ir jo dalys suvokiami kaip galimi „pataisyti“. Taip pat kūnas yra ir derybų objektas, formuojantis ne tik grožio idealus, bet ir „normalaus“ kūno sampratą. Grožio procedūros gali būti suvokiamos kaip praktika, skirta transformuoti savo kūną, norint pasiekti laimės būseną.
Atvykusi susileisti injekcijų klientė pasakoja, kad kai jaučiasi psichologiškai išsekusi, jai svarbus Boubos palaikymas. Moteris pabrėžia, kad dauguma žmonių, laukiančių eilėje susileisti injekcijų, ateina ne vien dėl to, kad gerai atrodytų, – „žmonės čia ateina, nes jaučiasi pavargę ir nelaimingi, o Bouba gydo vidų per išorę“. Klientė svarsto, gal jai net nesuleidžiama senėjimą stabdančių medžiagų, tačiau tai veikia kaip placebas – ji jaučiasi laiminga ir gali palikti saloną su šypsena. Kaip galima matyti, grožio procedūros gali pagerinti psichologinę savijautą ir suteikti pasitikėjimo savimi.
„Botokso minos“ įgauna ir politinį atspalvį. Libanui patiriant Izraelio oro atakas, procedūrų metu karo grėsmė yra nuolatinė tema. Nuskamba tokie klausimai kaip: „Ar prasidės karas? Ar eisi kariauti?“ Bouba prisimena, kad po 2006 m. „Hezbollah“ ir Izraelio karo buvo daug darbo, nes daug žmonių suplūdo į Beirutą. Ir po 2020 m. rugpjūtį įvykusių sprogimų netrūko žmonių, norinčių susileisti botokso ir kitų injekcijų. Pasak Boubos, per karą veidas greičiau sensta dėl patiriamos baimės, todėl ir injekcijos sulaukia didesnio susidomėjimo.
Prisiminimai apie karą ar sprogimus atskleidžia, kad jau ne vieną dešimtmetį smurtas yra nuolatinis Beiruto gyventojų palydovas, o Bouba nuo jo siūlo gelbėtis humoru ir injekcija. Klientui, kuriam ir anksčiau atliko gydančias veido procedūras, Bouba užtikrintai konstatuoja: „Jie griauna, o mes atstatome“, užsimindama, kad praeityje galėjo šalinti randus daugybę kartų. Salono savininkės pokalbiai su klientais suteikia galimybę pažvelgti į Libano visuomenę – jos baimes ir viltis.
Šiandieniniame sudėtingame ir neramiame pasaulyje neapibrėžtumas tampa neatsiejama kasdienybės dalimi. Kai daugelis dalykų (politinė situacija, ateitis ir pan.) tampa nenuspėjami ir aplink vyrauja netikrumas, galėjimas keisti savo išvaizdą tampa saugikliu, dėl kurio asmenys gali jaustis valdantys situaciją.
