Kada liausimės kurti užsienietiškų filmų pavadinimus?
Filmo „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ kadras
Angliškas filmo pavadinimas „I Swear“ (rež. Kirk Jones, 2025), perteikiantis žodžių žaismą „keikiuosi / prisiekiu“, Lietuvoje kažkodėl tapo „Šaukiu, rėkiu, keikiu“. Iš pradžių šį daugžodžiavimą palaikiau kūryba, bet po peržiūros supratau, kad pavadinimas paimtas iš maždaug filmo viduryje nuskambėjusios dialogo eilutės. Atrodo, platintojams būtinai reikėjo paaiškinti, kuo, be keiksmų, užsiima pagrindinis veikėjas. Žodžiu, išvardyti viską. Iki pilnos laimės būtų galima pridėti traukulius ir smūgius. Šią tendenciją šalyje pastebiu ne pirmą kartą. Filmo pavadinimas toli gražu ne visada atitinka originalą – dažnai kaip neišmanėliams pamėtoma siužeto nuotrupų, kad viską suprastume be aprašymo. Neduokdie, prieš einant į kiną tektų perskaityti porą pastraipų ar tiesiog pažiūrėti anonsą. Savo varianto siūlyti nedrįsčiau, nes kai dirbau televizijoje, filmų platintojai tiksliau išverstus pavadinimus atmesdavo kaip per mažai skambius arba juose pritrūkdavo aliuzijų į siužetą – nesvarbu, kad jų nėra originale. Vis dėlto tikrai galima sugalvoti geriau, pirmiausia išmetus du pirmus žodžius, kad ir kokie skambūs būtų šie lygiaverčiai sinonimai. Užtat reikėtų pagirti vertimą – jame nepastebėjau jokių pažodinių ar nenatūralių formuluočių, todėl daug labiau įsitraukiau į siužetą. Pavadinimą paprastai parenka ne vertėjas, o platintojai.
Filmų recenzijų nerašiau nuo studijų laikų, nors ir tada tik mėgėjiškai. Vėliau praradau motyvaciją. Dar turėjau feisbuko puslapį su 80 sekėjų (dauguma buvo pažįstami, tik dėl vaizdo), kur pristatydavau savo mėgstamus senus filmus. Vis dėlto šį kartą rašyti paskatino ne nostalgija ar noras pagerinti įgūdžius. Iš pradžių į kiną pasiūliau nueiti draugui, bet iš anonso filmas jam pasirodė primityvokas. Aš irgi tikėjausi gana eilinės juodosios komedijos ir kaip tik buvau nusiteikęs lengvai pramogai. Pasirodo, klydau, ir pabandysiu paaiškinti, kodėl.
Kad nesugadinčiau malonumo, siužeto beveik nepasakosiu. Filmas pastatytas pagal tikrą Johno Davidsono gyvenimo istoriją. Paauglystėje jis susirgo neuropsichiatriniu sutrikimu, Tureto sindromu. Šis pasireiškia motoriniais (judesių) ir vokaliniais (balso) tikais (nevalingais traukuliais). J. Davidsonui taip pat atsirado obsesinio kompulsinio sutrikimo simptomų, tai būdinga maždaug kas antram Tureto sindromu sergančiam žmogui. Deja, kol kas nėra veiksmingo gydymo, kuris tiktų visiems. Filme vaizduojamas J. Davidsono gyvenimas nuo vaikystės iki šių dienų, daugiausia dėmesio skiriama sunkumams, iškylantiems bandant prisitaikyti visuomenėje.
Iš anonso labiausiai užkabina nevalingi, nederamose situacijose skambantys keiksmažodžiai, ir filmas pasirodo tiesiog smagus. Nors bajeriai tikrai neblogi, žiūrėdamas pastebėjau įdomų dalyką, esu tikras, kad tai buvo tyčinis režisieriaus ir scenaristo sprendimas: daugelis scenų kelia juoką, tačiau žiūrovas supranta, kad juoktis nedera. Tai kelia nepatogių dviprasmiškų jausmų. Nors ir smagu išgirsti, kai bjauriam teisėjui sušunkama „sperma vietoj pieno“, šis nevalingas leptelėjimas gali veikėjui sugadinti visą gyvenimą. Panašios situacijos vis kartojasi. Ilgainiui imame Džoną užjausti: būdamas dvidešimt šešerių, jis neturi nei draugų, nei darbo ir, kad ir kaip stengtųsi judėti į priekį, susigadina visas perspektyvas. Šie vienas kitą filme keičiantys nusivylimai priverčia žiūrovą susimąstyti ir mažina stigmą, būdingą Tureto sindromui.
Reikėtų pagirti ir vaidybą – pagrindinis aktorius Robertas Aramayo visus tikus suvaidina taip įtikinamai, kad atrodo, lyg pats sirgtų Tureto sindromu. Todėl pelnytai gavo BAFTA apdovanojimą. Darbdavį Tonį vaidinantis Peteris Mullanas turbūt geriausiai žinomas iš tragiško vaidmens filme „My Name Is Joe“. Jo veikėjo iš vėžių neišmuša nei Džono keiksmai, nei spjaudymasis per darbo pokalbį, savo santūriomis manieromis ir komizmu jis suteikia personažui žmoniškumo. Mullano vaidyba dar nė karto nenuvylė, šis filmas irgi ne išimtis. Shirley Henderson, įkūnijusi amžinai nepatenkintą provincijos mamą, nemokančią susitvarkyti su „kitokiu“ sūnumi, įtikina ne mažiau – jos nedaugžodžiaujanti veikėja savo nežinią ir nusivylimą puikiai perteikia vien subtiliomis veido išraiškomis ir intonacija.
Jaunuolių nešiojami treningai neblogai atkartoja 10 dešimtmečio mažo Škotijos miestelio stilių, o svarbiausia – suteikia Džono išvaizdai grėsmingumo, todėl jo keiksmai ir šūkavimai nuskamba dar paveikiau. Įdomu, kad spalvinga kinematografija geriausiai išryškina būtent treningų spalvas. Džiugina ir laikmetį atspindintis garso takelis – filme skamba grupės „New Order“, Paulo Wellerio ir kitų 9–10 dešimtmečio atlikėjų dainos, puikiai priderintos prie scenų.
Galbūt mažokai dėmesio skiriama tolesniam Džono gyvenimo etapui, kai jis išmoko su sutrikimu gyventi ir pradėjo užsiimti aktyvizmu, tačiau šį scenaristo sprendimą galima pateisinti, nes nemalonios situacijos prideda tiek intrigos, tiek humoro. Vienintelis priekaištas – vėlesnėse scenose veikėjai netikroviškai pasendinti, jų veiduose neįžiūrėsite nei naujų raukšlių, nei pigmentinių dėmių, o žili Džono plaukai atrodo kaip pabarstyti miltais. Tačiau visa tai – tik smulkmenos. Vertinant bendrą vaizdą, „I Swear“ prajuokina ir įtraukia (per 2 valandas nėkart nepažiūrėjau į laikrodį). Filmas, įtikęs tiek žiūrovams, tiek kritikams, atstoja veiksmingą edukacijos priemonę ir spinduliuoja žmoniškumu.
