„Viskas taip sumautai trumpam“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)

 

Tęsiame latvių rašytojos Andros Neiburgos dienoraščių publikaciją. Šie įrašai buvo skelbti latvių socialiniame tinkle „Sviesta ciba“ 2003–2019 m., kur Neiburga rašė dviem slapyvardžiais – Skuka ir Blond.

2009 m. Neiburga jau gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei ankstesniais kūrybos metais – Rygoje veikia jos įkurtas keturių žvaigždučių viešbutis ir restoranas „Neiburgs“, tačiau ištinka pasaulinė ekonomikos krizė ir ne pats lengviausias metas administruoti verslą. Kasdienybę užpildo bankai, darbuotojai, tiekėjai, laiškai ir nesibaigiantys organizaciniai rūpesčiai, tačiau po jais nuolat rusena vidinis konfliktas tarp rašytojos pašaukimo ir verslininkės realybės.

Neiburga prisimena tėvus, jų santūrumą, orumą, išgyventus istorinius ir asmeninius sukrėtimus. Tėvo laikysena tampa nebyliu moraliniu matu dabarties chaosui.

Valdydama restoraną Neiburga vis labiau susidomi kulinarija, gamina namuose kartu su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu. Maistas padeda išlaikyti artumą, trumpalaikį pilnatvės jausmą. Net nuolat kartodama, kad yra siaubingai pavargusi, ji atkakliai ieško šviesos.

 

2009

 

SAUSIO 16 <SKUKA>

 

09.59 Apie tai, kas esminga, rašyti tiesiog nesugebu, todėl – apie tai, kas neesminga.

Nusipirkau „Stockmanne“ bedieviškai brangų šampūną ir kondicionierių, kad mano plaukai taptų tokie stori ir vešlūs kaip superžvaigždės (taip vadinasi ir tas gaminys – superžvaigždė). Visų pirma, pirmąsyk jį naudojant, mane apėmė visai pagrįstas įtarimas, kad kondicionieriaus tūbelė pustuštė. Na, ir kogi neišsispausti į mažą indelį iš atidarytos tūbelės? Ir jaunos, gražios, prastai apmokamos pardavėjos nori būti superžvaigždėmis, ne tik pasiturinčios, pagyvenusios moterys, kurios gali sau leisti šį produktą.

Bet lyg to dar būtų negana – nuo superžvaigždės man veidą išmėtė raudonomis alerginėmis dėmėmis. Kitos priežasties nerandu, nes pabudau visiškai normali ir jokios kitos kosmetikos dar nebuvau naudojusi.

Ir dar – liūdna suvokti, kad esu paveldėjusi visus savo mamos negalavimus, tik man jie pasireiškė dvidešimčia metų anksčiau. Tačiau nepaveldėjau mamos ištvermingumo, pasitikėjimo savimi, elegancijos ir laikysenos.

[…]

 

SAUSIO 21 <SKUKA>

 

23.37 Jaučiuosi tokia pavargusi ir nusivylusi kaip valstybė.

[…]

 

KOVO 4 <SKUKA>

 

[…] Šįryt parašiau 40 laiškų, kiekvieną vis kita tema, po to važiavau į objektą, tada pas tiekėjus, tada į teatrą, tada namo – gerti vyno, o tada atėjo 70 laiškų, į kai kuriuos atsakiau. Dar truputį išgersiu ir eisiu miegoti, kad rytoj viską pradėčiau iš pradžių.

[…]

 

KOVO 14 <SKUKA>

 

20.44 Didžiausias šeimos skandalas, kurį mano mama (šiandien jai sukako 81-i) prisimena iš savo vaikystės: mamos mama sviedė į mamos tėvą laikraštį. Mamos tėvas buvo Valstiečių sąjungoj, mamos mama – socialdemokratė.

Kita serija: mamos mama nuėjo į Bruno Kalninio [socialdemokratas, Latvijos ir tarptautinio darbininkų judėjimo veikėjas – L. L.] laidotuves ir gavo policininko lazda per nugarą. Smūgio jėgą sugėrė modernaus, iš Paryžiaus atsiųsto palto apykaklė. Mamos tėvas pasakė: taip tau ir reikia.

21.00 Dar man patiko šitas: ir tada jie laimingai išsiskyrė.

[…]

 

KOVO 20 <SKUKA>

 

20.09 Jaučiuosi mirtinai pavargusi. Šiandien penkias valandas rūšiavau patalynę, ieškodama 288 × 220 dydžio paklodėse ištampytų siūlų. Supratau, kad baisiai nesinorėtų to daryti kasdien, tarkim, nuo 8.00 iki 17.00. Po to apėjau visus vonios kambarius. Taip, beje, keliuosi 6.30.

Visa tai niekai, bet galva neveikia. Tai yra veikia tik darbiniais klausimais, nieko kito negirdžiu ir nematau, ir nesuprantu. Tik šiandien sužinojau (nors P. [Paulas Bankovskis – L. L.] man pasakė jau vakar), kad KD [kultūros savaitraštis „Kultūros diena“ – L. L.] nusibaigė. Ir, viršūnė, ką tik supratau, kad bilietus į Lisaboną užsisakiau netinkamu laiku. Nieko tokio. Tada skrisim į Romą.

 

KOVO 24 <SKUKA>

 

18.09 NEDIENOS

Manau, kad krizę latviškai reikėtų vadinti nedienomis.

Ekonominės nedienos Latvijoje.

Bankų nedienos.

Ir taip toliau.

[…]

 

GEGUŽĖS 8 <SKUKA>

 

23.03 Vakar po darbo buvau labai pavargusi, bet vis tiek sėdau prie vairo ir nuvažiavau į MT [Mikeltuornis, kur Neiburga turėjo sodybą, – L. L.] pas P. ir A. [sūnus Aleksandras – L. L.]. Kelionė buvo graži, neįmanoma apsakyti, bet vis tiek norisi paminėti – tą saulėlydžio dangų, vakaro šviesą ir pakvaišusią žalumą, obelų žiedų nuometą, geltonas pienes, juodus vandenis. Kažkokia beprotybė. Tada ir metų laikų kaita įgyja prasmę. Viskas taip sumautai trumpam. Prieš keturias dienas MT beržai dar buvo pilki, šiandien jau žaliuoja. Jei neatvažiuosiu kitą savaitę (o neatvažiuosiu), tai nė nepamatysiu, kaip peržydės narcizai ir nubyrės kaukazinė slyvaitė. Ir dar daug ko. Taip, kaip šiemet nepamačiau krokų ir snieguolių.

Aš apskritai esu labai, labai dėkinga už tai, kad šitą pavasarį matau, girdžiu, įkvepiu, kad vėl galiu pati vairuoti, vaikščioti ir judėti beveik be apribojimų.

O vakar ką – vakar nieko ypatingo. Atvažiavau vėlai, P. iškepė avienos šonkauliukų, buvo riebūs, prisigėrėm vyno, viskas. Gerai išsimiegojau. Šiandien tikra vasara, šilta, paukščiai čiulba, man siaubingai patinka tie mažiukai rausvom krūtinėlėm, bet ne liepsnelės, mažesni.

Nuvažiavom į Ventspilį susimokėti už šiukšles, į turgų ir į „Rimi“ vaisinių guminukų. „Normaliai pasilinksminom“, – kaip pasakė A. Paskui P. išvažiavo pjauti medžio, nuvirtusio skersai mūsų keliuko. Kai išdarinėjau stintas, su A. nuėjome pas jį. Pasiutiškas sakų kvapas sausame miške nuo nupjauto, dar gyvo medžio. Tobula laimė. A. visą kelią bėga priekyje. Bėga, bėga, sustoja ir palaukia. Ir vėl bėga. O ko jam nebėgti, tokiam laimingam ir nerūpestingam vaikui vasarą. Kaipgi nebėgs.

Pasirodo, P. niekada nebuvo valgęs marinuotų stintų. Tom stintom jį nustebinau.

Paskui buvo futbolas. Dabar jie žaidžia cirką [stalo žaidimas – L. L.], patys išsikirpę iš raudono kartono. Aš jau laimėjau, galiu stebėti iš šalies.

Rytoj pietums – rūgštynių sriuba, vakarienei – ant grilio keptas rostbifas. Poryt gal kaip nors ištempsim su dešrom paprastosiom, prieš važiuodami namo.

Kitą savaitgalį su Poga [dukros pravardė – L. L.] ir A. skrisiu į Paryžių, P. – į Prahą. Bet man labai norisi susitikti su tais keliais draugais, kuriuos turiu.

Ir noriu jūsų visų paprašyti savęs neniekinti (girdit?), gyvenimas per gražus ir toks žvėriškai trumpas. O kai pasižiūri, kaip apdairiai sutvertas kiekvienas vabzdelis, supranti, kad nėra ko nervintis – viskas taip didu, o tu toksai mažytis, bet šiaip ar taip – savo vietoje ir būtent toks, koks ir turi būti, ar tau tai patinka, ar ne.

[…]

 

LIEPOS 20 <SKUKA>

 

23.05 Praėjusią savaitę išgyvenau nerealų pakilimą, tryškau energija, džiaugsmas liejosi per kraštus. Tada išvažiavau į festivalį ne pailsėti, o pavargti, grįžau namo ir depresas suėmė jau nuo pat (pirmadienio) ryto. Kai pagalvoju, šita įstaiga yra mano penkerių darbo metų rezultatas, na, bent jau pirma maža rezultato dalelė, gabalėlis. Ir man viskas ten patinka, išskyrus kai kuriuos patiekalus, aptarnavimo niuansus, dar šį bei tą. Bet visa tai pataisoma. Mano mielieji darbuotojai varo kaip žvėrys, atiduodami visas jėgas, virėjas rovėsi kokias septynias dienas po 16 valandų. Jis apskritai monstras – gražus, stiprus ir talentingas, kažkoks apsėstas. Ir su tatuiruota koja. Tik buhalterė mane šiandien išvedė iš kantrybės, susitikom pusvalandžiui aptarti trivialių dalykų (pavyzdžiui, darbuotojų maitinimo), bet pokalbis išsitęsė keturias valandas ir patapo visai absurdiškas, o pabaigoj net šizofreniškas. Ėmiau galvoti, kad esu bent jau „Ventspils nafta“ arba Pats Šleseras [Latvijos verslo oligarchas ir politikas – L. L.].

23.23 O beje – aišku, tai įdomus klausimas: ką darytų Šleseras, jei jam tektų dirbti su mano buhaltere?

 

LIEPOS 21 <SKUKA>

 

00.14 Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad atsitiktinumų apskritai nebūna. Bet jei nebūna atsitiktinumų, ką tai liudija?

 

LIEPOS 22 <SKUKA>

 

12.42 Tas restorano savininkės gyvenimas nėra nei lengvas, nei sveikas. Šįryt atsikėliau su baisiais maišais po akimis – lyg ir Uldžio Pūcīčio [latvių aktorius – L. L.], lyg ir Elitos Veidemanės [latvių žurnalistė, publicistė – L. L.].

 

LIEPOS 23 <SKUKA>

 

00.33 Rytoj susitinku su Banku ir su viešbučių specialistu iš Švedijos. Viešbučiai kaip tokie įtraukti į probleminę grupę (kartu su užžėlusiomis pievomis ir pelkėmis, kuriose juoduoja negyvenami „saulės elektrinių parkai“), ir todėl Bankas mano, kad turi teisę be jokio įstatyminio pagrindo sustabdyti kreditų išmokas tokiam verslui.

Ir visgi nesijaudinu. Žinau, kad viskas bus gerai. Anksčiau ar vėliau. Tik nuovargis milžiniškas.

Šiandien buvau „verslo vakarienėj“ savo restorane – nebuvo taip blogai, žmonės malonūs ir maistas, kaip visi tvirtina, čia skanus. Bet tas kviestinis svečias staiga man pakišo pasirašyti knygą. Na, tą mano, senąją. Autografo mat norėtų. Mes jau pustrečių metų kartu dirbam – ir še tau – jis man knygą. Visai sutrikau. Per tiek laiko viską esu pamiršusi. Perskaičiau kelis sakinius – kaip ne mano. Nieko neatsimenu, nieko nežinau. Dievulėliau, reikės pačiai perskaityti.

Išvis mane apleido visi žodžiai. Visi žodžiai ir visos mintys. Nežinau, iš kur aš kadaise traukiau tokią gausybę žodžių.

[…]

 

RUGPJŪČIO 1 <SKUKA>

 

14.40 Man patinka, kad mūsų pirmąją dieną kaime (juk pasiėmiau visą laisvą savaitę, nepaisydama nieko!) apsiniaukę ir vėjuota. Taip ramu. Tik tie prakeikti grybautojai ir uogautojai zuja po aplinkinius miškus. Jų, regis, kasmet vis daugėja.

19.45 Vakare išlindo saulė. Nuvaliau voveraites […]. P. kepa rostbifą, valgysim lauke.

Kažkoks plėšrus paukštis sklando virš pievos, pratisai ir nerimastingai klykauja iš pradžių pievoje, paskui miške.

Aš absoliučiai mėgaujuosi, kad šįkart esam čia tik dviese. Jaučiuosi, lyg būčiau viena pati. Ir galvoju – kaip gerai, kai kitas nė kiek ir visai netrukdo, kad nebereikia taip desperatiškai veržtis į tą mano karštligiškai trokštą vienatvę iš didžiosios V. Net atvirkščiai – jei iš tiesų čia būčiau viena, man jo trūktų.

 

RUGPJŪČIO 3 <SKUKA>

 

18.22 Supratau, kad pastarąsias dvi dienas šiek tiek apgaudinėjau save ir jus. Net ne šiek tiek – iš tikrųjų smarkiai. Nes formaliai tie ramybės ir harmonijos mirksniai lyg ir buvo, bet iš esmės, bičiuliai, aš vis dėlto tapau buka darboholike ir ištisas dvi dienas vis pagaudavau save galvojant… net ne galvojant, o jaučiant: „Kur aš esu, ką čia veikiu?“ arba „Kodėl aš nieko neveikiu?“

Reikia mokytis nieko neveikti – nieko neveikti čia, vietoje, kur nieko nevyksta. Tik vienas vanagas sudrasko kitą.

Pradedu suprasti tuos, kurie visada lekia į užsienius. Į visokius karibus, zanzibarus. Aš juk irgi. Nes tokioj kelionėj tu visą laiką užsiėmęs – įspūdžiai, įspūdžiai, įspūdžiai. Beveik nelieki vienas su savimi. Ir visąlaik vis tiek „nėra laiko“, nes tiek daug visko reikia spėti pamatyti. Griebi, mėgaujies (taip, tiesą sakant, ir man žiauriai patinka) ir ramini save – paskui visa tai kaip nors susidėliosiu. Bet paskui susidėlioji tik nuotraukas (geriausiu atveju) ir sukurpi kokį tekstelį.

Arba tuos, kurie kiekvieną savaitgalį į savo sodybas kviečiasi svečius. Tas pats – įspūdžiai, įvykiai, tarsi poilsis (nes argi čia darbas kokteilio taurę palaikyti), bet nereikia susidurti su savimi akis į akį. Aš ir aš. O tada vėl atgal į darbą, atgal į Rygą, ir pirmyn.

Jei esi kūrybingas žmogus, tada kitaip. Tada galbūt mintyse rašai apsakymus arba tapai paveikslus. Ir nuo to jautiesi prisipildęs (taip sakant – juk vis tiek kažką veiki). Aš nebesijaučiu kūrybingas žmogus, man viso to trūksta. Gali būti, kad laikui bėgant tai sugrįš, bet dabar to tiesiog nėra.

Ne, nesakau, kad nebesugebu tyrai ir vaikiškai mėgautis akimirkomis: spalvomis, kvapais, šviesa, atmosfera, garsais. Bet tik labai trumpoms properšoms man pavyksta atsikratyti nerimo.

Tačiau šiandien – šiandien man pavyko pagauti ir ilgiau išlaikyti tą „vasarotojos“ jausmą. Beveik visą dieną! Jis iki pat šiol manęs neapleido.

Geras žodis ir beveik pamirštas – vasarotoja, ar ne?

Iš pradžių upė, paskui jūra, prie jūros šampanas. Ir pirmą kartą nusimaudžiau nuo 2008 metų sausio (Karibuose). Nes po to prasidėjo visos tos sveikatos bėdos.

Išsiskalbiau (skalbyklėje) ir išdžiausčiau skalbinius.

Išsiurbiau antro aukšto palėpę.

P. nupjovė žolę priešais namą ir išvirė sriubos.

Gerai, šiandien gerai. Jei taip ir toliau, iki savaitės pabaigos jau būsiu išmokusi ilsėtis.

[…]

 

RUGPJŪČIO 4 <SKUKA>

 

[…]

14.12 Net pagalvoti neįstengiu, kad dar (vėl) galėčiau rašyti. Na, jau tiek save gręžiau ir narsčiau, kad ten beveik nieko ir nelikę, būtų gėda staiga vėl pradėti rašinėti kokias pošlas istorijėles, vartojant pernelyg daug gražių žodžių, net jei jos būtų tokios, „kurios lengvai skaitomos“, „užkabina“ ir t. t. Man ir neįdomu. Neįdomu net apie tai galvoti. Asmuo manęs nebedomina. Asmens santykiai su kitu asmeniu – taip pat ne. Asmens santykiai su visuomene, su valstybe, su laiku ir istorija (juokinga, ar ne?) – apie tai norėčiau, bet tam nesu pakankamai krūta.

Būna tokių filmų, kurie kažkaip neįkyriai meniškai, be atviros demagogijos ir skambių žodžių, net be ypač reikšmingų įvykių sugeba pasakyti kažką didaus apie žmogų, visuomenę ir laiką apibendrintai – tokie kaip Luco Dardenne’o L’Enfant arba Laurent’o Cantet Entre les murs. Jei būtų galima taip rašyti, tada būtų verta.

Iš pradžių norėjau „išjungti komentarus“, bet paskui pagalvojau – gal užteks draugiškai paprašyti pirmos pastraipos nekomentuoti, o jei jau labai norisi ką nors pridurti – tai tik apie antrąją.

Be to, dabar esu kaime, komentarų negaliu sekti ir į juos atsakinėti, tuščios pastangos.

23.29 Po vakarienės užmigau, pramiegojau nuo aštuonių iki vienuoliktos, dar ir dabar jaučiuosi apspangusi. Lyg ir truputį gaila prarasto vakaro. Atėjau į virtuvę – čia taip jauku. Židinys kūrenasi, viskas tvarkinga ir gražu, bet iš kur tas ypatingas jaukumas, kurio anksčiau trūko? Pasirodo, viskas labai paprasta – šiandien turguj nusipirkau tris tamsiai raudonas lelijas. Juodoje keraminėje vazoje ant stalo jos atrodo fantastiškai, visiškai pakeičia erdvę. Nors prieblandoje spalvą galiu tik nujausti, užtat lapų piešinys taip išryškėja ant ugnies nušviestos sienos. Gražu, ir kaip nedaug tereikia. Dar tik stikliuko romo.

[…]

 

RUGPJŪČIO 19 <SKUKA>

 

14.50 Fui. Jaučiuosi kaip koks filmo herojus, netikėtai akis į akį susidūręs su blogiečiais.

[…]

 

RUGSĖJO 21 <SKUKA>

 

23.25 DEGRADACIJA

Šiandien Ragacieme nusipirkome strimelių, labai gerų, ką tik išdžiovintų, druska dar nebuvo ištirpusi. O dabar naktį pripuoliau ir kokias 10 prarijau. Ir prisiminiau, kaip būdavo mano vaikystėj, mūsų senuosiuose, varginguose namuose.

Strimelės, kurias pirkdavo mama, irgi visada būdavo šviežios ir didelės. Nepirkdavo dažnai – gal negalėjo gauti, o gal buvo brangios, nežinau. Bet kai nupirkdavo, mama vakarienei visas mums išdarinėdavo. Labai kruopščiai, taip, kad nė ašakėlės, nė odelės. Filė lėkštėje, o ikriukai atskirai, mažoje lėkštutėje, krūvelėj. Jie dažniausiai vaikui. Tas vaikas buvau aš. Man siaubingai patikdavo (ir iki šiol patinka) džiovintų strimelių ikrai, tokie tinkamai išdžiovinti, standūs, traškūs, ne žali. O ypač tokie, kokius išimdavo mama, – švarūs, švarūs ir be jokios ašakėlės. Stovėdavau šalia, kol ji valydavo, ir savo ikrus gaudavau jau paties proceso metu. Bet visada būdavo paliekama ir tėčiui. Ar mama pati valgydavo – neprisimenu, gal viską taupė mums. Tėtis vakarienei pasidarydavo sumuštinių su strimele iš tų išdarinėtų žuvelių. Tėtis buvo siaubingai mandagus ir nuosaikus valgytojas. Ne elgesio, o charakterio požiūriu. Nors dešimt metų praleido rusų konclageriuose (ir pusbadžiu), jis niekada nerydavo, neskubėdavo, nepersivalgydavo, nepuldavo į kraštutinumus. Per vakarienę ar pusryčius priešais jį ant klijuotės visada garuodavo puodelis arbatos, o jis pats lėtai ir kruopščiai susitepdavo du sumuštinius. Su strimele ar dešra, ar kotletu, ar kuo kitu. Be jokios skubos. Strimelių ant duonos neprikraudavo krūvos, o surikiuodavo tvarkingai. Ir sumuštinį valgydavo su peiliu ir šakute. Dešros nedėdavo penkiais sluoksniais, tik tiek, kad uždengtų duoną. Kartais net nupjaudavo išsikišusius kraštelius ir atiduodavo šuniui. Tai nebuvo aristokratiškumas, paviršinis rafinuotumas. Tokia buvo jo prigimtis. Santūri ir vyriška.

O aš savo strimeles ką tik surijau atsistojusi prie šaldytuvo. Beveik su visom odom. Ir valgiau rankomis.

 

RUGSĖJO 22 <SKUKA>

 

20.41 Bankas šiandien mums tiesiog pašiko. Na, nieko. Tarsi ėjome tartis, bet jie pasakė – take it or leave it. Ką padarysi. Ta proga vėl prisiminiau tėtį. Gimęs ir užaugęs kaip vienas turtingiausių Latvijos jaunuolių, pradėjęs studijuoti, ruošęsis perimti tėvo verslą, vedęs, patekęs į Latvijos armiją, įsiveržus rusams demobilizuotas, įstojęs į legioną, vieną kartą išleistas atostogų, kad pamatytų savo naujagimę dukrą (ne mane, ir apskritai pirmagimę jis gyvenime matė du kartus, antrąjį – kai jai jau buvo 40), ketverius metus atitarnavęs kaip sunkiosios artilerijos vadas, teistas, apie metus praleidęs Butyrkoje, atsėdėjęs 10 metų lageryje Norilske (iš viso tarnybai, karui ir lageriams – beveik 20 metų), norėjęs pasilikti prie Volgos bakenščiku [upės švyturių statytojas (rusų k.) – sudarytojo komentaras], vis dėlto grįžęs lyg dėl savo motinos, vedęs antrą kartą – mano mamą, gyvenęs trijų kambarių bute be patogumų Pardaugavoj kartu su žmona, dukra (manimi), uošve, žmonos broliu ir daugybe įvairiausių žmonos brolio draugių ir šunimis, niekada nerodė jokių ambicijų, nesiskundė gyvenimu, nesigyrė žygdarbiais, nepasidavė tinguliui ir apatijai, bet ir nesidraskė, kad pasiektų kažkokių abstrakčių gerovės idealų, nebuvo garbėtroška, tačiau buvo atsakingas, garbingas, vyriškas, darbštus, laisvalaikiu žvejodavo arba skaitydavo, sirgo tuberkulioze, iš sanatorijos savo mažai dukrai (man) siųsdavo paties nupintus krepšelius su žemuogėmis, niekada negėrė, kad pasigertų, niekada nevalgė, kad persivalgytų, saikas visada buvo jo matas, kurio laikytis net nereikėjo ypatingos valios. Man atrodo – jis niekada neprarado savigarbos. Tiesiog toks buvo.

 

23.12 Vienintelis įmanomas laimės laikas yra vaikystė, paskui jau prasideda visokie paauglystės kompleksai, meilės kančios, ambicijos. Dar vėliau – nelaimingos santuokos, ligos, mirtys ir panašiai.

Taigi – vaikystė. Ir tai ne kiekvienam.

Pavyzdžiui, mano vaikystė buvo pati laimingiausia, kokią tik galiu įsivaizduoti, nes man nieko netrūko (o gal tiesiog nežinojau, kad kažko trūksta). Besąlygiška tėvų meilė ir taip toliau. Žinoma, tam tikra dozė mirties baimės, bet tik gyvenimui paryškinti.

Su tėčiu eidavom į muziejus, grybauti, važiuodavom žvejoti, nakvodavome valtyje. Su mama piešdavom popierines lėles. Mama kartais man suduodavo per rankas (kai būdavau aikštinga), bet tai nesiskaito.

Kiekvieną vakarą meldžiau Dievą ir tikėjau, kad gyvensiu amžinai, taip pat kaip mama, tėtis, močiutė, Togo, Leonidas ir visi kiti. Kartais net Albertas ir Anetė. Jei ką nors pamiršdavau paminėti – labai išgyvendavau. Bet vis tiek buvau laiminga.

Baimių, žinoma, visada turėjau, bet kadangi tai pastovus šalutinis efektas, nekreipsim dėmesio.

 

23.35 Na, bet dar yra kai kas, ką šįvakar nutylėjau, pliurpdama niekus, kad užsimirščiau. Mano antros eilės pusseserė, truputį jaunesnė už mane, veždama mano mamai pačios išspaustų obuolių sulčių, susmuko mūsų laiptinėje. Iškvietė greitąją, išvežė į Gailezero ligoninę. Gerai bent, kad turi kažkokį rimtą draudimą. Diagnozė neaiški. Gal infarktas, gal jau pakartotinis, gal trombai plaučių arterijose. Bet iki tol nebuvo jokių ypatingų signalų.

[…]

 

SPALIO 18 <SKUKA>

 

18.11 Šįryt pusryčiams kiekvienas bandėm pagaminti po omletą pagal Julios Child receptą – kratėm ir vartėm.

Tenka pripažinti, kad nė iš tolo nepriminė originalo. Be to, paisydama Julios rekomendacijos, kad sviesto niekada nebūna per daug, savo omletą iškepiau per riebų.

Tačiau vakar, jau sėdėdami kino teatre ir laukdami filmo apie Julią, gavome žinutę su kvietimu tą patį vakarą užsukti į svečius valgyti ėrienos ragu. Ir kas galėjo pagalvoti – filmas baigėsi tokiu dialogu:

– Kas šiandien vakarienei?

– Ėrienos ragu.

P. S. Ėrienos ragu, kuriuo mus vaišino, buvo nuostabus, o vakaras – žiauriai fainas.

21.57 Tai galėtų būti puikus būdas peržiemoti Latvijoje: kiekvieną savaitgalį kas nors gamina ėrienos ragu.

Varžybos, receptų aptarimas, diskusijos, daug priderinto vyno.

Belieka sudaryti ėrienos ragu klubo (ĖRK) narių sąrašą ir gaminimo grafiką iki pavasario.

22.16 Aspikas – skystis, kuris susidaro kepant mėsą ir atvėsęs sustingsta.

[…]

 

SPALIO 30 <SKUKA>

 

Ką tik grįžau iš puikios vakarienės su namo statytojais „Neiburge“. Ar atkėlėjais. Aš myliu juos visus iki vieno, garbės žodis, nors daugybę jų būčiau galėjusi pasmaugti per statybas.

[…]

 

LAPKRIČIO 15 <BLOND>

 

00.06. Keista. Pusę gyvenimo man atrodė, kad vienintelis pasigėrėtinas ir mėgdžiojimo vertas pavyzdys yra mano tėtis. Ir tik pastaraisiais metais ėmiau suprasti, kad ne mažiau didelė, jei ne didesnė herojė yra mano mama. Jei kalbam apie savigarbą – abiem jos netrūko. Bet mama buvo tikra kovotoja. Norėjau rašyti – prisitaikėlė, bet suvokiau, kad šitas žodis turi negerą prieskonį. Jie abu buvo prisitaikėliai (tėtis 10 metų kalėjimuose ir lageriuose, mama nuo paauglystės emigracijoj), bet neįsivaizduoju, kad kuris iš jų būtų sau leidęs kompromisą su sąžine.

[…]

 

LAPKRIČIO 19 <BLOND>

 

20.53 Mergaitės, nusipirkau tokį korsetuką, kuris vadinasi „gracija“. Juokinga, žinoma, bet kūno klostes truputį išlygina. Tik viena bėda – spaudžia širdį ir pečius. Kaip jūs susitvarkot?

[…]

 

GRUODŽIO 2 <SKUKA>

 

23.17 Įsivaizduoju idilę, kurią norėčiau patirti (bet be menkiausių sąžinės priekaištų): diena, aš guliu lovoje, kojos šiltos, valgau riebius, saldžius sausainius ir užsigeriu pienu.

[…]

 

GRUODŽIO 4 <SKUKA>

 

10.38 Vilkas alkanas ir ožka pusiau nusprogusi.

 

<BLOND>

 

20.59 Keista, kad penktadienis, keista, kad visa, kas nutiko, nutiko per vieną savaitę. Nuovargis siaubingas, tuos 100 m, kuriuos per savaitę nuėjau gatve, gryname ore, išjaučiau kaip kalinys, paleistas iš cypės.

Bet tik trumpam. Iš tiesų dabar jaučiuosi palikta viena ir nebežinau, kaip gyventi toliau. Tai ne apie asmeninį gyvenimą, aišku.

 

Vertė Laura Laurušaitė