Užuot šveitęs grindis, šlifuoju kalbą

 

Praėjo beveik du dešimtmečiai nuo latvių poeto ARVIO VIGULO debiuto – į literatūrą jis įžengė ryškiai ir buvo pastebėtas iš karto. Debiutinė knyga „Kambarys“ (Istaba, 2009) pelnė Latvijos literatūros metų apdovanojimą (LALIGABA) kaip ryškiausias debiutas, taip pat buvo įvertinta „Poezijos dienų“ (Dzejas dienas) premija. Kritikai jau tuomet kalbėjo apie neįprastą jauno autoriaus brandą ir meistriškumą. Ir štai Dominyko Norkūno bei leidyklos „Baziliskas“ dėka turime Vigulo naujausią poezijos rinkinį „Blusų cirkas“ lietuviškai!

Apie absurdo ištakas, „gerai sukontroliuotą neperfekcionizmą“ ir poeziją kaip lėtai troškinamą patiekalą su poetu kalbasi Laura Laurušaitė.

 

– Ruošdamasi šiam pokalbiui perskaičiau daug interviu su Tavimi ir recenzijų apie Tavo knygas. Atrodo, kad dažniausiai vartojamas raktinis žodis apibūdinant Tavo poetiką yra „absurdas“. Kai lietuviškai pasirodė „Blusų cirkas“, ir aš rašiau, kad jis įkrenta į paradoksaliai sau palankią absurdo terpę, labai panašią į tą, kurią pats kūrybiškai dekonstruoja. Ar šis absurdas sąmoningas, ar tiesiog natūraliai atspindi nūdienos jausenas?

– Keli keliai atvedė mane prie absurdo. Pirmiausia literatūrinės įtakos – pietų slavų poetų (labiausiai Vasko Popos ir Aleksandaro Ristovićiaus) poetika, kai kurie amerikiečių poetai (Russellas Edsonas, Thomas Luxas), o ypač Daniilo Charmso proza. Antras veiksnys – asmeninė patirtis rašant knygą. Tai buvo be galo sudėtingas mano gyvenimo tarpsnis, bet, laimei, jį pavyko pergalingai įveikti. Tuo metu absurdą tiesiogine šio žodžio prasme pajutau savo kailiu – jį išgyvenau, patyriau. Paradoksalu, bet šis rinkinys, kuriame tokį didelį vaidmenį atlieka sufantazuoti dalykai, yra pati asmeniškiausia mano knyga.

– O ar Tau svarbu, kad tekstas rezonuotų su laikmečio atmosfera? Ar rašydamas apie tai galvoji?

– Man atrodo, rašau tokiomis temomis ir tokia forma, kad pats pasaulis – šis netobulas, atšiaurus pasaulis – suteikia pakankamai priežasčių mano eilėraščiams su juo rezonuoti. Man nereikia labai stengtis sąmoningai atsigręžti į ką nors konkretaus. Paralelių su laikmečio atmosfera neišvengiamai kils, turint galvoje poezijos atvirumą interpretacijai. Ir tai nepaprastai įdomu – paleisti eilėraštį į pasaulį ir paskui stebėti, ką skirtingi žmonės jame įžvelgs.

– Girdėjau, kad šiemet renkant kūrybiškiausių praeitų metų lietuviškų knygų dvyliktuką Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lietuvių poetai buvo pagirti, jog ėmė konceptualiau konstruoti savo knygas. Latviams, man regis, tai jau seniai ne naujiena. Kaip klostosi Tavo knygos? Pirmiau atsiranda eilėraščiai ar koncepcija?

– Tai du paralelūs procesai – atskirų eilėraščių gimimas ir knygos koncepcijos bei struktūros paieškos. Už kiekvienos mano knygos slypi bent apytikris konceptas, vaizdinys ar net estetika, poetika – ypač tai galioja „Blusų cirkui“. Gal būtų galima išvesti analogiją su moodboard dizaino koncepcija. Kai tik randu būsimos knygos apmatus, rėmą, formatą, rašyti eilėraščius pasidaro lengviau. Sakoma, kad apribojimai skatina kūrybiškumą – galiu tik pritarti. Kai rašiau „Blusų cirką“, trejus metus kūriau vien ketureiliais, ir tai buvo labai išlaisvinantis sprendimas. Galėčiau jį palyginti su savo sprendimu garderobe palikti tik juodos spalvos drabužius ir aksesuarus. Jau keletą metų praktiniais sumetimais rengiuosi vien juodai.

Apskritai latvių literatūroje griežta poezijos knygų struktūra turi ilgą istoriją, prasidėjusią nuo Aspazijos, o vėliau – Rainio rinkinių, kurie buvo apgalvotai sudėlioti: su atskirais skyriais, vidine dramaturgija, moto ir epigrafais bei kitais organizaciniais elementais. Rainio „Galą ir pradžią“ galima skaityti kaip atskirų eilėraščių rinkinį, bet galima skaityti ir kaip didelę filosofinę poemą, ir pastarasis perskaitymas būtų artimesnis autoriaus intencijai. Vėliau Rainis sukūrė „Dagdos eskizų sąsiuvinius“, kuriuos pavadinčiau savotišku latvių literatūros protokonceptualizmu.

– „Cirkas“ suprantama, bet kodėl blusų, šitų nesimpatiškų kraujasiurbių? Ar čia blusa sužaidžia kaip nuoroda į žmogaus susmulkėjimą ir parazitavimą?

– Blusų cirkas yra realiai egzistavęs reiškinys – tokie pasirodymai iš tiesų buvo rengiami, bent jau iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Iš tiesų yra net dvi blusų cirko tradicijos. Pirmoji rėmėsi tikrų blusų „aktoryste“. Antrąją tradiciją aš vadinu blusų cirko klastote – pasirodymuose veikė ne tikri vabzdžiai, o smulkūs mechanizmai. Kurdami mechanines blusas talentingi laikrodininkai ir juvelyrai pademonstruodavo išskirtinius amato gebėjimus.

Buvau pradėjęs eilėraštį, kuris skaitytojui būtų papasakojęs blusų cirko istoriją, bet supratau, kad jis atimtų iš rinkinio ir jo pavadinimo daugiaprasmiškumą ir platesnes galimybes interpretuoti. Nenoriu išduoti, ką turėjau omenyje pasirinkdamas blusos įvaizdį, noriu sužinoti, kaip pats skaitytojas jį supranta.

– Lietuviškai yra žodis „blusinėti, blusinėtis“, kuris reiškia „smulkmeniškai kapstytis, kabinėtis prie detalių“. Tavo poezijai priskiriamas tikslumas, stiliaus pedantizmas. O kaip pačiam atrodo – ar esi perfekcionistas?

– Turbūt esu labai sunkus perfekcionizmo atvejis, nes sakyčiau, kad mano eilėraščiai nėra pakankamai tikslūs ir pedantiški. Niekada iki galo nebūnu patenkintas savo kūriniais, bet kartu puikiai suprantu, kad mano laikas šiame pasaulyje ribotas, todėl tenka sustoti, palikti eilėraštį ramybėje ir leisti jam pradėti gyventi – kad ir koks neišbaigtas jis atrodytų jo autoriui, t. y. man. Tačiau mėgstu ir pašiurusius, panaudotus daiktus, kurie turi savo istoriją, charakterį ir faktūrą. Tikriausiai tai, ko iš tiesų norėčiau, būtų gerai sukontroliuotas neperfekcionizmas, pasišiaušęs pedantiškumas.

Ironiška, bet kasdienybėje ir buityje tikrai nepalieku pedantiško perfekcionisto įspūdžio. Pamenu, vaikystėje ir paauglystėje mama sakydavo, kad mano kambaryje tokia netvarka, jog ten knibžda gyvačių; vėliau vienam pirmosios knygos eilėrašty atsirado įvaizdis „gyvatės stalčiuose“, kuris buvo nuoroda į šį gyvenimo faktą. Taip, viena vertus, norėčiau, kad mano fizinė gyvenamoji aplinka blizgėtų ir spindėtų, kad joje nebūtų netvarkos, nesikauptų dulkės ir nešvarūs indai, bet, kita vertus, kova su natūraliu chaosu, kuris žmogaus tyko nuolat, yra tokia varginanti, o kiekviena pergalė tokia trumpalaikė, kad dažniausiai tiesiog pasiduodu. Užuot šveitęs grindis ir riebaluotus paviršius, pasirenku šlifuoti ir gludinti kalbą, tekstą.

– Ar eilėraščiai gimsta vienu ypu, vienu prisėdimu, ar ilgai brandini, lėtai rašai?

– Kuo ilgiau užsiimu poezijos menu, tuo daugiau laiko pareikalauja kiekvienas eilėraštis. Dažnai, prieš užrašydamas pirmą eilėraščio versiją, būnu jam paskyręs ilgas valandas galvoje. Bet ir tada darbas toli gražu nesibaigia – prasideda gludinimas.

Šiuo etapu mano santykiai su poezija būna kaip dviejų senų sutuoktinių, kurie metų metus gyvena kartu, bet miega atskirose lovose, o retsykiais aistra sugrįžta ir jie atsibunda vienoje lovoje.

– Akivaizdu, kad esi keliabalsis poetas, ir kritikai pabrėžia daugiasluoksniškumą, dvigubą dugną, slaptus stalčius, klajojančias reikšmes. Esi pats sakęs: „Literatūroje aš sutirštinu spalvas. Jei palyginčiau su kulinarija, galiu sakyti, kad man patinka nuolat valgyti sočius kepsnius, jautienos žandus, jaučių uodegų sriubą. Tokią stiprią.“

Aš tyrinėju gastropoetiką, todėl mane patraukė ši gastronominė metafora. Ar galima sakyti, kad Tavo poezija yra ne kasdienė duona, o lėtai troškintas, sodrus patiekalas, kurį ne visada lengva suvirškinti?

– „Lėtai troškintas, sodrus patiekalas“ yra puiki mano rašymo metafora, laikau tai komplimentu, ačiū. Apskritai man patinka gaminti ir tyrinėti įvairias virtuves bei kulinarines technikas, ir tai turi daug bendrumų su literatūra, ypač su poezija. Bent jau abi šios veiklos sritys – rašymas ir kulinarija – siūlo vaisingų metaforų, leidžiančių viena apibūdinti kitą.

– Naujoje knygoje supini fiziologiją ir technokratiją, tarsi viena būtų šiuolaikinio pasaulio apmatai, o kita – ataudai. Išeina toks paradoksalus ir labai aktualus šiuolaikybės audinys. Kaip pats matai šių dviejų sluoksnių santykį?

– Nekart „Blusų cirkui“ taikytas terminas „posthumanizmas“, ir galiu tuo tik pasidžiaugti, nes ribų ištrynimas ir išsitrynimas tarp žmogaus ir nežmogiškų būtybių (non-humans) buvo vienas iš lygmenų ar vektorių, kuriuos bent iš dalies turėjau galvoje rašydamas šią knygą. Tuo metu man mažiau aktualus buvo technologinis aspektas, kurį dabar – dėl dirbtinio kvaziintelekto ir milžiniškos didžiųjų technologinių korporacijų galios – išgyvenu gana aštriai.

– Ar rašai kompiuteriu?

– Languotas popierius ir tam tikro modelio juodas gelinis rašiklis plonu galiuku (Uni-Ball Signo DX 0.28) yra mano mėgstamiausios rašymo priemonės, bet tam tikru momentu vis tiek tenka sėsti prie ekrano ir klaviatūros.

– „Blusų cirkas“ Latvijoje išėjo 2021 m., vadinasi, dar prieš dirbtinio intelekto bumą, bet jau nujaučiant technologijų pagreitį. Tai buvo vizionieriška knyga. Dabar jau ir poeziją rašo dirbtinis intelektas. Kas mus skiria nuo mašinos, kuo unikalus yra „natūralusis intelektas“?

– Esu įsitikinęs, kad iki tikro dirbtinio intelekto dar toli. Mano požiūriu, dabartinė vadinamoji DI technologija yra gerokai pervertinta. Vien tai, kad per visus kanalus ir bet kokia kaina bandoma mums ją įbrukti, man yra signalas, kad tarp realaus DI potencialo ir technomilijardierių vizijų žioji gili ir plati praraja. Mane labiau gąsdina ne tai, kad DI galėtų perimti pasaulio kontrolę, nes bent kol kas tai atrodo juokinga ir neįmanoma, o tai, kad didžiosios technologijų kompanijos primeta mums dabartinį, dar neištobulintą DI, kuris nėra pasirengęs prisiimti atsakomybių, kurios jam deleguojamos.

– Tavo poezija versta į daugybę kalbų – radau nuorodą į dvidešimt. Ką Tau reiškia lietuviškasis Tavo eilėraščių gyvenimas? Ar atpažįsti save lietuviškuose vertimuose?

– Keistas dalykas su ta lietuvių kalba – kartais ją girdėdamas pagalvoju: štai, vis dėlto įmanoma šį tą suprasti! Bet kartais girdi ar matai tekstą lietuviškai ir jį sunku iššifruoti. Gal tiesiog būna dienų, kai esu truputį lietuvis, ir būna dienų, kai manyje nėra nė lašelio lietuvio.

– Pats daug verti puikių poetų iš anglų, rusų, serbų, kroatų, ispanų kalbų. Man vertimas visada padeda pajusti kalbą iki pašaknių, pasimurkdyti kalbos intuicijos terpėje. Ar kitų poetų vertimai, gilinimasis į jų poetiką, siekis ją kuo adekvačiau perteikti turi įtakos paties poezijai?

– Matau save kaip tradicijos tęsėją – tradicijos, kuriai priklausė iškilūs latvių poetai Knutas Skujeniekas, Uldis Bērzinis, Leonas Briedis, kurie buvo ir puikūs prozos bei poezijos vertėjai, daugelio kalbų mokovai, kultūrų tiltai. Man atrodė savaime suprantama, kad ne tik rašysiu poeziją, bet ir ją versiu. Galbūt kitų pasaulio tautų poezijos vertimai, kuriuos atliko šie ir kiti latvių poetai-vertėjai, mane paveikė net labiau nei originalioji latvių poezija. Ir, žinoma, mane veikia ir tie eilėraščiai, kuriuos verčiu pats.

– Nuostabus Tavo antrosios knygos pavadinimas „Knyga“, čia kaip vertėjos Dacės Meierės katinas vardu Katinas. Ir kiti Tavo knygų pavadinimai „5:00“, „Kambarys“. Kodėl renkiesi tokius neutralius, net asketiškus pavadinimus? Ar tai būdas visą įtampą palikti tekstui?

– Su „Blusų cirku“ būsiu žengęs pirmą žingsnį ilgesnių pavadinimų link. Kito rinkinio pavadinime jau bus trys žodžiai.

Dažniausiai stengiuosi rašyti tokius eilėraščius, kuriuos perskaitęs skaitytojas galėtų pasakyti, apie ką jie buvo. Tai buvo eilėraštis apie nešvarius skalbinius. Tai buvo eilėraštis apie akmenį. Panašiai ir su mano knygų pavadinimais – kuo paprasčiau, tuo geriau.

– Mano buvęs studentas poetas Linas Daugėla rašė bakalauro darbą, lygindamas Tavo eilėraščių metaforas su lietuvių poeto Mariaus Buroko metaforomis. Padarė išvadą, kad latvių poezija dažniau linksta į naratyvumą ir siurrealistiškesnę, per visą tekstą išsiplečiančią metaforiką, o lietuvių poezija fragmentiškesnė, labiau sutelkta į būsenas. Kaip pats matytum latvių ir lietuvių poetinės mąstysenos skirtumus?

– Latvių poezija, žvelgdama į lietuvių poeziją (ir lietuvių poezija, žvelgdama į latvių poeziją), linkusi pamatyti tai, ko joms pačioms trūksta. Todėl mums sunku adekvačiai įvertinti kaimynų poeziją, nes pirmiausia joje matome savotišką savęs negatyvą, kuris nukreipia mus atgal į mus pačius. Be to, iš šalies viskas visada atrodo paslaptingiau ir todėl viltingiau, nei prisiartinus. Todėl sakyčiau, kad latvių ir lietuvių poezijos yra ir daug panašesnės, ir daug skirtingesnės, nei mums atrodo.

– Dar pastebėjau, kad Tavo nosis ilga, o man visada sakė, kad ilganosiai žmonės yra kentėtojai (mano, beje, taip pat ne iš trumpųjų). Ne kartą Tavo eilėraščių apibūdinimuose esu aptikusi epitetą „liūdnas“. Kaip pats vertini savo poezijos emocinę amplitudę?

– Iš tiesų emocijų turinys manęs nedomina. Liūdesys, melancholija, depresija, nerimas, ironiška distancija, susvetimėjimas ar susižavėjimas – tai tik kaukės, kurias eilėraštis pasimatuoja, kaip senovės graikų teatre. Eilėraštis yra aktorius, vadinamojo „vaidybos metodo“ aktorius, ir vis dėlto tik aktorius. Aš nerašau emocijomis, veikiau sąvokomis, konceptais, vaizdiniais – ir kartais šie vaizdiniai paliečia žmogaus vidinį emocinį pasaulį.

Bet tai nereiškia, kad man nesvarbios emocinės reakcijos, kurias patiria skaitytojai. Mano eilėraščiai yra ir pravirkdę, ir be galo prajuokinę žmones – idealiausia, kai viename eilėraštyje sugyvena abi šios kraštutinės būsenos.

– Kartu su kitais poetais leidžiat žurnalą „Strāva“ („Srovė“). Šiuo metu Latvijoje kultūrinių leidinių nemažai, ar trūko kitokio srovės dažnio? Kuo jūsų leidinys išsiskiria?

– Sakyčiau, kad „Strāva“ yra kažkur tarp žurnalo ir almanacho. Tai gana apimlus leidinys, kai kurie numeriai viršija 200 puslapių. Taip pat unikalus yra mūsų redakcinis darbas – neturime vieno vyriausiojo redaktoriaus, šias pareigas atliekame rotacijos principu, kitaip tariant, esu kas penkto „Strāvos“ numerio vyriausiasis redaktorius. Tai įdomi dinamika. Be to, tai man leido prisiimti pareigas, kurių kadaise nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, – atsakomybė už tokio didelio leidinio pasirodymą knygynų lentynose tikrai pakėlė mano savivertę. Kadaise man atrodė, kad esu nepataisomai prastas organizatorius, bet, pasirodo, daug ko galima išmokti, tai patirties klausimas. Vis dėlto mintis, kad teks skambinti ir ko nors prašyti žmogaus, kurio gyvenime nesu matęs, vis dar sukelia lengvą siaubą.

– Kažkurioj apžvalgoj užtikau žodį „viguliškas“ kalbant apie Tavo poeziją. Ką pats norėtum įdėti į šį apibūdinimą?

– „Viguliškas“ (vigulisks – L. L.) – skamba panašiai kaip „obeliskas“. Taip, norėčiau, kad žodis „viguliskas“ būtų daiktavardis, kaip „obeliskas“ ar „baziliskas“. Tai galėtų būti mitologinė būtybė, mitinių padarų rūšis – viguliskai, tarsi kokios dvaselės ar velniukai, gyvenantys tamsiose, prastai vėdinamose patalpose. Iš prigimties viguliskai nėra kenksmingi, bet jei juos sutrikdai, jie savo trikdytojui sukelia nepaaiškinamus melancholijos antplūdžius.