„Mažais gabalėliais, dusdama arba užgniaužus kvapą“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)

 

Tai dar vienas priartėjimas prie skausmingos, kontroversiškos latvių rašytojos Andros Neiburgos tikrovės. Šie tekstai, publikuoti interneto platformoje „Sviesta ciba“, o 2024 m. išleisti Latvijoje dviem tomais, liudija jos gyvenimo vidinį lūžį. Šiame etape dominuoja dramatiškas meilės santykis su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu, už kurį Neiburga buvo 16 metų vyresnė, kūrėjos trapumas, augantis fizinis nuovargis ir akistata su atsakomybe – ypač paveldėjus keletą nekilnojamojo turto objektų Rygoje, kurių priežiūra tapo simboliniu kryžiumi.

 

 

2005

 

KOVO 8 <BLOND>

 

10.20 Kiekvieną vakarą lovoje mudu su Paulu kalbamės. Tai švelniausios artumo akimirkos per visą dieną. Dabar, regis, fone nuolat skamba mūsų išsiskyrimas – išsiskyrimas kitų metų balandį, kai jis šešiems mėnesiams išvyks į Vokietiją. Ir mano baimė, kad tie šeši mėnesiai gali kažką pakeisti, kad po to niekas nebebus kaip anksčiau. Po ilgo laiko iš miego nubudo ta skaudi, negailestinga nuojauta, kad kada nors vis tiek išsiskirsim. Dėl mūsų amžiaus skirtumo. Mes kalbamės ir apie tai. Pusbalsiu arba visai nebyliai. Pasipasakojam vienas kitam, kad paprastai apie tai negalvojam, kad tai „uždraustas įeiti kambarys“, o dabar ta išvyka į Vokietiją pravėrė šio kambario duris. Jo glėby staiga siaubingai skaudžiai suvokiau, kad jis kada nors taip gulės ir su kita moterimi. Arba moterimis. Niekada negalėsiu mylėti nieko taip kaip Tave, esu užtikrintas, – jis pasakė. Žinau. Tikrai žinau, kad tai tiesa. Nes jis mane mylėjo dar ilgai prieš mums susitinkant. Ir myli taip, kaip niekas niekada nėra mylėjęs. Dėl manęs tiek daug įveikė, buvo toks drąsus. Bet tai nenuramina, nėmaž, nes jau patys šitie žodžiai nurodo, paliudija, kad bus – bus kita. Arba kitos. Kada nors. Kada – mes nežinom.

Mes prisipažįstam vienas kitam, kad giliai širdyje tikime stebuklu. Jog nereikės išsiskirti. Jog nepasikeisim. Jog pasensim vienu metu. Drauge.

O aš pagalvoju sau, kad turbūt vienintelis būdas įgyvendinti tą stebuklą būtų man laiku numirti. Ir susigėstu tokių minčių. Nuodėmė. Juk aš turiu dėl ko gyventi. Vaikai. Bet aš negaliu – ne, deja, galiu, galiu! – įsivaizduoti tą laiką, kai aš, raukšlėta senė, sėdėsiu namie prie televizoriaus, skaitysiu laikraščius ir visur jį matysiu. Brandų, dailų vyrą, garsų rašytoją, kartais lydimą moters. Ir jis man bus toks tolimas ir neprieinamas, kad aš vengsiu jį sutikti. Skaitysiu jo romanus ir iš jų spėliosiu jo gyvenimą.

0.58 Duok Dieve man išsaugoti orumą ir būnant 70-ies nesiuntinėti jam beprotiškų žinučių: aš Tave vis dar myliu, aš Tavęs vis dar laukiu.

 

KOVO 9 <BLOND>

 

[...] 22.34 Būna dienų, kai jauti taip stipriai – džiaugsmą ir skausmą, kurių beveik neįmanoma išskirti, atidalyti, o paskui ir vėl apmiršti, sustingsti, nejauti nieko arba galbūt jauti nieką – tuštumą ir tylą, apatiją, diena–naktis–diena, rytas–vakaras, valandos, minutės, amžinybė, niekas nesikeičia, nei viduje, nei išorėje, visai be garso miršta ląstelės, tiek miegant, tiek būdraujant.

 

KOVO 20 <BLOND>

 

[...] kelių policininkai mane myli. Galėčiau čia papasakoti bent tris istorijas, bet papasakosiu tik paskutinę.

Vežiau į Bauskę penkis vaikų namų auklėtinius. Važiavau šiek tiek per greitai. Sustabdo. – Inspektorius toks ir toks. – Ranka prie kepurės. – Važiavote per greitai, – sako, – 114.

– Taip, tikriausiai jūs teisus. Man net atrodė, kad 120.

– Ne, 114. Kur taip skubate?

– Vežu vaikus.

– Su vaikais reikia važiuoti labai atsargiai.

– Aš ir stengiuos.

– Surašysim jums protokolą, gerai? Tada reikės susimokėti penkis latus bet kuriam banke. Galėsit?

– Galėsiu. Taip. Gerai.

Sėdžiu, rūkau, laukiu. Jie mirtinai ilgai savo mašinoje rašo. Tariasi. Kažkokią knygutę varto. Galiausiai ateina tas jaunasis mėlynom akim. Popierius rankoj.

– Tai galėsit sumokėti tuos penkis latus?

– Be abejo.

– Jūsų adresas?

– Toks ir toks.

– Kur dirbat?

– Niekur. Esu rašytoja. (Tą sakau ne dėl to, kad man patiktų prisistatyti rašytoja – iš tikrųjų man tai šlykštu. Tiesiog tai daug paprasčiau, nei paaiškinti, kas aš esu.)

– Tai neturit jokių pajamų?

– Kaip neturiu? – įsižeidžiu. – Turiu!

– Na, kiek vidutiniškai per mėnesį?

– Nežinau, priklauso nuo honorarų.

– Tada rašom, kad pajamų nėra.

– Gerai.

– Globoje?

– Aš?

– Ne – ar jūs ką nors globojat. Vaiką, vyrą.

– Vaiką.

– Kiek?

– Vieną.

– Gerai. Rašom vieną.

– Bet aš galiu susimokėti.

– Nesvarbu. Pasirašykit čia.

– Su šituo man eiti į banką ar laukti pranešimo?

– Niekur jums nereikia eiti, nieko nereikia laukti. Ir mokėti nieko nereikia. Tai tik įspėjimas.

– Ačiū.

– Nėra už ką. Ir važiuokit atsargiau. [...]

 

GEGUŽĖS 8 <SKUKA>

 

12.33 Dabar čia vėl galima gyventi, dabar nebebijosiu, šiemet nebe pirmas kartas, žiurkių išmatos išmėžtos, viskas daugmaž švaru, lygiai tiek švaru, kad man nebadytų akių – ne daugiau. Šiemet ir pirtis jau kartą iškūrenta, o man skauda gerklę, dabar noriu, kad laikas šiek tiek sustotų ir manęs palauktų ten, Rygoje.

 

●

 

Bet šiaip jau nesu maratonininkė, esu sprinterė, galiu bėgti trumpus atstumus, greitai, intensyviai, o tada man reikia pailsėti, kad galėčiau vėl bėgti, suprantat, ir šį kartą tai ne apie literatūrą – iki šiol šį palyginimą taikydavau tik tekstams, – bet staiga supratau, kad turbūt tai mano esminis charakterio bruožas: mažais gabalėliais, dusdama arba išvis užgniaužus kvapą, o tada griūti ant žemės, į žolę, pagulėti vienai, kad žemė nustotų suktis, kad viskas nurimtų, sustotų, grįžtų į įprastą ritmą, tuk, tuk, tuk, o tada vėl galima keltis ir bėgti.

16.19 Mano nuotraukose kaskart vis kita išraiška, regis, šiandien atrodau pikta ar saulė šviečia į akis?

 

<BLOND>

23.09 Kokia iš manęs motina – aš esu kaip piktybinė ląstelė, aš esu moliūgas, kuris pučiasi ir žaliuoja ant komposto krūvos, o tas kompostas – mano vaikai. [...]

 

BIRŽELIO 13 <BLOND>

 

17.11 Šiandien pasijutau gyva palaidota po visų tų namų griuvėsiais, kuriuos valdau. Staiga supratau, kad viskas neteisinga, kad viskas blogai. Supratau, kad dirbu darbą, kuris ne mano jėgoms, kad ne tam esu sukurta. Kad prisiėmiau atsakomybę, kuriai mano siela per trapi. Supratau, kad niekada neberašysiu. Ir supratau, kad mirsiu negarbėj ir skurde.

Panorau, kad mane įkastų į žemę kaip afganistanietę ir užmėtytų akmenimis. Visi tie, kurie jau laiko akmenį rankose, slepia užanty.

Ne, supraskit, aš nepadariau nieko blogo. Tiesiog negaliu padaryti taip gerai, kaip reikia.

Neįstengiau pravirkti, ir tada užėjo drugys. Krūtinės ląsta kaip replėmis surakinta, o skausmas kone fizinis.

Prarijau vieną stebuklingą tabletę. Kitus ji tik nuramina, bet aš per 10 minučių pavirtau daržove, iš biuro paršliaužiau aukštyn į butą, palindau po antklode, truputį paverkiau, šiek tiek palengvėjo, ir užmigau.

O tada susapnavau tokį sapną.

Ėjau koridoriais, prieblandos koridoriais su daugybe posūkių, nuo kurių ant grindų šviesos strėles metė tik į kažkokius kambarius pravertos durys. Dėvėjau ilgą suknelę, su tiuliu priekyje, rodos – tokią nuskalbtai baltą. Iš tų kambarių kaip ropliai lindo kūdikiai. Gal net ne kūdikiai – vienas buvo mažas, išsekęs ir nuogas, kitas atrodė lyg dvimetis, jau vaikštantis, apvilktas puošniais lėlės drabužiais, bet irgi toks mažutis, kaip ką tik gimęs. Nuogi buvo berniukai, aprengtos – mergaitės. Tokie monstrai. Jie neįtikėtinai stipriais dantim kibo į mano suknelę, visus tuos tiulio sluoksnius, vilkosi iš paskos žeme, aš bandžiau juos nukratyti, vienus pavyko, kitų ne, tada aš juos tokius, dantimis į suknelės sterblę įsikabinusius, mėginau užmušti, daužiau juos į sienas, aštrius koridoriaus kampus, nežinia iš kur atsiradusias spinteles, taškėsi kraujas, bet kai kurie net mirę neatsikabino, o aš panikuodama plėšiau juos nuo savęs su visu tiuliu, tiulis plyšo net pokšėdamas, nė vienas kūdikis nerėkė, taip, jie ėjo po vieną, ir vos tik vieną įveikdavau, pro kitas duris išlįsdavo kitas, ir kažkurią akimirką, o dieve, kaip juokinga, juokinga ir apgailėtina – man sapne toptelėjo, kad tai mano neparašytos knygos. [...]

 

RUGPJŪČIO 11 <BLOND>

 

10.34 Vakar ėjom per mišką, ir mano berniukas sako: reikėjo taip sutvarkyti, kad jeigu numiršta kas nors iš šeimos narių, miršta ir visi likusieji. Kad nereikėtų gedėti.

 

RUGPJŪČIO 13 <SKUKA>

 

23.54 Vėl esu Rygoje. Išvažiuojant namas šią vasarą pirmąsyk liko toks, į kurį norisi sugrįžti. Švarus, tuščias, tamsus, tylus, truputį paslaptingas ir kartu labai savas.

 

RUGPJŪČIO 14 <SKUKA>

 

14.14 Vakar, įvažiuojant į Rygą Elizabetės gatve, prie viešbučio per perėją ėjo eilinė užsienio pensininkų grupė. Visos tokios vienodos poniutės – lieknos, tiesiomis nugaromis, dažytomis lūpomis, baltomis kelnėmis, lengvom, šviesiom, pusilgėm striukėm, dailiai pražilusiais, trumpai apkirptais plaukais, skoningais akiniais, brangiomis rankinėmis, patogiais batais.

Apsaugok Dieve, tik ne tai, tik ne taip – geriau Mikeltuornyje su nutrintais treningais, susivėlusiai, juodais nagais, geriau Rygoj, išsipuošus iki beprotybės, raukšlėtai, ryškiom drapanom, su cigarete dantyse kalbinti praeivius – tik ne tai ir tik ne taip.

 

RUGSĖJO 4 <BLOND>

 

[...] 16.36 SPRENDIMAS

Šiandien priėmiau labai svarbų ir sunkų sprendimą. Tačiau viliuosi, kad laikui bėgant, kai priprasiu ir išmoksiu su šia mintimi gyventi, tai palengvins man gyvenimą. Nusprendžiau nebebūti rašytoja. Ir bandyti pamiršti, kad kadaise buvau. [...]

 

SPALIO 26 <BLOND>

 

17.46 NA, KĄ AŠ ŽINAU

Buvo taip, kad Antra Cilinska netrukus po mano knygos pasirodymo pasiteiravo, ar neprieštaraučiau, jei ji pagal apsakymą „Stumk, stumk“ kurtų filmą. Pamaniau sau, kad tai keblokas siužetas ekranizacijai, bet pasakiau, kad iš principo neturiu nieko prieš. Tik tegul suderina su manimi scenarijų.

Na, gerai.

Neilgai trukus gaunu scenarijų. O ten – siaubas ir košmaras! Filmavimo grupė, tipo, atvažiuoja pas pagrindinę heroję, ir ji jiems, tai grupei, apie save pasakoja.

Ne, sakau, šitas nepraeis, kokia dar, blyn, filmavimo grupė.

Ak, taip.

Na, jie perdarys.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Antra praeitą vasarą kelis kartus norėjo su manim susitikti, bet tai aš neturėjau laiko, tai ji. Ir nebuvo jokio naujo scenarijaus, apie ką čia kalbėt.

Vasaros vidury pasiekė gandai, kad Antra daro aktorių atrankas. Nusistebėjau ir pamiršau.

Ir še tau – užvakar laiškelis: taip ir taip, norim skubiai filmuoti, reikia susibėgti.

Dėl ko susibėgti, klausiu? O scenarijus ar yra? Ir koks?

Atsiunčia man scenarijų.

Man jau nuo pirmo puslapio pasidarė bloga. Filmavimo grupė pašalinta, bet herojė nežinia kodėl didžiąją dalį teksto sako tiesiai į kamerą. Lyg to būtų negana – 50 procentų ten ne mano tekstas. Arba prirašyta papildomai, arba nerangiai sutrumpinta, arba kažkaip iškraipyta.

Ei, sakau, taip negalima.

Be to, pasirinktos tik tos scenos, kurios kaip nors varo į priekį siužetą. Daugybės (mano nuomone) labai mielų, juokingų ir liūdnų vietų nebelikę, scenarijus visai be jokios nuotaikos.

Na, gerai, suprantu, kad kinas ne knyga. Bet jeigu matau, kad fragmentai tiesiog netalentingai, be jautrumo atrinkti?.. Ir pabaiga, kai herojei atrodo, kad senelis galėtų būti miręs, ir suvaidintas cinizmas staiga vieną mažutėlę akimirką virsta meile, o tada vėl atvirsta į cinizmą – aš maniau, kad tai apsakymo kulminacija. O ji ima ir priverčia heroję rėkauti (tikriausiai begrąžant rankas), o pačioj pabaigoj prikergia absoliučią banalybę: pasirodo apsakyme minėtas Robis, ir filmas baigiasi gaida – šiandien aš jį išdulkinsiu.

Atmečiau, pasakiau, kad neduosiu teisių.

Baisiausiai įsižeidė.

O ką aš galiu padaryti? Jei visi mano mažiausi plaukeliai pasistojo nuo to scenarijaus.

Ir ko aš čia apsimetinėju nežinojus, kad KKF filmui 6 000 latų skyrė.

Na, nežinojau aš, nežinojau!!!

Aš apskritai niekada nieko nežinau, kas netiki – tegul paklausia Paulo.

Ir kieno čia tiesa?

Aišku, kad jaučiuosi šūdinai, bet dar šūdiniau jausčiaus, jei tokį filmą nufilmuotų. Ir išvis – tegul rašo patys. [...]

 

LAPKRIČIO 9 <SKUKA>

 

19.33 Rūšiuodama knygas atradau, kad turiu keturis Lerchio-Puškaičio pasakų egzempliorius. Tipinė mano fobijos pasekmė: kai atrodo, kad kokia nors labai mylima knyga pradingo, nenurimstu, kol jos nerandu arba nenusiperku naujos. Matyt, su Puškaičiu man taip nutiko tris kartus.

 

LAPKRIČIO 10 <SKUKA>

 

19.48 [...] aš su galva kaip su kastuvu kasu. Ką kasu – nežinau. [...]

 

LAPKRIČIO 14 <SKUKA>

 

12.51 Man patinka mano darbas.

Man patinka mano gyvenimas.

Ir aš sau patinku.

Patikėjot?

Ir dar:

Man patinka rytais anksti keltis ir vakarais vėlai eiti miegoti.

Man patinka dirbti savaitgaliais.

Man patinka rūkyti, kol pradeda skaudėti plaučius (gerai, gerai, žinau, kad plaučiuose nėra nervų ir jie negali skaudėti, bet visa kita, kas aplink).

Ir dar:

ne, geriau nesakysiu. [...]

 

LAPKRIČIO 25 <SKUKA>

 

15.36 nieko

 

LAPKRIČIO 26 <BLOND>

 

0.01 Taip, aš šiemet nedalyvausiu Prozos skaitymuose. Nors šį tą jau esu parašiusi, bet nieko, ką būtų verta skaityti. Todėl liūdna. Būti užribyje.

14.09 Stengiuosi suvalgyti savo bėdas. Kartu su prancūziškais sūriais, su latviškais raugintais kopūstais. [...]

 

2006

 

SAUSIO 8 <SKUKA>

 

13.57 Negaliu sakyti, kad mano atmintis prasta, tiksliau būtų sakyti, kad atminties išvis neturiu. Dabar nekalbu apie tai, kad neatsimenu daugybės svarbių savo gyvenimo įvykių, – iš tikrųjų neatsimenu daugelio svarbių savo gyvenimo įvykių, bet tai jau kita tema. Šiuo metu mane daug labiau neramina tai, kad neatsimenu, ką esu skaičiusi, ko mokiusis. Niekada neprisimindavau. Esu kaip baltas lapas. Taip, man būdinga „greitoji atmintis“. Pavyzdžiui, mokykloj buvau visiškai užleidusi fiziką. Na, totaliai. O vidurinės egzaminui išmokau visą fiziką per tris keturias dienas iš kažkokios puikios, konspektyvios fizikos knygos technikumams. Ir išlaikiau egzaminą labai gerai. Ir jau po poros dienų viską buvau pamiršusi. Bet velniop tą fiziką. Neatsimenu rašytojų, menininkų, režisierių, aktorių, fotografų, politikų, muzikantų ir net pažįstamų vardų. Neįsimenu žmonių – kaskart sutikusi kokį tolimesnį pažįstamą viešumoje turiu vėliau pasiteirauti kokio kito, artimesnio bičiulio: kas jis toks, su kuo kalbėjausi? O sužinojus vardą ir pavardę tenka perklausti – o ką jis veikia? Neatsimenu barų ir knygynų Vakarų Europos miestuose, nei jų pavadinimų, nei lokacijų. Vizualiai konkrečiai neatsimenu gatvių sankryžų ir okeanų pakrančių. Neatsimenu meno kūrinių pavadinimų. Neatsimenu knygų ir filmų pavadinimų ir siužetų. Neatsimenu jokių biografinių detalių, niekada nežinau, kas kam ką rašė ar sakė, todėl iš esmės negaliu visavertiškai dalyvauti intelektualų pokalbiuose. Neatsimenu net to, ką noriu prisiminti ir kas skaitant man atrodo be galo svarbu ar įdomu.

Aš nepaprastai daug skaitau, bet kai manęs klausia, ką pastaruoju metu perskaičiau, nieko rišlaus negaliu atsakyti.

Gerai, jei prisimenu, ką skaitau šiuo metu. Gal reikėtų kiekvieną perskaitytą knygą įrašyti „Ciboj“. Tiesiog sau. Kad visiškai nepradingtų.

Neseniai kažkas (neatsimenu kas) į interviu klausimą apie ankstyvuosius vaikystės prisiminimus atsakė, kad neatsimena įvykių, bet jam būdinga „mitinė“ atmintis, pojūčių ir emocijų atmintis.

Šitaip ir aš galėčiau bandyti save guosti, jei tik manęs nekankintų įtarimas, kad tas žmogus vis dėlto prisimena daug daugiau, nei išsiduoda, ir jeigu neabejočiau, jog tokios mitinės atminties pakanka, kad įstengčiau apie ką nors galvoti.

Kartais jaučiuosi kaip tas Kasparas Hauseris [Kasparas Hauseris buvo paslaptingas nežinomos kilmės jaunuolis, rastas Niurnberge šešiolikos metų, kuris beveik nemokėjo kalbėti ar vaikščioti. Taip pat paslaptingai jis po penkerių metų žuvo. Legenda apie Hauserį tapo pagrindu keliems literatūros ir dramaturgijos kūriniams, tarp jų spektakliui „Istorija apie Kasparą Hauserį“ Naujajame Rygos teatre (režisierius Alvis Hermanis, pagrindinį vaidmenį atliko Māris Lininis, premjera – 2002 m. lapkričio 8 d.) – sudarytojo Ilmāro Šlāpino pastaba].

(Stebuklas, kad prisiminiau jo vardą.) [...]

 

KOVO 2 <SKUKA>

 

[...] 12.00 Ir ką gi aš čia periu? Trys kiaušiniai, visi apkakoti. Visus pasiliksiu sau.

 

KOVO 3 <SKUKA>

 

[...] 17.10 ir vėl dabar noriu į kaimą. noriu išvažiuoti ant išsekimo ribos, kaip tuosyk, kai atrodydavo – ne, ne, šiandien jau nebėra jėgų į tą kaimą, bet vis tiek. susiimi ir išvažiuoji. ir būni apdovanota – vos tik išlipus iš mašinos. ramybe, tyla, kvapu, tamsa.

noriu, kvapui šaltyje garuojant, nenusirengusi viršutinių drabužių pakurti virtuvės krosnį ir pečiuką palėpės kambary, įjungti šildytuvus, išsivirti arbatos. įjungti televizorių, kad ką nors kalbėtų, nesvarbu, ką. gerti arbatą, išsikrauti krepšį, žiūrėti į tamsą už lango. tuo tarpu jau pasklistų šiluma, būtų galima nusivilkti striukę. šuo lakstytų pirmyn atgal, kieme skalytų ant laukinių žvėrių, o aš ant jo barčiausi – kas yra, ko dabar? apsispręsk, liksi viduj ar eisi lauk? – ir piktai bambėdama šluostyčiau jo pripėduotas grindis. įsiklausyčiau į miško ir jūros garsus. krūptelčiau, kai į namo sieną imtų daužytis vėjo įsuptos apipaišytos čerpės, prieš keletą metų sukabintos kieme ant virvelės.

tada užrakinčiau duris drėgnu ir šaltu raktu, įlįsčiau į ledinę lovą, paklodės juk taip greitai neįšyla, įlįsčiau į lovą su ilgais marškiniais, gal net su striuke, užsikločiau iki kaklo, degtų maža lemputė, apšviesdama tik mano galvūgalį, plati erdvė grimztų į tamsą, už krosnelės stiklinių durelių ugnis plazdėtų ir spragsėtų. užsikločiau iki kaklo, iškiščiau tik rankas, sužvarbusias, rankose knyga. bandyčiau knygą laikyti viena ranka. lova pamažu sušiltų, ir būtų malonus kontrastas tarp karščio po antklode ir šaltos nosies, pirštų, šaltų, sustingusių. patalpa pritvinktų šilto ir džiūstančio medžio kvapo. nejučia užmigčiau. miegočiau ilgai, ilgai, pabusčiau šviesoje, švaria ir aiškia galva, gulėčiau ir klausyčiausi aplinkos garsų, visai kitokių nei įprastas miesto triukšmas, delsčiau lipti iš lovos. nuo šilumos iš žiemos miego pabustų kelios musės, skraidytų apsnūdusios ir vangios.

ramybė, ramybė, ramybė.

 

KOVO 5 <SKUKA>

 

9.43 GYVULYS PAVYDAS

labas rytas.

ar tai išvis įmanoma įsivaizduoti – pusę metų miegoti kiek nori ir kada nori. jokių pareigų. jokios atsakomybės. gyveni gražioje vietoje ir rašai, tipo. nieko sau.

i-de-a-lu. [...]

 

KOVO 7 <SKUKA>

 

12.14 [...] ei, visi, kas neturi įkvėpimo! kas neturi nei įkvėpimo, nei noro! bet spaudžia terminai! kviečiu į klubą. [...]

 

KOVO 12 <SKUKA>

 

0.21 jis turi laiko žiūrėti pro langą, leistis į lėtus pasivaikščiojimus, stebėti žmones, paukščius ir medžius, skaityti knygas ir apie tai, ką skaito, mąstyti, užsirašyti mintis. tai du visiškai skirtingi gyvenimo greičiai, kuriais mes gyvename. kažkaip skaudu suvokti tą milžinišką gyvenimo būdo, gyvenimo tempo ir visų pojūčių bei minčių atotrūkį, kuriame mes dabar gyvename. per tuos pačius šešis mėnesius, kuriuos mums abiem tarsi vienodai atseikėja kalendorius – jam ten, o man čia, – jis dvasiškai nugyvens daug ilgesnį laiką. augindamas save. aš ilgesnį nugyvensiu fiziškai – bėgdama, stresuodama, skubėdama ir nieko nespėdama. ardydama save.

 

GEGUŽĖS 29 <SKUKA>

 

12.59 [...] pamiršau, ką reiškia mąstyti kokiais nors vaizdiniais ar metaforomis. žodžiu, jeigu matau senutę parke ant suoliuko, tai aš tikrai matau tik senutę parke ant suoliuko (čia atsiliepiant į Noros [turima galvoje rašytoja Nora Ikstena – L. L.] aimanas vakar per televiziją, kad ji turi dvigubą regą ir nieko nebemoka pamatyti tiesiog šiaip, neperdirbusi į kokį nors literatūrinį pusgaminį, paruoštą vartoti, – čia mano formuluotė, ji, aišku, pasakė subtiliau). velnias, vėl kažkur nuklydau. žodžiu, aš matau tik senutę ant suoliuko. arba dar blogiau: senutę IR suoliuką. suprantat, ką noriu pasakyti, ar ne.

ir nieko nepagalvoju. pamatau ir einu toliau. viskas.

todėl, kad mano darbas toks. [...]

 

LAPKRIČIO 11 <SKUKA>

 

1.09 o, tik nesakykit, kad pasitenkinimo negali suteikti vienos sutarties pasirašymas, jei prie jos tu dirbai metus! seni šūdai pasibaigė, prasidės nauji, su tuo galima mane pasveikinti.

1.24 t. y. norėjau pasakyti, kad prie apsakymo niekada nesu dirbusi ilgiau negu mėnesį. su visom pertraukom. [...]

 

LAPKRIČIO 15 <SKUKA>

 

8.39 Šįryt kažkas įvyko, viena maža akimirka – chalato kvapas, kuris dvelktelėjo išlipant iš lovos, tyla, tada baltas žiemos dangus virtuvės lange, blankios, beveik permatomos tulpės lango fone, lengvas kavos aromatas. Ramybė. Ir toks lyg vaikystės pojūtis namuose. Kodėl taip negalėtų būti visada – pagalvojau. Net kilo mintis mesti rūkyti. Mesti dėl gerumo, ne dėl blogumo.

Bet prisėdau prie kompiuterio, atsipeikėjau po poros minučių su cigarete dantyse, ir viskas jau buvo išgaravę.

 

Vertė Laura Laurušaitė