„Esu laiminga. Protarpiais“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)

 

Toliau spausdiname ištraukas iš Andros Neiburgos dienoraščių, kurie rašyti latvių socialiniame tinkle „Sviesta ciba“ 2003–2019 m., o 2024 m. pasirodė dviem spausdintais tomais. Neiburga – dramatiška latvių literatūros asmenybė, nes, paveldėjusi istorinius pastatus Rygos centre, buvo priversta užsiimti jų valdymu ir užmetė rašymą. Ir iš jos kasdienybės užrašų akivaizdu, kad mažėja metaforų ir lengvumo, daugėja savigraužos, gyvenimo krūvio ir sveikatos bėdų, tačiau viskas reflektuojama su jai būdinga ironija. Įrašai retėja, kai kurie iš jų užrakinami ir prieinami tik glaudžiausiam pažįstamų ratui. Atsiranda alkoholis kaip atsipalaidavimo priemonė. Išgyvenama dėl tėvo netekties, savo perfekcionizmo ir mirtingumo. Neiburga kartu su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu daugiau keliauja, tačiau kelionės dažnai irgi kelia nerimą ir įtampą. Greta sunkios darbo kasdienybės nujaučiami ir svajonių užkaboriai, kurie vis labiau šešėliuojasi.

 

 

2008

 

SAUSIO 13 <SKUKA>

 

15.11 Lyginu skalbinius, retsykiais prieinu prie kompiuterio, pasitikrinu paštą, laukiu žinios.

Žinios laukiu maždaug tokios: „Mieloji Skuka, nuo rytojaus Tau nebereikia eiti į darbą, viskas klostysis be jokių pastangų ir labai gerai, gali mumis pasikliauti, o mes Tau užtikrinsime ramų pragyvenimą iki gyvenimo galo (sumą suderinsim atskirai). Dominikos rytinėje pakrantėje jau nupirkome Tau baltą namelį su vaizdu į vandenyną (3 miegamieji, svečių kambarys, kabinetas, nemaža terasa, 3 balkonai, baseinas), po balkonais ir prie baseino auga jau gan dideli kanangų medžiai, kurie vakarais svaiginamai kvepia. Ir likęs sodas sutvarkytas, bet neapkrausim Tavęs detalėmis – atvažiuok, pati pamatysi.

Gali persikelti nors ir rytoj.

Aviakompanija „Air France“ nusprendė iki gyvenimo pabaigos suteikti Tau nemokamus skrydžius pirmyn atgal bent 4 kartus per metus 2–6 asmenims pagal poreikį.“

Tada aš atsakyčiau: „Ak, nuoširdžiai dėkoju, aš tikrai labai nustebusi ir pamaloninta jūsų kilnumo bei dosnumo, bet negaliu pakęsti „Air France“, ar mes negalėtume šio klausimo dar papildomai aptarti – gal pasiūlytumėt kokių alternatyvių kompanijų?“

„Žinoma, žinoma – surinksime duomenis apie patogiausius skrydžių maršrutus ir naujus pasiūlymus pateiksime jums per artimiausias kelias dienas.“

Bet pašte nieko panašaus nėra.

Pašte išvis nieko nėra. Šiaip ar taip – savaitgalis. Užtat rytoj prasidės darbinių laiškų potvynis.

Taigi grįžtu atgal prie kalno skalbinių.

Nekenčiu lyginti – už tai tikrai galėčiau kam nors sumokėti – kad lygintų už mane. Nežinau, kodėl dar nieko nenusisamdžiau.

18.50 Baigiu lyginti, dabar mielai ebėjuj nusipirkčiau kokį kilimą, bet pamiršau prisijungimo vardą.

22.06 Idėjų lygmenyje (romas + kalvadosas) problemą išsprendėm, planai ima ryškėti gana aiškiai. [...]

 

VASARIO 15 <SKUKA>

 

07.22 Nebenoriu tokios nakties, tikriausiai esu ant nervinio išsekimo ribos. Nuėjau gulti apie dvyliktą, iki pirmos negalėjau užmigti, tada man prasidėjo isterija, kuri iš pradžių reiškėsi kaip tylus šniurkščiojimas, paskui peraugo į garsų raudojimą, kol galiausiai, pabudus gyvenimo draugui ir ėmus mane raminti, – į garsų rėkimą ir aimanas. Žinoma, bet koks raminamas žodis ar patarimas sukeldavo tik dar garsesnį rėkimą ir net keiksmus. Nuo paskutinio tokio karto praėjo 13 mėnesių, taigi, paskutinis kartas buvo per tėčio ligą, prieš pat jo mirtį, o gal klystu – jau po jo mirties, kai aš taip išrėkiau savo vidurius.

Toks jausmas, lyg būčiau perskrosta nuo apatinių šonkaulių iki gaktikaulio, toks skausmas, bet skauda ne kaip žaizdą, o lyg traukuliai, lyg deginimas visame viduje, o pačiame vidaus viduryje skauda širdį. Beliko išsirėkti, nebuvo kur dingti.

Ir neišeina kitaip šitos įtampos numalšinti, kaip tik kitokia įtampa – darbu nuo ryto iki vakaro, nes kol dirbi prie vienos skubios, konkrečios užduoties, prie vienos problemos, negali galvoti apie viską iškart.

Ir joks guodimas nepadeda, o visi patarimai yra neįgyvendinami arba bent jau man, tokiai, kokia esu, neįgyvendinami.

Vienas iš retorinių klausimų, aišku, buvo, kaip aš manau, ar žmonėms svarbesnis tas šūdinas pastatas, ar mano gyvybė (gresia streso sukeltas vėžys, vėl pradėjau rūkyti, dėl to širdies problemos, gali ištikti insultas ir t. t.). Į tai aš visiškai sąžiningai galėjau atsakyti, kad taip, tas šūdinas pastatas yra svarbesnis visiems, išskyrus mano artimiausią aplinką, tai yra šeimą ir mano gyvenimo draugą, dar galbūt mano buvusį sutuoktinį. Toliau logiškai turėtų eiti klausimas, ar man pačiai svarbesnis tas šūdinas pastatas, ar mano šeima, ir, žinoma, žinoma, šeima man svarbesnė, bet aš nesugebu išeiti iš šitos situacijos, tik ne dabar, jokiais būdais ne dabar. Negaliu tiesiog pasakyti: ai, žinot, man čia truputį nepavyko, aš juk nekalta, norit – tikėkit, norit – ne, bet pofig, dabar aš išeinu, o jūs žinokitės. Arba parduokit kaip stovi.

Viską suprantu kuo puikiausiai – mano problema net ne problema, viskas išsprendžiama geresniu ar blogesniu, lengvesniu ar sunkesniu keliu, su didesniais ar mažesniais nuostoliais arba visai be jų, juk daugelis atsiduria tokiose pačiose situacijose, bet neklykauja ir nesispardo, tiesiog ieško sprendimų – ir aš jų ieškojau – man tik reikia pakeisti požiūrį. Tik. Jei tik galėčiau.

Tada nervų arbata, tabletė migdomųjų, valokordinas, „zelionkos“ lašai, na, viskas, ką tik turėjau smirdančio namuose po ranka, viskas, išskyrus alkoholį, nes, pirma, jo nėra, o, antra, aš jo nė nebūčiau norėjusi. Buvo taip bloga, kad nebūčiau galėjusi išgerti nė lašo. Užmigau, apsvaigusi nuo verksmo, gal kokią trečią. […]

Pabudau 5.50 nuo keisto garso ir nebeužmigau, nes, rodos, vos prasimerkusi imu galvoti apie darbą.

Ir nesiūlykit man nei fizinės veiklos, nei ilgų pasivaikščiojimų pėsčiomis, nei baseinų, nei Ošo. Gink Dieve, tik ne Ošo.

Šį tekstą skaito tik kai kurie, o skaitantieji žinokit, kad aš jumis pasitikiu, jūs neišplepėsit.

O dabar einu pamėginsiu dar šiek tiek snūstelti, paskui nueisiu į masažą, o tada, ačiū Dievui, į darbą tik pirmą. Ir viskas bus (atrodys), kaip įprasta. […]

 

KOVO 10 <SKUKA>

 

16.37 Pastaruoju metu viešumoje jaučiuosi vis blogiau ir blogiau.

Visų pirma, nebeturiu kuo apsirengti, todėl jaučiuosi nejaukiai visų tų visuomenės damų ir ponų draugijoje. O ypač visų tų kietų menininkų draugijoje. Kodėl aš neturiu ką apsirengti (ir apsiauti) ir kodėl nieko sau nebeperku, atskira istorija. Itin blogai jaučiuosi patekusi į viešumą per premjeras, kur visi daugiau ar mažiau išsipuošę, net jei apsimeta, kad visai nesipuošė. Tik aš tokia tiesiogine ir blogiausia šio žodžio prasme kasdieniška ir netgi aptriušusi.

Antra, nebeturiu ką pasakyti. Tai dar blogiau. Visi kažką šneka, o aš dažniausiai tik linkčioju galvą, mėgindama pavaizduoti, kad reiškiu kažkokią nuomonę. Arba bukai, ne, mėšlungiškai šypsausi, kai visuomenės damos ar ponai man pasakoja ką nors, į ką derėtų entuziastingai, pozityviai ar bent jau susidomėjus atsiliepti, bet man gėda dėl to, ką jie pasakoja, ir aš nesugebu.

Todėl ir vengiu, kiek tik galiu.

Nuo visokių parodų atidarymų jau kurį laiką išmokau išsisukti šimtu procentų. Taip pat nuo pasirodymų per TV ir laikraščių apklausų apie kokias nors socialines, politines ar net menines aktualijas.

Teatro premjerų man išvengti nepavyksta, taip pat apsilankymų kine. Nes teatras man patinka ir dažnai būtent premjera (su kvietimais) yra vienintelė galimybė ten apsilankyti. Kiną irgi labai mėgstu, bet kino teatras toks didelis, kad ten galima pasislėpti. Nieko nematyti ir nesutikti, kuo skubiau atsisėsti į savo vietą ir susilieti su kėde.

Kino teatre nemaloniausia ką nors sutikti tualete, tai tiesiog siaubinga, nes ten tie didžiuliai veidrodžiai ir blogas apšvietimas, ir tu iškart matai, kaip atrodai, palyginti su kitu, ir kokia nemaloni tavo šypsena.

Užtat teatre, ypač per premjeras, problema kita. Ten kažkaip neišeina susilieti su kėde, nes daug šviesos ir kiekvienas, įeinantis į salę, žiūri ne į vietas ir ne į bilietą, kaip kine, bet iškart patenkintas apsidairo, ieškodamas pažįstamų (tik pažiūrėkit, aš čia! Ir kas gi dar šiandien čia?). O aš ten sėdžiu, tarkim, kokioje prastoje dvyliktoje eilėje, ir mano regėjimas pastaruoju metu toks pasilpęs, kad įeinančius pažįstu, bet nesugebu atskirti, ar jie žiūri į mane, ar į ką nors kitą. Visi moja ir linksi maždaug į mano pusę (aš sėdžiu per vidurį), ir turiu atsakyti mojuodama ir linkčiodama, kad nebūčiau palaikyta nemandagia ir niekas nepagalvotų, jog esu pasipūtusi. Tai aš ten sėdžiu ir mojuoju kone kas antram, ir kaskart po akimirkos suprantu, kad dama ar ponas iš tikrųjų mojavo visai ne man. Tai netrunka paaiškėti, nes tas kitas atsistoja, nuoširdžiai ištiesia ranką ar kaip nors kitaip akivaizdžiai ir įtikinamai sureaguoja. Tada aš susigėstu, paslepiu rankas, tačiau netrukus jau moju kitam.

O per pertrauką atsistoju, peržvelgiu salės paskutines eiles, ir ten vėl kažkas moja. Atrodo visiškai nematytas, tai aš nieko, ignoruoju, nereaguoju.

Tada paaiškėja, kad tai X su drauge, ir jis įsižeidžia, kad aš nesisveikinu.

Taip pat mane gąsdina kvietimai į ambasadas (niekada neinu!) ir šokiruoja kvietimai į damų klubus.

Tik nepamanykit, kad aš čia demonstruoju kokį snobizmą. Aš tikrai jaučiuosi blogai. Norėčiau mokėti visur dalyvauti, ir jei mokėčiau, tada ir atsisakyti galėčiau iš savigarbos, o ne iš baimės. […]

 

KOVO 30 <SKUKA>

 

16.23 Nesąžininga, kad jau pusiaudienis. Aš nebuvau lauke ir nebūsiu. O pro langus matau tik plikas sienas.

 

KOVO 31 <SKUKA>

 

22.51 […] Staiga prisiminiau: jau keletą metų iki tėčio mirties mes jį tarsi dažniau fotografuodavome, net tada, kai jis dar jautėsi visai gerai. Per Kalėdas, Velykas. Gimtadienius ir vardadienius. Tarsi visus, bet daugiausiai visgi jį. Neįvardydami, bet pasąmoningai suvokdami, kad jis, tikriausiai, mirs pirmas, jei viskas vyks vadinamąja natūralia eiga. Ir nežinia, ką dar reikia suspėti „išsaugoti“. Kvaili, bet meile paremti ketinimai.

Matyt, todėl visai neseniai aš beveik nesąmoningai, bet tikrai piktai aprėkiau Pogą [dukros pravardė – L. L.]: ko fotografuoji taip, lyg aš jau mirti būčiau susiruošusi!

(Nors ji tikrai kažkaip įtartinai fotografavo.) [...]

 

BALANDŽIO 1 <SKUKA>

 

20.48 Man, žinokit, košė galvoje.

taip sako mg-rezon. [magnetinis rezonansas – L. L.]

20.59 Juokingiausia, kad juk nėra, kam būtų galima pasiskųsti dėl savo mirtingumo, nes visi, kuriems galėtum pasiskųsti, yra lygiai tokie pat mirtingi kaip ir tu.

Ir metai, ar jų būtų dešimt, trisdešimt ar penkiasdešimt, – bendriau pagalvojus išvis neturi prasmės. […]

 

BALANDŽIO 11 <SKUKA>

 

01.37 Tai mano reta asmeninė akimirka.

21.44 Jau po 24 valandų reikės būti oro uoste, o rytoj 14.15 leidžiamės Stambule. Tačiau nuotaika kol kas bjauri. Dirglumas virto beveik nevaldomu pykčiu – ant visų ir pirmiausia ant savęs. Vos tik lieku viena, tuoj spiriu (metalinį dubenį), metu (kojinę) arba trenkiu (duris). Be to, dar tylomis nuolat keikiuosi. Dar nėmaž nenutuokiu, ką dėti į lagaminą. Vienas portalas žada 30 laipsnių, kitas – 22. Yra skirtumas. Vasariniai drabužiai apskritai neliesti nuo praėjusių metų. Kelsiuos anksti ir krausiuos ryte. Svarbiausia – nepamiršti namie migdomųjų. Svarstau neimti mobiliojo, nenoriu gauti jokių žinių iš Latvijos.

23.48 Turim tokį ilgą stalą, prie kurio vakarais abu sėdim, kiekvienas paniręs į savus reikalus, ir kiekvienas ant to stalo turim savo teritoriją. Kažkur per vidurį šios teritorijos „susilieja“. Sfumatо, suprantat. Jo teritorijoje – statūs kampai, dailios piramidiškos stačiakampių krūvelės, sulyginti krašteliai, švarūs paviršiai. Manojoje – kažkoks laukinis chaosas, nė vieno stataus kampo, didesni daiktai sukrauti ant mažesnių, nereikalingi seni popieriai su kažkokiomis seniai prasmę praradusiomis pastabomis paraštėse, anoniminiais telefono numeriais, pavyzdžiui. Seni laikraščiai ar žurnalai, kažkokie vaistai, kartais – kas nors iš kosmetikos. Poros dienų senumo pirkiniai, kurių taip ir nepadėjau į vietą. Pasitaiko ir maisto likučių, stalas aplietas lipniais gėrimais, o dar visa virtinė daiktų, apie kuriuos neturiu nė menkiausio supratimo, kaip ir kodėl jie čia atsirado. Sfumato zona yra tarsi pereinamoji erdvė tarp mūsų pasaulių, bet kai aš nuo ribos nusirenku savo daiktus ir popierius, viskas „anoje pusėje“ akimirksniu atgauna savo griežtą formą – pasirodo, ribinė zona buvo tik mano netvarkingos ekspansijos padarinys.

Tik nesupraskite neteisingai, aš tuo nesididžiuoju, man gėda. […]

 

BALANDŽIO 21 <SKUKA>

 

[…] 19.15 Aš nuolat nerimauju dėl sūnaus, dėl dukters, dėl anūko, dėl savo mamytės ir dėl savo tėčio (kuris jau miręs, bet vis tiek kažkodėl dėl jo nerimauju); dėl savęs nerimauju tik tais atvejais, kai man eilinį kartą pasirodo, kad bus kokia nors mirtina diagnozė, o dėl vyrų apskritai kažkaip per daug nesijaudinu – jiems, šiaip ar taip, visada daugiau ar mažiau viskas būna gerai. Atsiprašau, žinoma.

 

BALANDŽIO 22 <SKUKA>

 

20.49 Na, jau gana to mazochizmo.

23.53 Man, pavyzdžiui, namuose neišeina papasakoti, kaip man sekasi darbe. Tiesiog nesukaupiu jėgų tai istorijai – ten visko tiek daug. Ir gana sudėtinga. O ir nesinori, nes nieko ypač malonaus, o jei ir nutinka kas įdomesnio, linksmo ar bent jau juokingo, tai be konteksto niekaip nepaaiškinsi.

Ir nesinori juk vakare galvoti apie darbą. Jau ir taip iš tų minčių sunku išsivaduoti, o pasakoti apskritai yra tuščias laiko švaistymas.

A, dabar supratau – jaučiuosi kaip čiuvas, kuris „neneša savo verslo namo“, kol galiausiai bankrutuoja ir pasikaria kabinete, tuo tarpu šeima, linksma ir ničnieko nenutuokdama, kerta Šv. Martyno žąsį. Tarkim.

(Ne, ne, nėra taip blogai, nemanykit. Tai buvo tik palyginimas.) […]

 

BALANDŽIO 27 <SKUKA>

 

00.16 Mano mama šiandien sako, kad aš viską pernelyg apsunkinu. Na, atseit, juk galima pasodinti kapinėse bet ką – kad tik būtų tėčio gimtadieniui. O kitais metais vėl sodinti iš naujo, jei nepavyko. Bet man, matote, reikia sodinti iš karto šimtui metų. Todėl, pasak mamos, man ir tas prakeiktas pastatas nejuda pirmyn, nes aš visko noriu tiksliai ir tobulai. O ką reiškia pirmyn, ką atgal? Ar geriau pastatyti ir 20 metų gailėtis, ar 20 metų statyti ir nesigailėti? […]

 

GEGUŽĖS 5 <SKUKA>

 

22.49 Neteisinga, kad skausmo neįmanoma išmatuoti.

Tarkim: „Vakar mane kamavo 59 qx dydžio skausmai, šiandien ryte – tik 43 qx, o vakare skausmas vėl staiga šoktelėjo iki 72 qx ir tapo beveik nepakeliamas.“

Arba, pavyzdžiui: „Jis metų metais kenčia 60–65 qx dydžio skausmus.“

Ir visiems viskas aišku. O tiems, kurie patiria tik 45 qx dydžio skausmus, išvis nėra ko verkšlenti.

Kai neįmanoma tiksliai išmatuoti, viešpatauja siaubingas, neatleistinas subjektyvumas. Visiems blogai, visiems blogiau nei kitiems. Man irgi.

Ir tada išvis nebeaišku – ko ir kiek žmogus pajėgia ištverti. […]

 

BIRŽELIO 29 <SKUKA>

 

22.18 Tikrai nėra taip, kad būtų tik blogai. Būna ir gerai, net labai gerai. Tai, kad mane myli. Ir gamta. Mane apskritai labai traukia prie gamtos. Ir tai, kad iš esmės dar niekam nieko tikrai blogo iki šiol nenutiko. Ir niekam nieko tikrai svarbaus netrūksta. Turiu pripažinti, kad esu laiminga. Protarpiais.

 

Vertė Laura Laurušaitė