Aguonos sėkla Vilniaus šimtalapyje

 

Dacė Meierė – nuosekliausia lietuvių literatūros vertėja Latvijoje. Jei ne ji, lietuvių autoriai ten nebūtų tokie žinomi ir matomi. Ji ne mažiau mylima ir lietuvių, apdovanota Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Šv. Jeronimo premija. Gyvena Ventspilyje, turi katę. Dacė mėgsta rinkti – ne tik raides, bet ir grybus, gintarus, jūros išplautas šukes, o iš visko, ką randa, moka sudėlioti istoriją. Paprastai ji kalba per kitus – per autorius ir jų kūrinius, bet šįsyk prabyla pati, dalydamasi savojo Vilniaus fragmentais.

 

 

Aguonos sėkla Vilniaus šimtalapyje

 

Sentimentalūs rezidencijos užrašai

 

Mano rezidencijos būsto langai siekia nuo grindų iki lubų, kitapus kiemo – taip pat plačiai įstiklinti naujos statybos namai; vakarais ir savaitgaliais tiesiai priešais esantis langas prislopintai nušvinta, jauna moteris ant sofos ten skaito knygą. Plonytės dvigubos užuolaidos – mano ir jos – trukdo įžiūrėti bruožus ir knygos viršelį, bet žvėriškai norisi žinoti, ką ji skaito. Matau: ji irgi turi katę. Motyvas su skaitančiu žmogumi lange jau begalę kartų apžaistas filmuose ir tekstuose, bet man iš tikrųjų smalsu, ką skaito kiti: viešajame transporte, parkuose ir kavinėse išlankstau kaklą keisčiausiais kampais, kad žvilgtelėčiau į svetimos knygos viršelį. Nedaug betrūksta, kad tariamai nerangiai numesčiau ką nors ant žemės – ne tam, kad apžiūrėčiau įtariamojo batus ar kelius kaip mis Marpl, o tam, kad pamatyčiau, kas skaitoma.

Vilniuje stebėtinai daug skaitančių – čia skaito ekranuose ir skaito popieriuje, o aš jau kurį laiką skaitau vis mažiau ir kankinuosi, jog nesugebu susikaupti ilgesniam tekstui, panirti į knygą pakankamai giliai, kad išorės dirgikliai manęs nebepasiektų. Kadaise panirti į tekstą ir pradingti būdavo taip paprasta. Bemaž esu pasirengusi keliauti į anoniminių neskaitančiųjų susitikimą, atsistoti ir pareikšti: „Sveiki! Aš – Dacė, ir man vis sunkiau perskaityti knygą iki galo, vis dažniau renkuosi „Netflixą“ ir mezginį…“ Paskutinę rezidencijos savaitę nueinu į renginį Literatų namuose, kur žadamas pokalbis apie giliojo skaitymo sunkumus ir (ne)skaitymo krizę, ir kai renginio vedėjai pakviečia atsiliepti tuos, kurie pastaruoju metu skaito daugiau nei anksčiau, netikėtai pakyla rankų miškas.

O štai perkant knygas man problemų nekyla… Tiksliau, kyla, bet jos priešingos nei aptartieji skaitymo sunkumai. Atvykstu į Vilnių tvirtai pasiryžusi knygų nepirkti, bet argi įmanoma vedžiojant po miestą pasisvečiuoti atvykusią draugę neužsukti į „Eureka!“ (kur vos užmetusios akį laimingos pastebim kelis į lietuvių kalbą išverstus latvius); arba vaikštant po Kauną neužsukti į „Kolibrį“? Taigi dabar planuoju siųstis knygas namo paštomatu, kad bent keliais kilogramais palengvinčiau lagaminą.

 

●

 

Draugai atvyksta į baroko muzikos koncertą Valdovų rūmuose, aplekia parodas, žavisi, o aš džiaugiuosi taip, lyg Vilnius priklausytų man, lyg aš pati būčiau Vilnius; viena iš koncerto lankytojų man rašo, kad po savaitės su vaikais vėl sugrįšianti – jie irgi turi visa tai pamatyti, išragauti, patirti, – ir vėl aš esu Vilnius. Kol peršalusi sėdžiu savo rezidencijoje ir kosčiu, kita Vilniuje viešinti draugė latvė nueina į „Baleboste“ paragauti beigelių ir rašo, kad nesupranta, kaip duona gali būti tokia skani; ir šią akimirką aš esu Vilnius ir Vilniaus duona.

Būtent Vilniaus dėka tapau tuo, kas esu. Ar tai reiškia, kad (bent iš dalies) esu vilnietė? Čia buvo tiek pirmųjų kartų, tiek pradžių, tiek lemtingų sutapimų. Būtent Vilniuje išmokau abi svarbiausias savo kalbas – lietuvių ir italų. Būtent Vilniuje pasiskolinau rašomąją mašinėlę ir pabandžiau tarškinti pirmuosius vertimus iš lietuvių kalbos, kurie, aišku, tapo pirmaisiais skandinamais kačiukais (lietuviškai, matyt, būtų „pirmieji prisvilę blynai“ – skamba žymiai geriau ir šiuolaikiškiau). Vilniuje pradėjau ir savo pirmąjį rimtą vertimą, kuris nulėmė mano tolesnį kelią, – Umberto Eco „Rožės vardą“. (Juokinga, bet lietuviškas „Rožės vardo“ vertimas buvo pirmoji rimta knyga, kurią 1992 m., vos pradėjusi studijuoti, nusipirkau Vilniuje ir stropiai skaičiau dar beveik nieko nesuprasdama lietuviškai; šį lietuvišką leidimą saugau iki šiol kaip brangią relikviją.) Taip, Vilnius buvo vieta, kur supratau, kad noriu versti, noriu perkurti tekstus.

 

●

 

Vilniau, tu esi toks pilnas ir tirštas, tu vilioji mane tolyn nuo rašomojo stalo – pakvietei reziduoti ir versti, o pats vis siūlai nesibaigiančius meno, muzikos ir literatūros renginius. Kiekvieną popietę ir kiekvieną vakarą galėčiau išsiskaidyti į daugybę dalių ir lakstyti po visas paskaitas, diskusijas, spektaklius, knygų pristatymus, bet neįmanomybė pasirinkti gelbsti: galiu likti savo buveinėje ir versti. Nors ilgų pasivaikščiojimų neatsisakau: pagaliau turiu laiko apeiti visas brangias vietas, nuklysti ten, kur nebūta dešimtmečiais arba išvis niekada.

Paversti, pasimankštinti, paversti, pasivaikščioti, dar pasivaikščioti, nes visko, ką norisi ir ką reikia išversti, vis tiek juk niekada neišversi. Laimei, Vilnius dovanoja man daugybę gražių, saulėtų dienų, kaip žinodamas, kad būtent rudenį jis (man) pats gražiausias. Būtent rudenį aš Vilnių įsimylėjau (Vilnių kaip meilės objektą), būtent rudenį aš Vilniuje įsimylėjau (iš eilės kelis jausmų objektus), rudenį čia pradėjau studijuoti ir gyventi.

Nuotraukos kuria mano atminties dienoraštį, man patinka į pasaulį žvelgti kadrais, pastebėti šešėlį, medį, spalvą, liniją. Ir šiaip – paskutinės saulėtos dienos, juk būtų paika sėdėti ir versti, kai visas Vilnius iš aukso. Mano kasdieniai 10 tūkstančių žingsnių padvigubėja: kaip nenueisi iki senųjų Bernardinų kapinių, kaip neužkopsi į Trijų Kryžių kalną, ir dar, ir dar. Laimantas Jonušys po mano Vilniaus nuotraukomis feisbuke pakomentuoja, kad jose Vilnius atrodo gražesnis nei iš tikrųjų, bet nieko – mano Vilnius kaip tik toks.

 

●

 

Sprendimas vaikščioti ir fotografuoti šviesą pasiteisina, nes oras persimaino – vėjas ir lietus auksą nuplėšia, prasideda šlapynė ir pilkuma. Dukra iš kitos šalies parašo, kad oras „kakastrofiškas“, ir aš tai paskelbiu tiksliausia visų laikų rašybos klaida. „Kakastrofiškas“ ne tik meteorologinis oras, „kakastrofiška“ padėtis daugelyje sričių. Nors į Lietuvą atvykau pasižadėjusi mažiau sekti socialinius ir politinius įvykius, nuo jų niekur nepabėgsi. Žaibiškai išverčiu Akvilinos Cicėnaitės „Liudyti tekstu ir kūnu“ – tekstu ir kūnu privalu nenustoti liudyti ir Lietuvoje, ir Latvijoje: tamsa ir tamsumos kėsinasi užsmaugti.

Primenu sau, kad aš privalau liudyti versdama, darydama tai, ką moku geriausiai. Nors nieko kita nemoku daryti geriau, vis tiek dažnai apima prakeiktas apsišaukėlės jausmas. Raminuosi, kad vienas vienintelis tiksliausias vertimas neegzistuoja, reikia ir toliau groti tekstu pagal autorių užrašytas natas, kiek įmanoma gyviau ir tikriau. Lietuvos rašytojų sąjungoje manęs eilinį kartą klausia, ar rašau ir ar rašysiu pati, kodėl pradėjau versti. Sakau: už vertimo ir verčiamo autoriaus taip puikiai galima pasislėpti, niekada gyvenime nerašysiu, jokiais būdais, man būtų baisu. Paskui prisimenu, kad šitą mėnesį Vilniuje gavau už pažadą šią baimę pergalėti ir parašyti bent mažą gabaliuką. Kam tuščiažodžiauti, juk galėčiau viską pasakyti trumpai ir aiškiai: Vilniau, aš tave myliu. Vilniau, tu esi mano. Vilniau, aš esu tavo, ir taip bus visada.

 

●

 

Mano Vilnius didžiąja dalimi susideda iš atsiminimų, iš perskaitytų ir išverstų tekstų fragmentų; tad saulėtą pavakarę grįždama į savo buveinę aš žinau, kad neilgai trukus rudens saulė paauksins Šv. Jono fasadą (žinau, nes visai neseniai apie tai verčiau). Prie universiteto vartų sutinku profesorių Pietro Umberto Dini, kalbamės, bet proto užkulisiuose nerimastingai kalkuliuoju – ar saulė dar kris pakankamai geru kampu, kad galėčiau bažnyčios fasadą nufotografuoti ir nuotrauką kartu su atitinkama citata paskelbti socialiniuose tinkluose pareklamuodama neseniai išverstą knygą. Ir taip nuolat: į Bernardinų sienas negaliu pažvelgti neprisiminusi „Tūlos“, prie Užupio tiltelio iškyla Kotrynos Zylės laumės, o visas senamiestis – vienas didelis „Silva rerum“. Kaskart iš Rygos pusės artėdama prie Vilniaus prisimenu, kaip į miestą grįžo Pranciškus Ksaveras, mano širdis apmiršta nuo to grožio slėnyje, o aš tyliai sau primenu, kad jis juk įvažiavo nuo Aušros vartų pusės.

Kuris Vilnius yra labiau mano: tas, kuris tekstuose, tas, kuriame studijavau prieš daugiau nei trisdešimt metų, ar dabartinis? Anksčiau esu pagavusi save piktai bambant dėl permainų: viskas restauruota, atnaujinta, per švaru ir per turistiška, bet tučtuojau nusipurtau ir save sudraudžiu, – ne, ne, nenorėčiau, kad čia vis dar atrodytų kaip 1993-iaisiais. Šįsyk tokio vidinio bambėjimo neišgirdau: viskas taip gyva ir tikra, sena ir nauja, atnaujinta ir aptrupėję, viskas pramaišiui. Tik vieną vienintelį kartą, pilant lietui važiuodama taksi, su vairuotoju įsileidau į diskusiją, kad „mūsų laikais“ Gedimino kalnas buvo nuostabiai žalias ir medžiais apaugęs. Ir pašmaikštavom, kad nuošliaužos, matyt, bus kerštas už prarastus jaunystės vaizdus. Taksistas sako: „Bet juk ir pilies tada nebuvo!“ Su pilimi spėjau susitaikyti ir ją prisijaukinti dar anksčiau – sulig kiekviena joje aplankyta paroda mūsų santykiai gerėjo, ypač nuo tada, kai joje apsigyveno Prano Kiznio dovanota kolekcija. Rodau pro automobilio langą: maždaug toje vietoje, kur dabar stovi Gedimino paminklas, kadaise buvo eilė kioskelių, kur cigaretes pardavinėdavo po vieną ar po dvi – ak, mentolio skonio „Pierre Cardin“… Tarsi pasijuokdamas iš mano nostalgiškų prisiminimų Vilnius ateinančiomis dienomis man parodo ne tik daugybę pieštų ir fotografuotų senų peizažų su nuogu Gedimino kalnu, bet ir XIX a. fotografijų su nuogutėliu Trijų Kryžių kalnu.

Aišku viena: dabar vidinės laisvės yra nepalyginamai daugiau. Ilgi pasivaikščiojimai padeda surišti ir visokiausius senus galus, rasti santarvę su jaunyste. Keistas susitaikymo jausmas ištinka tuose pačiuose Valdovų rūmuose: mieloji „L’Arpeggiata“ su Vicenzo Capezzuto čia groja ir dainuoja barokinį Neapolį, o aš, neatleistinai ilgai prasikankinusi prie XVII a. pradžios neapolietiškų pasakų rinktinės vertimo, pagaliau prisimenu, kad myliu Neapolio baroką.

 

●

 

Bet ar kas nors patikės, jei pasakysiu, kad stipriausias šio mėnesio emocijas man sukėlė saldžios aguonų sėklytės? Taip, aišku, tikra laimė, kad man kliuvo būstas Aguonų gatvėje, bet šįsyk kalbu apie dar tikresnes aguonas. Gardžiausi vaikystės prisiminimai man siejasi su aguonų vyniotiniu iš seniai nebeegzistuojančios Kuldygos konditerijos; ir aš metų metus visose šalyse, į kurias tik nukeliauju, ieškau to vienintelio tikro saldžių aguonų skonio. O dabar, atvykusi į Vilnių, jau pirmąją pavakarę prie namų savo Aguonų gatvėje užtinku stebuklą: šimtalapis su aguonomis! Tik nesakykit, kad ir anksčiau čia toks buvo! O gal man nepasitaikė užsukti į teisingas Vilniaus kepyklėles? Ar jūs nuo manęs jas slėpėt? Dabar aguonos ant kiekvieno kampo, ir mane kankina klausimas: kiek šimtalapio ir kibinų su daržovėmis galima suvalgyti, kad dar įstengtum matyti raides per apvaliai priputusius žandus? Sotumo jausmas? Kas tai per padaras?! Belieka leistis į dar ilgesnius pasivaikščiojimus. Prisivalgiusi ir prisivaikščiojusi pagūglinu: pasirodo, šimtalapis kilęs iš totorių virtuvės ir iš naujo čia išpopuliarėjo visai neseniai. O tai, kad kibinai atkeliavę iš karaimų, jau žinojau. Nudžiungu ir dar patogiau įsitaisau pasimokyti turkų kalbos: Vilnius ir vėl pademonstravo savo humoro jausmą, kaip žinodamas, kad smegenų mankštai eilinį kartą vėl griebiausi mokytis turkų kalbos – o kurgi rasi dar ką nors giminingesnio totoriams ir karaimams!

Tarp dantų įstrigusios aguonų sėklytės. Visi tekstai, kuriuos perskaitau ir užsimanau išversti, įstringa tarp dantų kaip aguonos, baksnoju liežuviu ir ieškau leidėjų. Yra tokia begalė tekstų, kuriuos norėčiau išversti – ir ne tam, kad perduočiau jų mintis kitiems, o kad versdama pati į juos labiau įsigilinčiau. Tekstą iš tiesų pajaučiu, perskaitau ir juo pasimėgauju tik versdama. Ir ne tiek svarbu, kad paskiau dažniausiai užmirštu, ką vertusi, tačiau atsimenu teksto nušvitimo akimirkas, ir būtent jų pasiilgstu – savanaudiškai. Matyt, panašiai nutinka ir verčiant miestą, jį pajaučiant – man reikia vaikščioti, be tikslo ar tikslingai klaidžioti, žiūrėti, stebėti, ieškoti kadrų, nufotografuoti ar nenufotografuoti, bet taip aš miestą išverčiu į save: per daugybę žingsnių ir ypatingų kadrų blykstelėjimų.

Štai ir atėjo paskutinė diena šiame Vilniaus rudenyje, praleisiu kelias valandas prie rašomojo stalo versdama, išeisiu pasivaikščioti, nusipirksiu riekelę šimtalapio ir galvosiu apie tai, kad pati esu aguonos sėkla Vilniaus šimtalapyje, susuktame iš istorijos tešlos ir knygų puslapių.

 

Vertė Laura Laurušaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rezidencijos užsienio rašytojams Vilniuje“ parėmė Vilniaus miesto savivaldybė