Kalbos peizažas
Esu išnykęs baltabruvis strazdas, – budrių apysapnių eilutė. Beveik išnykęs. O kaip ten Latvijoj?.. Tas baltabru… baltabruveris?.. Baltų Brūveris!
Brolis baltų poetas Pėteras Brūveris (1957.IV.24–2011.VII.16).
Išverčiau stipriausią, įvairiausią, komplikuotą jo knygą „Kalbos peizažas“ (vertimas redaguota Lilijos Kudirkienės). Taip vadinasi ir visa simfoninė Pėtero tetralogija, sudaryta iš jo paties eilėraščių ir šaligrečiai – jo verstos kitakalbės poezijos. „Kalbos peizažas“, pirmoji tetralogijos knyga, išėjo 2004 m., po metų autoriui pelnė Baltijos Asamblėjos literatūros premiją. Tepraėjus dvidešimtmečiui, didžio mūsų poezijos bičiulio knyga (joje bus tik paties Pėtero eilėraščiai) pagaliau šiemet turi pasirodyt ir Lietuvos poezijos peizaže. Išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vertėjas
●
skardis akmeningas aukštas
visas tviska po ledais
o pakojy gėlas srautas
su padangių atspindžiais
sklendžia vanagas lyg žaistų
su pradžiom ir su baigom
ko ranka paliest neleista
sieksis balsas pašnibždom
tepasieks vien tako sniegas
slaptas Aš teapsakys
šuliny žvaigždė jau žiebias
juodame padebesy
lėtas laikas spėriai lekia
žvelk saulėlydžio ugnin
kiek ėjai į save patį
neatminsi prisimint
lėtas laikas spėriai skrieja
dangūs degs bet žvelk ramiai
prie paties savęs priėjęs
neatminsi kiek ėjai
●
Kodėl tavo tokie pilki plaukai, broli?
Kodėl pelenų žymė tau kaktoje, sese?
O skruostai lyg žiedlapiai baltagalvės boluoja
Į ateities gaisravietes atsigręžę.
Granitinis vėjas paliečia veidą,
Gergždžiančio šlako pripiltas kelias,
Juo galvas nunėrę žmoneliai vaikšto
Ir akių į dangų nepakelia.
Bėdos ir vargas, vargas ir bėdos niaujas,
Pranašas Jeremijas raunasi plaukus,
It aptemusi saulė gruzda jo protas.
Jis rėkia, jis verkia, rankas jis laužo,
Jis degančią kaktą į sieną daužo,
Kol lieka atsakymų akmenimis užkapotas.
●
krinta šešėlis ant raudonplytės sienos
krinta nuo nuogo uosio
iškrinkam išeinam po vieną po vieną
triumfuoti nė nesiruošę
tik pamoja rusva patvorių žolelė
tik prie vartų sugrikši smiltys
šis pasaulis buvo it veidrodžių salė
o kartais tarytum Mėnulio tiltas
stoja priešais vandenys tylūs tamsoki
oras kreka į šlapią molynę
tu kadais privačiai čia muzikos mokeis
prie žiogo trobelės šiaudinės
nebeįmanoma skirti medžio nuo mūro
ir tvoros nuo horizonto juostelės
vien justi kad ten už tos sutirštėjusios jūros
bus kitaip bus kitokios tokelės
Kelionės po Kiniją užrašai, II
Leonidui Bežinui
●
lauke sūkuriuoja pūga
ant šventyklos laiptų verkia balta beždžionė
taip yra, meistre,
dabartiniai laikai nėra tie gerieji
ir šioji nėr ta geroji valstybė
nors sniegas toks pat
kaip visados
nors pavasaris vėl bus čia
kaip buvęs
●
nuo valčių prieplaukos
žvelgiu į upę, ižo aptrauktą
į senatvę mano mintys
daros kaip veidrodis
tamsmėlis debesis atplaukia
pilnas pūkuoto sniego
vėjy sausai čiuža
aguonų dėžutės
ir medkirčių šešėliai
nuslysta taku
nešdamiesi
besapnį miegą
●
svetima žemė, svetimi žmonės
net nendrynas svetimai šnera
vakar galop sulaukiau imperatoriaus pasiuntinio
tik nesupratau ką jis man šneka
ar man leista likti dar čia
ar turėsiu keliauti toliau
toliau vis toliau
bambuko lazdą rankoj laikyt
ir bronzos veidrodį
sau prieš akis
●
kaip trešnių žiedai
krinta sniegas
trobos kertėje
tyliai pelytė kruta
lango kvadratas
lyg baltas neaprašytas lapas
bet tušo indely tušas
seniai išdžiūvęs
●
kalnų viršūnės saulėlydy
lyg kinobris ir auksas
ežero gilumoj
Didysis Vėžlys snaudžia
nuo uolos žvelgia Buda
kelias nebuvo veltui
brūzgyne sena kaimietė
šakas prakuroms laužo
soros grūdus paskutinius
į sniegą išberiu paukščiams
kaušelin įsipilu vyno
ir be priežasties raudu
taip gera prie upės čia
kai svečias esi ir vienas
stebėt virš kalnų
į naktį pavirstant dieną
●
chalatas įšalęs kietas
tačiau dar šildo
ar dar gimtinėn sugrįšiu?
ar besusitiksiu su draugais buvusiais?
dainą apie feniksą bastūnas toks
dainuoja per tiltą eidamas
kol jis pradingsta snieguos
tol ir žvelgiu jam įkandin
●
gervių šokiai
užšalusios upės įlankoj
juoda ir balta, balta ir juoda
ir visoms po vyšninę dėmelę kaktoj
jau kada sėdžiu prie lango ryžių
degtinei įskilusiame puodely mąžtant
ir tolydžio lengvėjant
pragyventųjų metų naštai
●
įsipilk vyno kaušelį
išsitrauki džiovintą žuvį
prisimink mieliausią eilutę
apmiglok gyvenimą žuvusį
ateis neateis pavasaris
ne tau nuspręsti
ir be tavęs žolė
nebus žalesnė
●
kaip kūdikių klegesys
liūdnos beždžionių dainos
atminty senu chalatu
sargas šventyklą apeina
turisto nėra nė vieno
sargas šimtus padavimų sulasęs
jam vis dar atrodo – Europą
kažkas prasimanęs pasakose
●
kol krẽpšdirbis senas Šun Venas
it kutenamas kiniškai juokias
aš balsu jam skaitau latviškai
eilėraščius Rainio tamsiuosius
Vėlų vasaros vakarą, išlydėjęs Valtą Pūcę į Rygą, grįžtu savo pastogėn ir skiriu jam poezijos eilutes
1.
tupia ant peties drugelis
laumžirgis per tvorą šoka
želmenų žali kardai
iš purmės pradeda nirti
it mirksnio tyrumą
beria žiedus vyšnių liaunutės šakos
gegužės vėjas laimingas
nepatikėsi! į pačią peizažo širdį
2.
iš rūko išnyra riedulys
švelnus ir šiltas
kiekviena versmė kai tik semi
mylimosios veidą atsispindi
ir pasaulis prieina arti
visai arti visiškai čia pat
taip arti
kad sau leisti gali žodžio netart
3.
žilvičio žabele
į šonus praskirstai plūdenas
virpantis vandens paviršius
ir dangaus skliautas
nė paukštis dangun
nė varlė vandenin nepliaukšteli
visą vakarą dviese
tu ir tavo atspindulys
4.
ištikimybę tada tau besaugos
medžiai ir kalvos
stipriau įsisupk apsiaustan
arti jau šalnos
gervių trikampiai jau danguje
dienų susimaišė ir metų skaičiai
ir nesusijęs nėmaž nebesi
jau su draugais nei savaisiais
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
