Šventimas ir šventumas

Prie latvių rašytojos Noros Ikstenos gimimo datos nuo 2026 m. sausio 4 d. atsirado kita data – mirties. Mane visada šiurpina brūkšnys kapinėse ant paminklų iškart po gimimo datos, kai dar žmogui nemirus jam jau iškalamas takelis į anapusybę. Šituo takeliu Ikstena ėjo beveik ketverius metus. Oficialiuose pranešimuose tai skamba „po sunkios ligos mirė…“ ir tik patys artimiausi, buvę ir liudiję, žino tikrąją šių žodžių kainą. Mirties data visuomet atrodo kaip neteisingas prierašas, ypač kai kalbam apie tokį žmogų kaip Ikstena, kurios buvimas buvo toks intensyvus ir gyvas, kad atrodė paneigiantis bet kokią pabaigos logiką.

Pirmąjį romaną „Gyvenimo šventimas“ (Dzīves svinēšana, 1998) Ikstena parašė, kai jai buvo dvidešimt aštuoneri. Jis apie Eleonoros laidotuves, į kurias suvažiuoja 7 tarpusavyje nepažįstami žmonės ir kiekvienas pasakoja savo istoriją apie velionę. Taip dukra susipažįsta su savo mirusia motina, kuri ją, dar mažą, atidavė auginti svetimiems. Ikstena sakė, kad šitos knygos signalinį egzempliorių gavo per savo motinos laidotuves. Dabar žmonės būriais plūdo į jos pačios šermenis – rašytojai, kultūros bendruomenė, skaitytojai, visi atsinešdami savą Ikstenos atminimą, tarsi jos romano trajektorija būtų apsukusi ratą ir grįžusi prie pradžios, bet jau kitoje plotmėje.

Ikstena man atrodo likimo ir apdovanota, ir apvogta, nes galiausiai ją prisivijo „biesas“, pragaišties jėgos, su kuriomis kovėsi ir jos motina, – šis siužetas yra viena iš pagrindinių jos kultinio romano „Motinos pienas“ naratyvinių linijų. Jos pačios gyvenime linijų irgi buvo daug, išsišakojančių, susikertančių, bet jos visos išsiteko kultūroje. Lietuviai Iksteną žino kaip rašytoją, bet ji buvo ir telkėja. Mokėjo pati pasitraukti į antrą planą, kad kitas būtų matomas, mokėjo mąstyti strategiškai. Ne mažiau globėjiškas buvo ir jos buvimas literatūros lauke. Ji kūrė literatūros erdves ir vietas, kuriose rašytojų bendruomenė galėtų burtis ir dalytis tarpusavyje: prisidėjo įkuriant Latvijos literatūros centrą, dalyvavo kultūros politikoje, įsteigė festivalį „Prozos skaitymai“, tebevykstantį iki šiol. Žinia apie Ikstenos mirtį mane pasiekė viešint Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose, pačioje simboliškiausioje vietoje mąstant apie Iksteną, nes ši rezidencija irgi buvo Ikstenos idėjos ir energijos rezultatas.

Galvoju, kodėl ši mirtis taip pjauna ir taip giliai smelkiasi, juk nesibičiuliavome, nebuvome artimai pažįstamos. Epizodiškai matėmės tik dusyk – Vilniaus knygų mugėje ir per Šetenių skaitymus Kaune. Bet susitikome ir artimai susipažinome tekste, per tekstą. Versdamas prie autoriaus labai priartėji, juo persiimi, tarsi įsileidi į vidų net giliau negu tiesiogiai pažinodamas, nes išsičiupinėji iki smulkiausių niuansų, o ypač kai knygoje tiek skaudaus autobiografiškumo, gebėjimo pataikyti tiesiai į nervą. Man vertimas yra ir tam tikras buvimo su tekstu ir įsijautimo į autorių būdas. Todėl greta latvių kultūros praradimo neišvengiamai jaučiu ir asmeniškai išgyvenamą netektį.

Ieškodama, kaip subendravardiklinti tokią įvairiabriaunę Ikstenos kūrybą, apsistojau ties dviem raktiniais žodžiais: šventimas ir šventumas. Sprendžiau, kuria seka išdėstyti šituos žodžius, ir visgi nusprendžiau pradėti nuo šventimo, nors Ikstenos asmenyje jie susitinka ne kaip priešybės, o kaip du to paties būvio (ir jos kūrybos) aspektai. Pirmasis kūrybinis impulsas, regis, ir buvo gyvenimo, kalbos, moters patirties šventimas. Ne naivus paviršinis džiūgavimas, o beveik sakralus priartėjimas prie egzistencijos slėpinių. Šventumas Ikstenos kūryboje koduojamas jau pačiais knygų pavadinimais – „Mergelės mokymas“ (Jaunavas mācība), „Dievo motinos draugė“ (Dievmātes draudzene), „Jona“ (Jōna) – nuolat grįžtant prie religinės kalbos, bet ją perkeliant į žmogiškos patirties lygmenį. Kaip yra sakiusi latvių literatūrologė Ilzė Jansonė, Ikstenai svarbus ne institucinės religijos autoritetas, o vidinė etinė laikysena.

Šventimas galvojant apie Iksteną – tai jos gyvenimo alkis, judesys, atvirumas kitiems, nuolatinis buvimas tarp žmonių ir žmonėms. Ji nuolat kurdavo aplink save šventę. Ją iš arčiau pažinoję bičiuliai latviai man pasakojo, kad buvusi labai vaišinga, pati lankydamasi Ventspilyje vis ką nors kitiems pagamindavo, džiugindavo ne tik per tekstus, bet ir per skonio receptorius. Greta grožinių knygų yra išleidusi ir kulinarinę – „Gyvenimo džiaugsmo vakarienė“ (Dzīvespriecīgais vakara ēdiens, 2012), kurioje ji kviečia ne tik gaminti, bet ir mėgautis procesu, buvimu kartu, gardžia kalba ir bendravimu. Tekstas pateikia įkvepiančių istorijų apie žmones, jų santykius su maistu ir gyvenimu, taip paversdamas vakaro valgį gyvenimo džiaugsmo dalybomis prie bendro stalo. 2022 m. romano „Motinos pienas“ pristatyme Vilniaus centrinėje bibliotekoje Ikstena dalyvavo nuotoliu, prisijungusi prie renginio tiesiai iš savo namų virtuvės. Nors viešumoje ir tarp žmonių ji buvo gyva ir atvira, kasdienybėje gyveno gana atsiribojusi. Artimiausia jos draugija buvo šuo Perkūnas, po Ikstenos mirties jį perėmė globoti bičiulė.

Kai Ikstenos laidotuvių dieną su kitais Ventspilio rezidentais užsikūrėm pirtį ir susirinkome pasėdėti prie židinio su taure vyno ir kukliomis pačių pasiruoštomis vaišėmis, namų valdytoja Ieva Balodė pasakė – Norai tai būtų patikę. Vakaras nebuvo gedulingas, tik prislopintas. Todėl ir šitą tekstą norisi vadinti ne nekrologu, o gyvenimo pašlovinimu. Gyvenimas jai buvo dosnus, nes buvo mylima, skaitoma ir patyrusi tarptautinę šlovę, kai po „Motinos pieno“ sėkmės buvo išversta į keliasdešimt kalbų ir išmaišė pasaulį susitikinėdama su skaitytojais. Būtent čia, Venstpilio rašytojų ir vertėjų namuose, Ikstena susipažino su savo būsimu vyru kartvelų kilmės vokiečių rašytoju Levanu Beridze. Jų santuoka truko dešimtį metų. Beridzės nuotraukos panaudotos latviškojo „Motinos pieno“ (2015) ir romanų trilogijos „Trys“ (2017) viršeliams. Iš kartveliškųjų patirčių susiklostė knyga „Dievo motinos draugė“ (2013) apie ne visai sėkmingus bandymus prisijaukinti savo „antrąją gimtinę“, negebėjimą organiškai persiimti pietietišku ritmu ir optimizmu.

Prisimenu Ikstenos pasakymą viename interviu, kad iš rašytojo profesijos nieko gero, tik nervai ir storas užpakalis. Vis dėlto jos bibliografiją sudaro apie 30 knygų – romanai, apsakymų rinkiniai, biografijos, publicistika, nes ilgą laiką buvo pagrindinio Latvijos dienraščio „Diena“ skiltininkė. Į lietuvių kalbą dar gerokai prieš „Motinos pieną“ buvo išverstas romanas Jaunavas mācība, lietuviškai jis pasirodė pavadinimu „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (vertė Veronika Adamonytė, 2004). Paradoksalu, kad tuomet autorei atvykus į Vilniaus knygų mugės renginį salė buvo pustuštė, o neišpirktą romanų tiražą leidykla „Mintis“ galiausiai nukainojo ir pardavinėjo knygas po 1 eurą. Taip pat ir „Motinos pieną“ išleisti lietuviškai suskubta tik jam sulaukus didžiulio ažiotažo Londono knygų mugėje 2018 m., kai Baltijos šalys dalyvavo kaip viešnios, o Ikstena ten buvo Latvijos veidas ir dienos autorė.

Dar viena jos kūrybos teritorija, dažnai liekanti nuošalyje, bet ne mažiau svarbi, – scenarijai dokumentiniams filmams. Iškart po mirties portale filmas.lv publikai buvo atverta 11 filmų, kurių scenarijaus autorė – Ikstena, retrospektyva. Ventspilyje buvau susiplanavusi be atokvėpio versti ir rašyti, bet vieną po kito godžiai žiūrėjau filmus, kurie tokie skirtingi – nuo latvių išeivijos poetų grupelės „Pragaro virtuvė“ iki Rygos miestovaizdžio, nuo vieno iš Latvijos liaudies fronto įkūrėjų Dainio Īvāno biografijos iki poetės Annos Rancānės dukters santuokos su kurdu istorijos, nuo latvių ir kartvelų etnomuzikos dermės iki sveikos gyvensenos formulių. Pastarojo filmo, kuris ir vadinasi „Laimės formulė“ (2015), vienas iš herojų – Ikstenos tėvas, medžiojantis barsukus ir gaminantis sveikatos eliksyrą iš jų analinių liaukų taukų.

Prie Ikstenos priartėju ir dėstydama, nes latvių literatūros kurse negaliu apeiti tokios centrinės figūros, be to, jaučiu, kad studentus ji iš tiesų pagauna. Šiemet parinkusi „Motinos pieną“ individualiai skaitymo užduočiai, iš studentės sulaukiau atsiliepimo: „Tokios stiprios ir emociškai paveikios knygos senokai nebuvau skaičiusi. Ačiū, kad būtent „Motinos pieną“ pasiūlėte paskaityti.“ Kolega yra pasakojęs, kad jo mamai romanas irgi labai patikęs, nes ji atpažino nepriklausomos Latvijos ir sovietmečio realijas, o paskui juodu ilgai apie knygą diskutavo, išjudindami ir asmeninius šeimos pasakojimus. Tekstas rezonuoja įvairaus amžiaus skaitytojams, nes Ikstena pavaizdavo tris kartas, tris požiūrius ir tris režimus, galima sakyti, išskleidė XX a. antros pusės istoriją ir visą moteriškumo spektrą – nuo močiutės iki mergaitės. Šią jos knygą analizuoju ir savo moksliniuose tekstuose. Pienas, kuris turėtų jungti, iš tikrųjų perkerta, atitolina, iš saldaus (motinos) pavirsta karčia režimo piliule (privalomąja pieno stikline mokykloje).

Ikstena rašė nesuprantanti, kaip jos mama galėjo neturėti gyvenimo instinkto ir nejausti gyvenimo džiaugsmo, bet galiausiai ir jos pačios gyvenimas per daug pavojingai priartėjo prie ribinių patirčių. Galbūt ji pavargo nuo gyvenimo tankio ir pertekliaus – nuolatinio dėmesio ir šlovės, nes pristatyti „Motinos pieno“ buvo kviečiama visur – nuo Japonijos iki JAV. Ir visą šį laiką tarnaudama savo romanui nenustojo rašyti. Galvoju, kuris pasakymas geriau tiktų Ikstenai: susijęs su vandeniu ar su ugnimi – ji išsisėmė ar susidegino? 56 metai dar pati branda, amžius, kai žmogus turi ką pasakyti ir dar turi jėgų tai daryti, todėl tikslesnė man atrodo ugnies analogija – Ikstena intensyviai degė. Per šalčius pirkau automobilio akumuliatoriui turbokroviklį ir galvojau, kas gali įkrauti tuos, kurių baterijos baigiasi. Ikstenai mirus, Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė feisbuke parašė: „Mylėkit savo rašytojus, kol jie dar gyvi.“

Paskutinė Ikstenos knyga „Jona“ (2023) – apie nuščiuvimą egzistencijos akivaizdoje. Sakė norėjusi, kad perskaitę žmonės pradėtų galvoti, jausti vienas kitą, kad nenaikintų gamtos, kad nežudytų vienas kito ir tikėjimo į Dievą, kad pradėtų mąstyti. Kritikai knygos nesuprato, nepriėmė, net suniekino, bet turbūt po „Motinos pieno“ sėkmės reiklumo ir lūkesčių barometrai užkilo taip, kad tokių padalų rašytojo skalėje net nėra. Jau tada supratau, kad tai buvo žmogaus egzistencinė saviieška ir dievoieška atsidūrus aklavietėje, ir truputį graužia sąžinė, kad ir pati nerekomendavau versti, kai „Tyto alba“ kreipėsi ir prašė įvertinti šią knygą.

Nustumdama save į šalį, Ikstena dirbo kitiems, gebėjo empatiškai įsijausti ir įsikūnyti į kitus rašytojus, kūrėjus. Turbūt todėl vienas iš svarbiausių jos atstovautų žanrų – biografinis romanas. Dar Ikstenai gyvai esant, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla susisiekė su manim siūlydama išversti Ikstenos knygą apie kultinį sovietmečio poetą Imantą Ziedonį, 2006 m. gavusią Baltijos Asamblėjos premiją. Mintimis grįžtu į 2008 m. gegužę, kai doktorantūroje pusmetį studijavau Rygoje ir lankiausi Ziedonio 75-mečio šventėje Latvijos universitete. Jį sveikino trys moterys su trimis puokštelėmis – Latvijos dienraščio „Diena“ redaktorė Sarmītė Ēlertė su narcizais, dramaturgė Māra Zālītė su neužmirštuolėmis ir Nora Ikstena su snieguolėmis. Tąkart tai tebuvo viena iš daugelio smulkių detalių, bet šiandien šitas pasirinkimas – toks kuklus ir metų laikui ne visai tinkamas – atrodo kaip dar vienas sniego pėdsakas jos biografijoje.

Bet turbūt pati garsiausia ir analogų neturinti istorija yra Ikstenos ir latvių išeivijos rašytojo, Jameso Joyce’o „Uliso“ vertėjo Dzintaro Sodumo bendrystė. Ikstena pakvietė jį, jau visai senuką, grįžti į Latviją ir paskutinius metus praleisti jos sodyboje Ikškilėje. Dvejus metus truko jų bendrabūvis, matomu pavidalu jis vainikavosi Ikstenos biografine knyga „Vyras mėlynu lietpalčiu“ (Vīrs zilajā lietusmētelītī, 2011), o nematomu – jiems abiem buvo lemtingas. Ikstenai Sodumas buvo mentorius (save knygoje vadina meitiņa – „dukrele“), o ji sugrąžino jį į Latviją su visam, kartu su archyvais.

Todėl, galvodama apie Norą šiandien, galvoju ne apie pabaigą, o apie tęstinumą ir išsipildymus. Apie jos tekstus, kurie dar bus verčiami, skambės kitais balsais ir kitomis kalbomis. Apie „Motinos pieną“, kuris keliauja po pasaulį ir tampa vartais į latvių kultūrą tiems, kuriems ji iki šiol buvo nepažini. Apie pakartotinį anglišką šio romano leidimą, pasirodysiantį Didžiojoje Britanijoje šiais metais. Apie skaitytojus, kurie ją dar atras.

Gal todėl natūraliai norisi baigti jos pačios žodžiais. Ikstenai visada rūpėjo, kas lieka, kai žmogus pasitraukia. Jos tekstuose dažnai sugrįžta sniego vaizdinys – tai, kas trumpam paslepia pėdsaką, bet jo neištrina. „Dievo motinos draugėje“ ji rašo:

Gruzinų poetas Šota Čantladzė kadaise užrašė mįslingas eilutes – cavida tovli, movida mica, tai reiškia – sniegas pasitraukė, žemė atėjo.

Iš vienuolyno šaltinėlio įžengdami į pasaulietinį pasaulį, matome savo pėdas – naujas sniegas jas kiek užpustė, tačiau jos vis dar pastebimos. Sniegas duoda ženklą, kad gali nutikti ir taip – mūsų pėdos bus užpustytos, jos išnyks ir jų nebesimatys. Kad neįsivaizduotume esą čia lėmėjai. Kad suprastume ir priimtume tai ir būtume dėkingi už šią akimirką. Ir kad matytume, ką sniegas mums pasakoja – mūsų pėdos ten yra, jos yra ir po naujo sniego sluoksniu. Ir kai sniegas pasitrauks, ateis žemė.

Dažnai rašiusi apie sniegą, Ikstena ir pati išėjo per speigą – likdama tos būsenos, kuri niekada nebetirpsta. Per jos laidotuves snigo.