Lietuva latgaliečio rašytojo Antono Rupainio kūryboje, arba Kokia tauta gyveno Latgaloje: lietuviai ar latviai?

Keletą metų intensyviai rengiau knygą „Lietuva ir lietuviai latvių literatūroje“, kurią su Lietuvos mokslo tarybos finansine parama suplanuota išleisti pavasarį. Joje aprėpiama gausi medžiaga nuo XIX a. vidurio iki pat šių dienų, aktualizuojant kone puspenkto šimto įvairiausio pobūdžio latvių literatūros kūrinių: nuo trumpų eilėraščių iki keliatomių epopėjinių romanų. Vienu įdomiausių atradimų, kuriuo noriu pasidalyti ir su „Šiaurės Atėnų“ skaitytojais, man tapo rašytojo Antono Rupainio (1906–1976) kūryba, tiksliau, joje atsiskleidžiantis Lietuvos ir lietuvių paveikslas.

Rupainis dažniau laikomas ir vadinamas ne Latvijos, latvių, bet Latgalos, latgaliečių rašytoju. Priminsiu, kad Latgala yra rytų Latvijos regionas, kad jis ilgą laiką suvoktas, o tam tikra dalimi ir dabar tebesuvokiamas kaip išskirtinis, specifinis regionas. Kadangi ilgai priklausė Abiejų Tautų Respublikai (ATR), jis iš visų Latvijos regionų istoriškai yra labiausiai susijęs su Lietuva. Ir, žinoma, su Lenkija. Kaip reikšmingą tos sąsajos rezultatą reikia minėti itin stiprias, stipriausias Latvijoje katalikybės tradicijas šiame krašte.

Rupainis yra vienas talentingiausių, įžymiausių Latgalos rašytojų. Kūryboje jis beveik išimtinai plėtojo latgalietišką tematiką, kai kuriuos kūrinius parašė latgaliečių tarme. Pirmasis kūrinys, kuriame iškyla savitas, įdomus ir ganėtinai išsamus Lietuvos vaizdas, yra istorinis romanas „Baltieji tėvai“. Anot paantraštės, tai „romanas iš Latgalos senovės“, jis tęsiniais 1937–1938 m. buvo publikuotas anuomet populiariame savaitraštyje „Atpūta“ („Poilsis“).

Šis romanas yra apie tai, kaip vietinės dvarininkės Šostovickos pasikviesti Vilniaus dominikonai jos padovanotoje žemėje XVII ir XVIII a. sankirtoje pradeda steigti katalikišką Agluonos kompleksą (jis tapo pačiu svarbiausiu katalikybės centru Latgaloje, o ilgainiui ir visoje Latvijoje). Šostovicka, Šostovickių giminė – realūs istoriniai asmenys, rėmę katalikybės plėtrą. O „baltaisiais tėvais“ dėl balto jų apdaro Latgaloje vadindavę dominikonus. Jų pastangomis Agluonoje įkuriamas vienuolynas, pastatoma bažnyčia, atsiranda stebuklingu laikomas paveikslas, sukurtas pagal švento Trakų Dievo Motinos paveikslo pavyzdį.

Būtent trakiškis paveikslas tampa vienu iš svarbiausių Rupainio romano poetikos centrų. Jo vaizdinys kaip reikšmingas religinis, kultūrinis intertekstas pasirodo keliose kūrinio vietose paveikdamas ar net radikaliai keisdamas kūrinio veiksmo eigą. Romane pasakojama, kad paveikslą iš Trakų ATR kariuomenė gabenasi po įvairių mūšių vietas, nes jis stebuklingai padedąs kovose. Pavyzdžiui, vežasi į mūšį su kazokais. Vėliau dėl tam tikrų aplinkybių paveikslas atgabenamas į Agluoną, kurį laiką saugomas jos bažnyčioje, paskui pareikalavus grąžinamas atgal į Trakus. Galiausiai vienas romano personažas, talentingas savamokslis dailininkas Krasovskis Trakuose padaro jo kopiją ir įvykiai kūrinio pabaigoje klostosi taip:

Po kelių savaičių paveikslas [kopija] buvo įrėmintas, padengtas apkaustais taip panašiai į originalą, kad galiausiai meistrui pačiam buvo sunku atskirti vieną nuo kito. Apžiūrėdamas abu paveikslus, brolis Francis [Trakų vienuolis dominikonas] sutriko. Kilnojo vieną, antrą ir spėliojo, kuris yra tikrasis.

– Turbūt šis, – atpažinęs originalą, jis pakabino jį virš altoriaus.

Bet važiuojančiam namo [į Agluoną] Krasovskiui atrodė, kad jis su savimi vežasi originalą.¹

Ši mintis plėtojama ir tolesniais romano vaizdais. Tokiu būdu Rupainis įliteratūrina Latgaloje sklandžiusias ir iki šiol (sic!) tebesklandančias legendas, kad Trakų Dievo Motinos paveikslo originalas yra Agluonos bazilikoje, o Trakų bazilikoje likusi tik jo kopija.

Trakiškis paveikslas yra nepaprastai reikšmingas romano poetikos elementas, bet – tik vidinis, tik „taktinio lygmens“, gręžiantis meninį romano pasaulį ATR ir konkrečiai Lietuvos link. Svarbiau tai, kad Latgala (šiuo atveju istorinė Latgala, vadinamieji Infliantai) ir „strateginiu lygmeniu“ Rupainio yra traktuojama ir vaizduojama esanti žymiai artimesnė ATR, Lietuvai ir Lenkijai nei visiems kitiems Latvijos regionams. Ši traktuotė persmelkia kūrinio koncepciją ir visą jo kompozicinę struktūrą, siužetą.

Pateiksiu konkrečių pavyzdžių. Šostovickos vyras yra dvarininkas iš Lietuvos, todėl „daug kartų stengėsi įkalbėti žmoną persikelti gyventi į Lietuvą“². Teigiama, kad netoli Agluonos esančiam gimtajam pačios Šostovickos dvarui priklausę žmonės „nebuvo nei lenkai, nei lietuviai, nei latviai, bet šių tautybių mišinys, nes [...] tuokėsi tarpusavyje, nežiūrėdami tautybės“³. Kitaip tariant, vaizduojamas kone idealus demografinis Infliantų modelis: savita minėtų trijų tautybių sintezė, dominuojant lenkų ar sulenkėjusiai dvarininkijai ir administracijai. Kaip pačiais įvairiausiais požiūriais reikšmingi centrai romane labai dažnai minimi ir vaizduojami Vilnius, Trakai, juose lokalizuojami kai kurie svarbūs kūrinio įvykiai. Prisimenama, nesvarbu, kad ne visada tiksliai, tolima šių miestų ir Lietuvos istorija, tarkime: „provincijolas pasakojo apie ankstesniąją Lietuvos valstybės galybę, apie Mindaugo statytą šlovingąją Trakų pilį, kurioje gyvenęs Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis ir karūnavimui ruošęsis didysis kunigaikštis Vytautas. Tais laikais Trakuose būręsi daugelis aplinkinių žemių valdovų.“⁴

„Baltųjų tėvų“ artimumą buvusios ATR tradicijoms išduoda dar viena itin svarbi aplinkybė: rašant šį romaną, vienas iš autoriaus įkvėpimo šaltinių buvęs lenkų Infliantų rašytoju vadinamo Kazimierzo Bujnickio (1788–1878) romanas „Kunigo Jordano atsiminimai: Infliantų vaizdelis XVII amžiuje“, sukurtas XIX a. viduryje. Palyginęs šiuodu kūrinius, žymus Latgalos kultūros istorijos tyrinėtojas Pėteris Zeilė (1928–2020) teigia, kad Rupainio romane esą „keli giminiški personažai, siužetinės linijos ir istorinių procesų epizodai“ kaip ir Bujnickio „Kunigo Jordano atsiminimuose“⁵. Taigi Rupainio romane kuriamas XVI–XIX a. Lietuvos vaizdas pirmiausia yra paženklintas labai intensyvios jos kalbinės, demografinės, politinės, administracinės, kultūrinės ir kitokios integracijos su lenkiškuoju pasauliu.

Jau gyvendamas emigracijoje, JAV, Rupainis išleido itin didelės apimties istorinių, kultūrologinių romanų trilogiją „Mara bunda“ (1951–1956). Pavadinimas simboliškas, kadangi Maros arba Marijos žeme naujaisiais laikais vadinta, kartais ir dabar pavadinama Latgala. Trilogijos centre – žymaus latgaliečių poeto, visuomenės veikėjo Pyterio Miglinyko (1850–1883) asmenybė, jo gyvenimo istorija. Įžanginėje trilogijos dalyje, romane „Lenkų maištas“ (1951), pasakojama apie 1863–1864 m. sukilimo įvykius. Miglinykui jame skiriama kiek mažiau dėmesio, daugiau jo, ypač paskutiniame romano skyriuje, sutelkiant į Pėteryčio, Petrušos (taip romane vadinamas jaunasis Miglinykas) globėjo dvarininko Modesto Nikolajevičiaus fon Rozenšildo-Paulino paveikslą. Tai irgi realus istorinis asmuo, valdęs Miglinyko gimtosios Zalmuižos dvarą. Šis dvarininkas „Lenkų maište“ vaizduojamas kaip svyruojantis tarp lenkiškosios ir rusiškosios politinių, ideologinių orientacijų. Įsibėgėjant sukilimui jis su Pėteryčiu pabėga į Prūsiją, tačiau po kurio laiko per Jurbarką ir Vilnių jie grįžta atgal į Latgalą.

Žvalgomuoju aspektu pats reikšmingiausias romane yra Vilniaus epizodas. Iš pradžių Vilnius keliauninkams pasirodo esąs labai lenkiškas miestas, nes jame visur tvyro antirusiškos sukilimo nuotaikos. Pabrėžiamas jo grožis: „Negalvojau, kad Vilnius yra toks gražus miestas.“⁶ Tačiau viskas akimoju pasikeičia, kai prie sukilimo prisidėjusiam kunigui Stanislovui Išorai Lukiškių aikštėje įvykdoma mirties bausmė: „Kunigo Išoros kūnas buvo išgabentas, minia pradėjo skirstytis, bet Modestas Nikolajevičius vis dar tebestovėjo toje pat vietoje kaip pasmerktas. Žvelgiant į bausmės stulpą, kaulus nusmelkė drebulys, o galva spengė it sudaužyta“ (p. 232–233). Kitą dieną mirties bausmė įvykdoma dar dviem sukilėliams, Vilnių sukausto baimė, ir vieninteliu Zalmuižos dvarininko tikslu tampa siekis žūtbūt patekti audiencijos pas naująjį generalgubernatorių Michailą Muravjovą. Šio akivaizdoje norima išpažinti ištikimybę Rusijai, visai jos valdžiai ir asmeniškai pačiam generalgubernatoriui.

Netrukus viešbučio restorane Modestas Nikolajevičius susiduria su Vilniaus apygardos mokyklų kuratoriumi Kornilovu (tai irgi realus istorinis asmuo Ivanas Kornilovas, 1864–1868 m. buvęs Vilniaus švietimo apygardos kuratoriumi). Pastarasis restorano lankytojams, daugiausia rusų karininkams, garsiai skaito ir verčia į rusų kalbą lietuviškas katalikiškas giesmes apie ištikimą tarnystę katalikybei ir katalikiškai tėvynei, ir visi iš jų juokiasi. Perteikiamos Vilniuje tarp carinės administracijos atstovų plintančios nuostatos, kad imperiją patikimiau įtvirtinti ne ginklais, bet rusiškai orientuotu švietimu ir stačiatikybės plėtra. Muravjovo uždavinys esąs atskirti lenkus nuo lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių, kuriems lenkai darą blogą įtaką.

Per kitą susitikimą Kornilovas teiraujasi Modesto Nikolajevičiaus kaip Infliantus (Latgalą) gerai pažįstančio žmogaus: kokia tauta gyvena Vitebsko gubernijos vakaruose, t. y. Latgaloje, – lietuviai ar latviai? Abu nutaria ir sutaria, kad lietuviai. O pagaliau įvykusioje audiencijoje pas generalgubernatorių Muravjovą dvarininkas ir iš jo išgirsta panašų klausimą, prieš kurį formuluojamas norimas atsakymas. Muravjovas teiraujasi: „Man regisi, ten [Latgaloje] yra didelis tautybių mišinys, bet Kornilovas sako, kad tenykščiai valstiečiai esą lietuviai. Argi ne taip?“ Bijodamas būti demaskuotas dėl ankstesnio prielankumo sukilimui ir siekdamas besąlygiškai įtikti generalgubernatoriui, Modestas Nikolajevičius tuoj pat pataikūniškai, bet melagingai atsako: „Tikrai taip, jūsų prakilnybe“ (p. 246). Rupainis leidžia suprasti, kad vietinei carinei administracijai Latgalos latvius, latgaliečius, laikyti lietuviais buvę daug parankiau, nes tokiu atveju galima išleisti tik vieną „švietimo ir kultūros įsakymą visam kraštui“ (p. 240). Čia netiesiogiai turimas mintyje įsakymas vartoti ne lotyniškas raides, bet graždanką, kuris 1864–1904 m. buvo taikomas tiek lietuviškiems, tiek latgalietiškiems spaudiniams.

Taigi kaip ir „Baltuosiuose tėvuose“ Latgalą (Infliantus) Rupainis ir šiame romane vaizduoja nepalyginamai labiau integruotą su Lietuva ir Lenkija nei su kitais Latvijos regionais. Vilnius romane vaizduojamas kuriam laikui tapęs svarbiausiu viso regiono centru. Sukilimas, nors įprastai latviškajai tradicijai ir įvardijamas kaip „lenkų maištas“, nėra traktuojamas kaip vien tik lenkų ir Lenkijos reikalas. Simptomišku reikėtų laikyti šį vienos romano veikėjos raginimą: „Eik drauge su manimi į Lietuvos miškus kovoti už katalikų valstybę! Ten kaunasi ne vien lenkai, bet lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai – visi, kas nenori pasiduoti priekabiajai Rusijai!“ (p. 210).

Dar vienas Rupainio kūrinys, kuriame ryški lietuviškoji tematika, yra kultūrinis-istorinis romanas „Tauta nori gyventi“. 1962–1963 m. rašytojas jį pradėjo, bet nepabaigė publikuoti latgaliečių emigracijos literatūriniame žurnale „Dzeive“ („Gyvenimas“), o 1963 m. Vokietijoje išleido atskira knyga. Romanas parašytas latgaliečių tarme. Ją dalis to krašto patriotų, tarp kurių yra ir profesionalių lingvistų, laikė ir tebelaiko atskira baltų kalba. Tai kūrinys apie Latgalos atgimimo veikėjus XX a. pradžios Peterburge, daugiausia Dvasinėje katalikų akademijoje, kur jie aktyviai bendravo ir bendradarbiavo su lietuviais. Romane vaizduojami akademijos profesorius Pranciškus Karevičius, kunigas Kazimieras Prapuolenis, kiti lietuviai. Pavyzdžiui: „profesorius Karevičius buvo nuostabus – geriausias profesorius visoje seminarijoje. [...] Karevičius žino latvių [latgaliečių – V. B.] bėdas dėl knygų, nes tai yra ir lietuvių bėdos.“⁷

Lietuvių paveikslą romane „Tauta nori gyventi“ yra išsamiai analizavusi latvių literatūrologė Olga Senkanė. Pritardamas apibendrinančioms šios analizės išvadoms, trumpai jas referuosiu. Lietuviai romane vaizduojami kaip „viena šeima“ su latgaliečiais, nes juos jungia tas pats tikėjimas, gimininga kalba. Be to, lietuviai yra „panašiai engiama tauta (spaudos draudimas ir kt. apribojimai dėl lenkų maišto, polonizacija ir rusifikacija), bet sykiu ir latgaliečių priespaudos kaltininkai“, jie yra „priešybė baltijiečiams [baltiešiem] (latviams-liuteronams)“⁸. Čia reikia paaiškinti, kad visų kitų Latvijos regionų gyventojai, t. y. ne latgaliečiai, pačių latgaliečių atitinkamuose kontekstuose buvo vadinami ne latviais, bet baltijiečiais (latgal. baļtīši). Vienu svarbiausių skiriamųjų bruožų šiuo požiūriu laikytas skirtingas latgaliečių ir latvių iš kitų regionų religinis identitetas, dėl kurio, anot Senkanės, „organiškesnį ryšį latgaliečiai jaučia su katalikais lietuviais ir lenkais, pas juos ieško užtarimo, patarimų, pagalbos, laiko juos pavyzdžiu“⁹. Latgaliečių „priespaudos kaltininkais“ lietuviai vadinami dėl to, kad romane „lietuvių tautai suversta kaltė dėl lenkų maišto pasekmių – dėl nepagrįstos bausmės latgaliečiams: „Kodėl mes [latgaliečiai] leidžiame save laikyti lietuviais ir kenčiame Vilniaus generalgubernatoriaus pasirašytus dekretus? Mes gi nedalyvavome lenkų maište.“¹⁰

Taigi 1863–1864 m. sukilimo kaip Latgalai reikšmingos atminties vietos refleksija romane „Tauta nori gyventi“ akivaizdžiai susisieja su sukilimo, tiksliau, jo pasekmių vaizdavimu romane „Lenkų maištas“. Rupainis išlieka nuoseklus ir šiuose dviejuose emigracijoje publikuotuose romanuose pratęsia dar tarpukario Latvijoje pasirodžiusiame kūrinyje „Baltieji tėvai“ išplėtotą istorinės Latgalos paveikslą, kuriame ji vaizduojama beveik integrali su Lietuva ir Lenkija. Tokio integralumo pėdsakai stipriau ar silpniau yra jaučiami kone visoje su istorine Latgala susijusioje jos raštijoje, kultūroje.

– Vigmantas Butkus –