Senienos ir naujienos (12)
Diana Ganc. Troleibusu. K.: Žalias kalnas, 2024. 28 p.
Bene pirmoji knyga vaikams, poetizuojanti Vilniaus troleibusų parką ir jo mazge esantį radinių biurą. Mažas berniukas pasiklysta troleibusų maršrutuose, pameta piešinių aplanką, bet randa dingusį katiną. Jautriai kalbama vaikams apie mirtį ir gedulą.
Annie Ernaux. Metai. Iš prancūzų k. vertė Greta Štikelytė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2024. 237 p.
Skaičiau šią nuostabiai politišką autorę su pasimėgavimu; ir vertimas puikus, paieškota tokių žodžių kaip „prancūzijaškai“ arba „stulbulys“. Lietuvoje vyko klasių persisluoksniavimui artimi socialiniai procesai, tik niekas neaprašė tokio gyvenimo iš amžininko pozicijos, be „devyniasdešimtinių“ romanui būdingo komizmo. Pjūviai tikslūs: „Arba leisdavo atostogas Rytų bloko šalyse. Pilkose gatvėse nuskilinėjusiais šaligatviais, priešais valstybines parduotuves su šykščia į storą pilkšvą popierių suvyniotų produktų be etikečių pasiūla, vakarais butuose įjungus nuo lubų tabaluojančias lemputes be gaubtų, jiems imdavo atrodyti, kad vaikštinėja po lėtaeigį, negražų pasaulį, kuriame visko trūksta, visai kaip pokario metais. Tai buvo saldus ir neapsakomas jausmas. Tačiau jie nė už ką nebūtų norėję ten gyventi visą laiką“ (p. 103). Įdomu, kad autorė, kurios prisiminimus sukelia jos pačios nuotraukos, pereina į „mes“, ir tai net ne kartos balsas.
Lina Buividavičiūtė. Kelionių. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 71 p.
Jeigu būčiau buvusi šios knygos redaktorė, būčiau braukusi intertekstualumus – nuorodas į Antiką, literatūrą, kiną; už jų pasislepiama. Bet autorę myliu. Visgi kas liktų, jeigu taip jai sakyčiau: atimu temas apie motinystę, savijautą, šeimos istoriją (nors „Priklausomybės“ (p. 38) ir „Prieš mirtį norisi saldaus“ (p. 45) labai patiko), palieku visas kitas? Čia toks truputį Alekseičiko-Kirinovo metodas, bet tik teorinis. Jeigu rimtai – gera knyga, „kelionių“ skyrius stipriausias. Nuostabus dailininkės Deimantės Rybakovienės darbas.
Rūta Vyžintaitė. Liuksemburgo jūra. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 132 p.
Graži knygos pavadinimo metafora – radijo bangos, todėl jūra. Skiriama seneliui rezistentui (būčiau redagavusi – atminimui). Politiški eilėraščiai geriausi: Gudija, Sarajevo tunelis, Lenkija, Kauno getas, Kalanta, Sausio 13-oji ir kt. Mėgstama vardinti vietovardžius. Rimuojama intuityviai, be griežtos eilėdaros, tačiau tokie rimai kaip laikas / vaikas – per paprasti. Kai kurie eilėraščiai įsikimba į geras frazes-metaforas, pvz.: Traukinys yra evangelija (p. 23) arba Miestas – upės liga (p. 26). Knyga turi radijui būdingus skyrius: Ilgosios, trumposios, trukdžiai (pastarajame išryškėja karo Ukrainoje kontekstas). Kartojasi per daug bendrybių – Dievas, gyvenimas ir pan. Autorė labai simpatiška savo įsitraukimu į protestus prieš Kauno merą, politikos nebaime.
Cormac McCarthy. Kraujo meridianas, arba Saulėlydžio gaisai vakaruose. Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas.
V.: Rara, 2024. 375 p.
Esame pratę mąstyti apie JAV kaip apie demokratijos žemę, bet, įdėmiau pasižiūrėjus į jos istoriją, lengviau suprasti Trumpo ir jo statytinių atsiradimą valdžioje. Kolonizacija, ekspansija, vergija, pilietinis karas – visi žudė vieni kitus; raudonodžius, juodaodžius, meksikiečius, blyškiaveidžius. Cormacas McCarthy rašo apie Amerikos–Meksikos karą, ir kraujas puslapiuose tikrai liejasi laisvai, dramatišku stiliumi. Ne vien kraujas – iš skalpų slenka plaukai, juoduoja vytintos ausys, iš žmonių dantų suveriami amuletai, grifai lesa lavonus. Keturiolikmečio vaikio išgyvenimas – atsitiktinumas, bet ir titaniškų pastangų rezultatas. Vertėjas išradingai apsendinęs kalbą, kad būtų panašu į XIX a. vidurį. „Vinetu“ suaugusiesiems.
Ugnė Ražinskaitė. Raudonai žydintis medis. Trumpoji proza. K.: Naujasis lankas, 2025. 80 p.
Gaila, kad Ugnė nelaimėjo „Pirmosios knygos“ konkurso – jos santūri proza ne kartą spausdinta „Šiaurės Atėnuose“ ir stebino istorikės atidumu, įsižiūrėjimu į daiktus ir gamtą, estetinėmis pagavomis. Autorė, kurią branginu ir kaip vertėją, gebančią versti XIX a. tekstus, mano akimis, verta profesionalios leidybos. Prozoje, beje, ji taip pat kartais eskizuoja XIX a. aristokratų ir valstiečių ar amatininkų aplinką (pvz., veikia tarnas, kalvis, račius ir pan.). Kai kas gal kiek fragmentiška, eseistiška; miniatiūras būtų buvę galima sujungti į didesnės apimties kūrinį.
Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė.
V.: Kitos knygos, 2016. 421 p.
Girdėjau, kad knyga perleista, todėl ėmiau ankstesnįjį variantą. Kai ką skaityti buvo sunku. Bet labai gerai pasimatė, kaip veikia propaganda, kuo indoktrinuojami Rusijos žmonės. „Pirmą kartą pamatėme generalinio sekretoriaus [Gorbačiovo] žmoną, dėl kurios nebuvo gėda. Daili figūra, gražiai rengiasi. Myli vienas kitą. Kažkas atnešė mums lenkišką žurnalą, kur buvo parašyta, kad Raisa – elegant, aukšta klasė! Kaip mes ja didžiavomės!“ (p. 59) Kruopščiai dokumentuoti daugybės žmonių balsai: tadžikų, azerų, armėnų, čečėnų, gudų. Rasistinis visuomenės nusiteikimas, apie kurį įprastai negalvoju, nes juk SSRS nebuvo juodaodžių. Tremties, lagerio pasakojimai nustebino tuo, kad pagrindinę mintį jau esu girdėjusi Prigimtinės kultūros seminare. Giedrė Šmitienė, tyrinėdama laiškus iš tremties, konstatavo, kad lageris ir išgyvenimas žmogaus patirtyje jo paties suvokiamas kaip turtas, esminis gyvenimo įvykis, kone laimė.
Greta Gudelytė. Žiemojimas su mirusiais. Animistinės pasakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 160 p.
Panašiai rašė ankstyvasis Vidas Morkūnas. Protagonistė kalbasi su gyvate ir medine Mergelės Marijos statula. Ryškūs vaizdiniai – pvz., nuoga moteris ant šerkšno miesto aikštėje, nėščias vyras, pasakojimas iš karvės perspektyvos; alogiškos jungtys konstruojamos per dialogus. Modernistinė ambicija, Apeirono teatro žymė. Multikultūrinė proza – veiksmas gali vykti ir kitame žemyne; konfliktas su krikščionybe. Žanro požiūriu tai tikrai nėra pasakos, negelbėja priedėlis „animistinės“. Perskaičius magėjo išmėginti trumpąjį prozos žanrą.
