Senienos ir naujienos (22)
Jennifer Croft. Irenos Rei išnykimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė.
V.: BALTO leidybos namai, 2025. 360 p.
Keista, kad tokią pirmeivišką knygą išleido „Balto“, ne „Rara“. Skaičiau sunkiai, bet su intencija atsiverti naujoms romano formoms. Ėmė jausmas, kad esu trolinama. Romano laikas – 2017-ieji, Nobelio premiją laimi Kazuo Ishiguro. Autorė – Olgos Tokarczuk vertėja (knygoje nobelininkė minima, aliuzijų baisiai daug): veiksmas vyksta Lenkijoje, Belovežo girioje. Vertėjai, garbinantys rašytoją Ireną Rei, susirenka į savo gimtąsias kalbas versti jos kūrinį, bet pati įžymybė paslaptingai dingsta. Patiko, kad programišius, nutekinęs vadinamosios Literatūros Madonos tekstą, – vertėja į lietuvių kalbą apsimetusi mokytoja iš Palangos, nuteista už sesers nužudymą. Knygoje yra ir instagramą primenanti vizualinė dalis.
Andrew Sean Greer. Arturas Vargas. Romanas. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė.
V.: BALTO leidybos namai, 2025. 258 p.
Kelionių romanas, pasakotojas – gėjus: jo pasakojime dominuoja ne heteroseksualiniai santykiai. Veikėjas rašytojas, kritiko pavadintas „įmantriu jaunuoliu“, ilgai tą nešiojasi kaip nuoskaudą, o jo partneris sako, kad kritikas „viso labo pavadino jį pediku“. Berlyno laisvajame universitete amerikietis prastoka vokiečių kalba dėsto kūrybinio rašymo kursą „Skaityk kaip vampyras, rašyk kaip Frankenšteinas“. Kodėl žmonėms patinka knygos apie rašytojus? Ar jie su jais tapatinasi? Knyga – 2018 metų Pulitzerio premijos laimėtoja. Kodėl Ann Patchett, rašanti sudėtingiau ir vaizduojanti tikrovę kiek didesniu akipločiu, nėra laimėjusi Pulitzerio?
Claire Kilroy. Vaikų žaidimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Inga Čepulienė.
V.: BALTO leidybos namai, 2025. 204 p.
Nuoskaudų knyga, į tokias žiūriu baisiai įtariai. Tiesa, ankstyvosios motinystės sunkumai jau pernelyg nutolę, o iš laiko distancijos tai atrodo niekai. Grožinėje literatūroje dominuoja vaikų nuoskaudos tėvams: retai pasitaiko atvirkščiai, bet netikiu, kad toks skaitalas padėtų ugdyti empatiją. Veikiausiai skaitys jaunos mamos, gal dialogai joms net atrodys šmaikštūs. „Sykį vienas mano vyro bičiulis atėjo apsitempęs pilvą marškinėliais su animacinio filmo veikėjais ir mano reakcija tikrai nebuvo o, koks linksmuolis. Ponas Nebrendyla. Užrašas ant marškinėlių buvo ne toks, bet aš perskaičiau būtent taip. Nebūk toks, Jūreivėli“ (p. 94–95). O varge vargeli, jei tik tiek pakaktų žmogui įvertinti.
Bronja Žakelj. Baltą skalbk 90 °C. Romanas. Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė.
V.: Hieronymus, 2025. 200 p.
Slovėnai nuo seno man atrodo panašūs į lietuvius – dar nuo tada, kai Kristina Tamulevičiūtė daug jų išversdavo „Šiaurės Atėnams“. Buitimi, santykiais šeimoje, ekonomine savivoka. Knyga smulkiu aprašu priminė vaikystės žaidimą – šokinėjimą per gumą, kuris buvo populiarus ir Slovėnijoje. Nors stilius smagus, siužete daug negandų: pasakotojos mama suserga vėžiu ir miršta. Apie ligą nekalbama, vaikams atrodo, kad tai nėštumas. Pasakotojai keturiolika, jos broliui vienuolika: jie auga remdamiesi vienas kitu ir senele – tėvas šaltas, ironiškas, emociškai nutolęs. Vos baigusi mokyklą ir metus padirbėjusi Anglijoje, vėžiu suserga ir pasakotoja. Pasveiksta, bet sulaukęs vos devyniolikos kalnuose žūsta jos brolis Rokas. Netrukus miršta ir senelė Dada. Pabaiga, kaip ir pati knygos šerdis, vis dėlto šviesi.
Svens Kuzmins. Dizažio. Romanas. Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Hieronymus, 2025. 256 p.
Bohemiškas romanas – nenuostabu, kad vertė Laimantas Jonušys. Latvijoje jis tapo 2022-ųjų metų knyga. Su pretenzija į avangardizmą, modernaus romano tipo performavimą – pabaigoje yra vizualinių piktogramų. Patiko dailininko Janio C. ir komendanto Prancano linija, taip pat pasakotojo Dainio Lapinskio santykis su prostitute Margo. Veiksmas vyksta Chochmos mieste – turbūt aliuzija į Talmudą.
Georg Trakl. Dvasios sutemos. Geistliche Dämmerung. Sudarė ir iš vokiečių k. vertė Linas Rybelis.
V.: Hieronymus, 2024. 233 p.
Pamenu žalsvą dar sovietmečiu išleistą Georgo Traklio knygelę, kurią skaičiau nelabai ką apie autorių žinodama. Šiandien žinau daugiau: Vinco Mykolaičio-Putino bendraamžis, sudėtingos biografijos (motina narkomanė), dirbo vaistininku. Pirmojo pasaulinio karo metais pamatė daugybę mirštančiųjų, kuriems dėl prastų sąlygų niekuo negalėjo padėti, ir sukrėstas nusižudė (kokainu). Mirė 27-erių, prieš tai rašė: „Tačiau, kai aš leidaus kalnų taku, mane užvaldė beprotybė ir aš garsiai surikau nakty; ir kai sidabro pirštais palinkau prie tylinčio vandens, pamačiau, jog mane apleidęs mano veidas. Ir baltas balsas tarė man: „Nusižudyk!“ (p. 225). Literatūroje ar egodokumentuose visada ieškau užuominų apie suicidą, įprastai jų būna. Eilėraščius iš pradžių rimavo, kiek panašu į Jurgio Baltrušaičio poetiką. Vėliau perėjo į ekspresionizmą.
Salys Šemerys. Dirgsnių dinamitas. Sudarė Linas Daugėla. Įvadinį straipsnį parašė Aistė Kučinskienė.
V.: Slinktys, 2025. 172 p.
Knygą skaityti verta vien dėl išsamaus Aistės Kučinskienės straipsnio, atkreipiančio dėmesį į Salio Šemerio erotiką: „Duok savo pusrutulius, kurie gaisrais pastirę –: / Laižysiu šėlstančiomis letenomis / Karštuos krantuos suveltą tavo girią“ („Himnas mergelei“, p. 42). Keturvėjininkas Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, gimęs Vilkaviškyje) mėgo kurti naujadarus. Leidinys pradedamas nespalvotomis fotografijomis, bet smagu, kad yra spalvota įklija, kaip atrodė „Granata krūtinėj“ (1924). Vėlesnių, jau po Šemerio mirties leistų knygų viršelių įklijos nuteikia kažkaip mėgėjiškai.
Aivars Eipurs. Minimos; Eduards Aivars. Eilėraščių remontas. Sudarė ir iš latvių k. vertė Arvydas Valionis.
V.: Hieronymus, 2025. 53, 89 p.
Knygos formatas primena kadaise išleistą Sigito Parulskio ir Aido Marčėno „50 + 50 eilėraščių“ (1999). Bet šiuo atveju – knygoje tik vienas latvių autorius, kuris apsimeta dviem: poetu ir prozininku. Aivarą šiek tiek pažįstu kaip Eipurą, esame susitikę. Stilistiškai – naivizmas. Asmeniškai dėkinga už eilėraštį „Šiandien mano tėvo gimtadienis“ (p. 61). Prozoje labiausiai patiko epizodas su Pēteru Brūveriu (p. 17)
Anna Ruchat. Neptūno metai. Apsakymai. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė.
V.: Hieronymus, 2025. 111 p.
Su italų proza nesu gerai susipažinusi, o ši autorė – italų kalba rašanti šveicarė. Apsakymai – tarsi miniatiūrinės romanų repeticijos: juose itin greitai vyksta veiksmas, pasakojama lakoniškai, viename puslapyje gali išsipildyti visa veikėjo biografija („Afrikos ilgesys“, p. 43). Atrodytų, kam taip greitai? Man, išlepintai Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Dainos Opolskaitės poetizmų, kiek per mėgėjiška.
