Nečiupinėtoji lituanistika (3)
Prosper Mérimée. Lokys. Novelė. Iš prancūzų k. vertė O. A. Pridotkaitė. Adelaide: Australijos lietuvis, 1955. 71 p.
Apie Prospero Mérimée „Lokį“ yra nemažai rašęs Kęstutis Nastopka: analizavo Mykolo Šemetos žmogiškumą ir žvėriškumą, krikščioniškojo ir žemaitiškojo požiūrių skirtingumus, profesoriaus Vitembacho ambivalenciją tarp protestantų pastoriaus įsitikinimų ir domėjimosi pagoniškumu. Spėju, traukė jį ši prancūziškai lietuviška, klampi, mistinė, semiotinei analizei palanki istorija. Bene įspūdingiausias šioje knygoje, kurią mes inertiškai vadiname novele, – miške sutiktos senutės portretas. Pintinėje ji laiko gyvatę (veikiau tai žaltys), kuri įsirango į jos kailinių rankovę. Regėtoja, kerėtoja, ragana nešasi nuodingus grybus, murma užkalbėjimus, spjaudo per petį ir mini Perkūną. Iš kilmingų prašalaičių kaulija pinigų degtinei ir tabokos; įžvelgia žvėrišką Šemetos prigimtį ir turi galią numatyti ateitį. Dar tas egzotiškas paprotys – prieš vestuves suduoti antausį nuotakai – kaip įrodymą skyrybų atveju, neva tuoktuvės įvyko prievarta.
A. ir J. Mekai. Knyga apie karalius ir žmones. Tübingen: Patria, 1947. 40 p.
Keistos pasakos, literatūriškumu kiek primenančios Oskaro Milašiaus, tik trumpesnės – miniatiūros apimties, su išryškintu absurdo (o gal nonsenso?) rakursu. Į brolių Adolfo ir Jono Mekų tandemą dėmesį atkreipiau, kai išėjo „Gyvenimo lai(š)kai“ (sudarė Kęstutis Pikūnas, Vilnius: Post scriptum. Littera, 2020); ligi tol mąsčiau tik apie Joną Meką. 1947 m. pabėgėliai Vokietijoje stengėsi paminėti pirmosios lietuviškos knygos 400 metų sukaktį, todėl tais metais parengta nemažai spaudinių.
Jonas ir Adolfas Mekai. Trys broliai. Wiesbaden: leidykla „Giedra“, 1946. 40 p.
Bandau įsivaizduoti, kaip šias pasakas skaitė dipukų vaikai. Kai kurios liūdnos, pvz., apie juodą avinėlį, kurį mama tris kartus siuntė maudytis, kad liktų baltas, o jam vis išsprūsdavo ąsotis į upelį. Pasakų sarkazmas gerai išreiškia laikmetį – na negi skaitysi labai romantiškas stebuklines pasakas, kai tikrovėje jokiais stebuklais nė nekvepia. Išleistos mano mylimame Vysbadene ir net su spalvotomis V. Adamkevičiaus iliustracijomis. Pabaigoje dar ir trijų veiksmų vaidybinis vaizdelis: matyt, buvo poreikis statyti, inscenizuoti.
Žemė. Naujosios lietuvių poezijos antologija. Sudarė Kazys Bradūnas, įvadą parašė Juozas Girnius.
Los Angeles: Lietuvių dienos, 1951. 194 p.
Ką daugiau skaityti, kai grėsmė prarasti žemę neatrodo tokia jau menka. Ilgas Juozo Girniaus straipsnis, pristatantis kiekvieną iš poetų: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys. Trūksta Liūnės Sutemos, Birutės Pūkelevičiūtės. Prieš eilėraščių publikacijas – kiekvieno fotografija per visą puslapį. Bradūnas – gryniausias ūkininkų poetas: tradicinis ketureilis, darbo eilėraščiai, kuriuose minimos visos žemdirbių realijos arba egzistencinis praradimas („Ūkininko mirtis“ (p. 102), „Ūkininkai tremtiniai“ (p. 105). Bet eilėraštį apie ūkininkus turi bene visi: Nagys – „Žemę praradęs žemdirbys“ (p. 173); Nykos elegijų ir Mačernio „Vizijų“ vaizdiniai tikrai nėra urbanistiniai. Kitos bendrybės: Tėvynė ne vieno vadinama Šiaure, esama dedikacijų motinai ir tragiškai žuvusiam Mačerniui.
Tremties metai: lietuvių rašytojų metraštis. Sudarė Bernardas Brazdžionis. Tübingen: Patria, 1947. 611 p.
Juozas Girnius „Žemėje“ mini šią antologiją kaip ankstesnį „istoriškai dokumentacinį“ leidinį, duodantį „tam tikro laiko kūrybinių pastangų vaizdą“. Tikrai ne toks žinomas kaip „Žemė“, užtat paliko dar didesnį įspūdį. Rašytojų sudėta daug, įvairaus lygio – nuo Jurgio Baltrušaičio iki Marijos Gimbutienės. Gražios reprodukcijos: Adomo Varno, Adomo Galdiko, Viktoro Petravičiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Kasiulio ir kitų. Antano Gustaičio dramos vaizdelis, akademiniai Mykolo Biržiškos, Prano Skardžiaus, Antano Maceinos straipsniai. Pabaigoje – visų nuotraukos ir trumpos biografijos; jeigu neturėjo nuotraukos, įdėtas pieštas portretas. Visas egzodo žiedas. Knygos pradžioje parkeriu įrašyta: „1948. Vokietija. Hanau.“ Kaip tik ten buvau praėjusią vasarą, nespėjau į Brolių Grimmų muziejų ir slampinėjau palei Kincigo upę. Matyt, skaitytojas (yra J. K. Algirdo Vadėno-Kružo spaudas) įsirašė atminimui, kur tuo metu gyveno.
Salomėja Nėris. Baltais takeliais bėga saulytė. V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. 164 p.
Mažosios studijos „Kultūros ir religijos“ laidoje kalbėjusi istorikė Gerda Žalkauskaitė bandė paneigti Salomėjos Nėries kaip naivios, suklaidintos, išnaudotos moters mitą; juk buvo išsilavinusi, gan emancipuota moteris. Apie tai kalbama ir Žalkauskaitės straipsnyje „Naujajame Židinyje-Aiduose“: istorikai mato Nėries posūkį į kairę kiek kitaip negu literatai. Bijau, kad savo matymo jau nepakeisiu, ką besužinočiau iš istorikų. Bet vis vien skaitau dar kartą, tikrinuosi.
Ant turimo leidinio – Library St. Anthony High School Kennebunkport, Maine spaudas. Vadinasi, sovietmečiu leista knyga veikiausiai buvo nusiųsta giminių vaikams užjūrin. Sudarytojas neminimas, redaktorė I. Olšauskaitė. Eilėraščiai, poemos vaikams (ideologiškiausia – „Marija Melnikaitė“), pasakos proza (nebuvau atkreipusi dėmesio, kad Nėris literatūrino pasakas). Senovinės iliustracijos (B. Demkutė). Dar studijų metais pastebėjau, kad Salomėja parašė eilėraštį „Pėdos smėlyje“, o Kazys Bradūnas – „Pėdos arimuos“. Kaip besistengčiau puoselėti žemininkų dorybes, man artimesnis smėlis.
Antanas Škėma. Žvakidė. Dviejų veiksmų vaidinimas. Brooklyn, N. Y.: Darbininkas, 1957. 102 p.
Antanas Škėma man atrodo religiškesnis už patį Brazdžionį (panašiai kaip Parulskis – už Lacrimą). Knygos pradžioje įrašyta, kad tai „Darbininko“ dramos premiją pelnęs kūrinys, atrinktas iš 22 konkursui atsiųstų rankraščių. Kaip kone visoje Škėmos kūryboje, veikėja moteris turi arba sirgti psichine liga, arba bent jau turėti nestabilios psichikos bruožų. Kunigo maldoje randu ir daug Birutės Pūkelevičiūtės, kuri man taip pat atrodo religiška – ne tik „Metūgėse“, bet ir „Aštuoniuose lapuose“. Net sakinių ritmika panaši: „Mano Viešpats įsakė man, ir aš užžiebiau visas žvakes. / Didelis vėjas papūtė iš Rytų, ir užpūtė plevėsuojančias liepsnas. / Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (p. 47)
