Nečiupinėtoji lituanistika (4)
Liūnė Sutema. Badmetis. Aplanką piešė Dalia Lukošiūnaitė. Chicago: Jūrų skautijos korporacija „Gintaras“, 1972. 84 p.
Nematau didelio skirtumo tarp žemininkų ir bežemių kartų, išskyrus chronologinį – jie vėliau išsileido knygas. Bet prarastos žemės gedėjimas lygiai toks pats, skaitant įmanu įeiti į itin depresyvias būsenas. Egzodas, tremtis, kitos negandos įgauna badmečio metaforą. Kompozicija vientisa, beveik kaip poemos, bet eilėraščiai atskiri – kartojasi badmečio motyvas. Liūnę Sutemą dar nuo mokyklos laikų labiau suvokiau kaip raganautoją, nesu mąsčiusi apie ją ir kaip apie Henriko Nagio (kuris, man regis, daug žinomesnis) seserį.
Liūnė Sutema. Vendeta. Aplankas ir knygos apipavidalinimas Ritos Kavolienės. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1981. 64 p.
Knyga išleista jau po vyro Mariaus Katiliškio sunkios ligos ir mirties. Anksti iš gyvenimo pasitraukė abu jų vaikai. Vendeta, pietiečių kraujo kerštas nužudant giminaitį, – stiprus įvaizdis, kaip ir badmetis ankstesnėje knygoje. Nedaugiažodžiaujama, apimtis lakoniška; nepanašu ir į šiandieninį vadinamąjį terapinį rašymą, nors rašoma de profundis, iš netekčių. Šimtametė žiema, šimtametis karas – gėlos ir sielvarto vaizdiniai.
Henrikas Nagys. Lapkričio naktys. Lyrika. Medžio rėžiniais iliustravo Telesforas Valius.
Freiburgas: Povilas Abelkis, 1947. 112 p.
Henrikas Nagys visai mėgsta du brūkšnius strofos gale; kai kur ir tris. Ir dvitaškį, kuris kartais net du kartus atsiranda vienoje eilutėje. Žymiajame eilėraštyje „Žemę praradęs žemdirbys“ (p. 41) į žemę kreipiamasi „tu“, nors Nagys kilęs net ne iš žemdirbio (tėvas dirbo geležinkelyje) šeimos. Šiandien aktualus eilėraštis „Sužeistas kareivis“: „Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis: – / skrenda miestai pro tave, ir žmonės, saulės nušviesti. // Ir mergaitė meta tau gėlių mažoj stoty“ (p. 43). Skyriuje „Medžiai vėjuose“ įspūdingiausi „Ąžuolai“ (p. 65), parašyti 1942 m. Lemtingas karo metų eilėraštis, pranašiškai įvardinantis, kas dar tik laukia. Poetika gan mačerniška – Nagio ir Mačernio eilėraščių jungtis bene akivaizdžiausia iš visų žemininkų. Yra eilėraščių, dedikuotų kitiems poetams, pvz., Nykai.
Henrikas Nagys. Broliai balti aitvarai. Viršelis ir iliustracijos Prano Gailiaus.
Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1969. 72 p.
Jeigu reikėtų egzodo klasikus sudėlioti į skalę pagal dramatizmo lygmenį, Nagys nebūtų toli nuo Brazdžionio (kuris atsirastų, be abejo, aukščiausiame skalės taške). Daug eilėraščių dedikuojama jau mirusiems Antanui Škėmai, Juliui Kaupui, Algimantui Mackui – jie vadinami broliais, taip pat aitvarais. Išryškėja sakalo įvaizdis (p. 19), aitvaro, kaip mitologinės būtybės, motyvai (p. 20); yra eilėraštis pavadinimu „Balta drobulė“ (p. 39). Bene gražiausias (man) Nagio eilėraštis – „Aitvaro brolio neišdaviau“ (p. 30).
Kazys Bradūnas. Vilniaus varpai. Sonetai. Iliustravo L. Vilimas. Tübingen: Patria, 1947. 29 p.
Leidinyje – Toronto liet. R. K. Prisikėlimo parapijos atspaudas. Apdainuoti visi žymesni Vilniaus kampeliai: Senamiestis su klasika, gotika ir baroku, Antakalnis, Universitetas, Kalvarijos, Rasos. Nieko daugiau tuo metu ir nebuvo. Esama ir meilės geografijos: „Miškai ten Antakalnio miega / Ramybėje sapno žiemos, / Aušra kloja kilimą sniego / Takely namų mylimos“ (p. 16). Knygos pabaigoje pažymėta, kad pirmasis leidimas slaptai išspausdintas vokiečių okupacijos (1943) metais Kaune.
Kazys Bradūnas. Maras. Poema. Miunchenas, 1947. 45 p.
Tais metais Bradūnas išleido net dvi knygas – neturėjo skrupulų, sakyčiau; Radauskas neišleido nė vienos. „Maras“ labai patiko, studijų metais ją turbūt pražiūrėjau. Telesforo Valiaus iliustracijos. Siaubo poema! Maras kaip karo metafora: skaitymai būtų tikę ir pandemijai. Kai kur eiliavimas primena „Filologijos rudens“ dalyvių bandymus: „Aplinkui kaimai susigūžę / Laukia mįslingo likimo, / Alkano jaučio pavargęs baubimas / Sminga keleiviui į širdį“ (p. 9). Bet Henriką Nagį, po teisybei, šiandien irgi redaguočiau: neįprasti ir kirčiai.
Bernardas Brazdžionis. Šiaurės pašvaistė. Würzburgas: Liudas Vismantas, 1947. 71 p.
„Šiaurės pašvaistė“ – vienuoliktoji Bernardo Brazdžionio knyga. Du nekvestionuojami garbinimo objektai – Dievas ir Tėvynė, tautiniai ir religiniai įvaizdžiai šliejami, miksuojami, rimuojami. Kalbėjimas tikrai labai iškilmingas, ligi pompastikos („Veto“, p. 21). Nenuostabu, kad tokia poezija labai tiko Atgimimo laikotarpiu. Kai ką galėtų savintis ir euroskeptikai („Europos kapinyne“, p. 15), tik, laimei, nežino.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Orfėjaus medis. Dailininkas Kazys Janulis. Čikaga: Vytautas Saulius, 1953. 127 p.
Mėginu įsivaizduoti, kaip sunku buvo išleisti poezijos knygą, kurioje, užuot aukštinus prarastos tėvynės grožį, esama eilėraščių prancūziškais ir lotyniškais pavadinimais arba skyrius „Džiaugsmingos laidotuvės“. „Kaštanas“, pasirodo, yra ne tik Radausko, bet ir Nykos žodis. Radau eilėraštį proza: „Ūkininkai kalba apie gyvenimą“ (p. 49) – beveik tokį pat šiuolaikinį kaip ir Mariaus Buroko tekstai. „Paskutiniai jų žodžiai buvo fantastinė žingsnių ir durų kalba, kurios klausydamas aš v i s k ą s u p r a t a u.“
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Žiemos teologija. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1985. 136 p.
„Filologijos rudens“ dalyviams bandžiau įteigti, kad kūrinys atsiranda iš didelio egoizmo, o ne iš jo neturėjimo. Niekaip nesugalvojau, kaip tą įrodyti. Menininkų biografijomis? Aukštosios poezijos hermetiškumu? Faktu, kad genijai nebūna ir šventaisiais? Skaitydama Nyką, mąsčiau, kaip egzodas praturtino lietuvių poeziją pasaulinio meno ir kitų kultūrų kontekstais. Ir, žinoma, „Žiemos teologija“ yra gan hermetiška; net jeigu žmonės deklaruoja mėgstą Nyką, netikiu, kad svaiginasi juo dažnai. Šiandien politiškai aktualu tai, kas rašoma eilėraštyje „Imperijos žlugimas“ (p. 48): barbarai tegali ateiti iš vidaus.
