Senienos ir naujienos (19)
Vasyl Škliar. Zuikių bažnyčia. Romanas. Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 454 p.
Į Lietuvos istoriją, kaip medžiagą kūrybai, žiūriu gana laisvai – interpretacijose galima džiazuoti. Šiame romane ją interpretuoja populiarus ukrainiečių prozininkas, stropiai rinkęs medžiagą Lietuvoje, bendravęs su partizanu Jonu Svilainiu-Liūtu. Partizanų istorijas skaityti nėra lengva, bet autorius pasakoja kažkaip švelniai, be mėgavimosi krauju. Gražūs vertėjos paieškoti atitikmenys, pvz., tokie seniai girdėti žodžiai kaip „aure“ ar „mažne“. Knyga – kaip graži ukrainiečių ir lietuvių solidarumo išraiška. Minimi ir pozityvūs (tokie kaip Vincas Kudirka), ir kontroversiški istorijos veikėjai (Kostas Kubilinskas); meilės linijoje naudojamas Eglės žalčių karalienės mitas, zuikių dievo mitologija. Autorius įveda ir platesnį Europos kultūros matmenį, pvz., pamini, kad Dantė gimė tada, kai mirė karalius Mindaugas (p. 167).
Lina Simutytė. Raudonasis albumas. Romanas.
V.: Tyto alba, 2025. 360 p.
Skaičiau su pasimėgavimu, nors kone viską buvau skaičiusi kaip publikacijas. Sutrikdė tik link pabaigos atsiradęs mistinis aspektas, Rojaus didžiaūgystė (priminė Ievos Dumbrytės „Negrįžtančius“ – suprantu, idėjos sklando ore, magiškojo neorealizmo tendencija tiesiog ištiko moterų prozą), maginių elementų atsiradimas. Vidinis konfliktas kilo toje vietoje, kur religiniai motyvai naudojami be didelių skrupulų, gan šventvagiškai – trokštamam ironiškam kontrastui tarp tikrovės ir metafizikos išgauti. Na, įmanoma ir tokia estetika, nors prieš pačiupinėjant liturginius įvaizdžius norėtųsi apsimauti baltas pirštines. Vientisiau, mano akimis, būtų buvę palikti knygoje vien buitinį lygmenį – neprasigyvenimo vargai, nepilnatvė; daugmaž neperžengiant realizmo ribų.
Claudia Piñeiro. Elena žino. Romanas. Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė.
V.: Rara, 2025. 140 p.
Labai patiko, nejučia susitapatinau su pagrindine veikėja (žinau, blogas būdas skaityti knygas), įtraukė ir detektyvo siužetas, pasakojimo būdas, ironija. Ir toji rokiruotė – gimdyti nenorinti Isabelė, gyventi visiškos bejėgystės situacijoje trokštanti Elena ir veikiausiai dėl progresuojančio motinos parkinsono keliamo siaubo nusižudžiusi jos dukra. Glausta, bet labai paveiku. Bažnyčios varpinė kaip ideali vieta mirti. Abortas, savižudybė, eutanazija – tarsi ne per daug gilinamasi į moralinį tokių pasirinkimų aspektą, bet skaitydama apmąsčiau juos kaip išeitis. Nebe tuo ateitininkišku visamyliu žvilgsniu, kol dar neįsivaizduojama, ką reiškia keisti sauskelnes suaugusiajam.
Nemeilės šešėly. Janinos Degutytės laiškynas. I knyga. Susirašinėjimas su motina Janina Degutiene.
Sudarė Giedrė Šmitienė. V.: LLTI, 2025. 304 p.
Mokykloje Janinos Degutytės poeziją suvokiau kaip modernesnę Salomėjos Nėries tradicijos tąsą. Tie trys brūkšniai eilėraščio eilutės gale – iš Salomėjos punktuacijos. Žavėjausi eilėraščiu „Antigona“, nors nesu tikra, kad 1996-aisiais suvokiau jo sąsajas su partizanus laidojusiomis moterimis. Nei apie Degutytės ligą, nei apie santykį su Brone Jacevičiūte-Jėčiūte, nei apie motinos alkoholizmą jokių duomenų neturėjau (ar bent neatsimenu). Giedrės Šmitienės sudarytas laiškų tritomis – inovatyvi ir originali monografija. Skaitydama pirmąkart sužinojau apie Silvestrą Drabavičių – „Šviesos“ leidyklos redaktorių, farmacininką, kuris „draugavo su vyriškiu, daugiausia su juo ir gyveno“ (p. 149). Buvo Degutytės gerbėjas, parūpindavo deficitinių vaistų. Baigė gyvenimą tragiškai, bet iš liudijimų rekonstruojamas portretas nepaprastai įdomus. Nors buvau šį tą skaičiusi apie Janinos Degutienės (Degutytės mamos) alkoholizmą, mamos ir dukters laiškai vis vien kalba apie meilę – tai kažkas anapus priklausomybės ir nebrandumo. Laiškuose tarsi ir nėra tiesioginės jausmų raiškos, dažniau sovietmečiui būdingas buitinių reikalų tvarkymas. Žinia, pati poetė eilėraštyje reflektavo, kad ji yra motina savo mamai. Košmariška autobiografija – nenuostabu, kad buvo nelengva net viešai skelbti; pasakojimas sustoja vaikystėje.
Tveriantis ryšys. Janinos Degutytės laiškynas. II knyga. Susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte.
Sudarė Giedrė Šmitienė. V.: LLTI, 2025. 385 p.
Koks gražus buvo tas dviejų kuriančių moterų – Janinos Degutytės ir Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės – santykis. Ir ta ligų situacija, savitarpio pagalba, bičiulių ryšiai – senovinis, ikiinternetinis gyvenimo būdas. Janina daug mezgė, apmegzdavo savo drauges. Bronė nudirbdavo ūkinius darbus, nors pati irgi netryško sveikata; tvarkė visus reikalus, skambindavo į Rašytojų sąjungą, reikalaudama Janinai vaistų. Nuotraukose Bronė atrodo gan kvyriškai: trumpi plaukai, kaklaraištis prie švarko. Veikiausiai platoniška draugystė, bet kokia iškalbinga – stipresnė už santuokinę ištikimybę. Pro akis buvau praleidusi faktą apie Janinos mėginimą atimti sau gyvybę 1960-aisiais. Gal dėl girtaujančios motinos, gal iš negalios bejėgystės, gal iš nesupratimo, kas su ja vyksta. Laiškai tikrai yra meilės, nors atviro eroso juose nėra. Nuostabus poetės likimas – vaikystėje Janina nepatyrė meilės, vėliau jai su kaupu buvo atlyginta. Kokie gražūs eilėraščiai vaikams: tik ar šiandien jie bereikalingi, bepaskaitomi?.. Titaniškas laiškų parengimo ir sudarymo darbas. Išklausiau prieinamus kompozitorių Genovaitės Vanagaitės, Konstancijos Brundzaitės dainų įrašus. Mąsčiau apie Bronę kaip dailininkę, apžiūrėjau paveikslus: socialinis tapybos realizmas šiandien mums atrodo naivus, bet techniškai ne kiekvienas diplomuotas dailininkas juo sugebėtų dirbti. Tritomis būtų privalomas skaitinys visiems, besidomintiems lietuviškąja LGBT istorija.
Draugystė laiškais. Janinos Degutytės laiškynas. III knyga. Susirašinėjimas su Lena Rapaliene.
Sudarė Giedrė Šmitienė. V.: LLTI, 2025. 274 p.
„Eilėraščiai dūšiai“, – taip Degutytės eilėraščius yra apibūdinusi Lena Rapalienė. Žmonės ją skaitė, suprato ir mėgo; taip atsitinka ne kiekvienam poetui. Gerą memuaristiką primena Lenos Rapalienės pasakojimas apie anuometinę Salomėjos Nėries mokyklą. Esame įpratę kalbėti apie daugiabučių susvetimėjimą, bet skaitydamas šią dalį negali nematyti – Janina su Brone paglobodavo kaimynių vaikus, kartu vasarodavo; pačios irgi priimdavo pagalbą. Degutytės laiškuose Lenai ryškus priekaištas medikams: esą jie neapsiskaitę, neišmano homeopatijos. Gali būti, panašiai mąstė ir Nijolė Miliauskaitė, tik brido dar ir į ezoteriką. Santykis gan imperatyvus, Lena nuolat mokoma, švelniai auklėjama, kritikuojama jos kulinarija – gal kad jaunesnė. Nežinojau detalių apie kunigus Joną Kastytį Matulionį ir Ričardą Mikutavičių; Matulionis duodavo Janinai paskaityti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, o Mikutavičius yra siuntęs savo eilėraščių. Laiškai kitoms moterims rašomi bendrai, nuo Janinos ir Bronės. Atkreipiau dėmesį, kad laiškuose jos visiškai nekalba apie Degutytės mamą, nors jai buvo skiriama nemaža globos dalis.
George Saunders. Linkolnas bardo. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
V.: Sofoklis, 2018. 383 p.
Knyga apie tokį dvasių pasaulį, kuriuo itin norėčiau tikėti. Kad mirusiųjų sielos trainiojasi aplinkui, bent jau apibrėžtoje teritorijoje, ne ypač norėdamos persikelti į rojų. Budizme toks būvis vadinamas bardo, krikščionybėje – galbūt skaistykla. Literatūroje nedaug mėginimų vaizduoti metafiziką grynaisiais pavidalais, net jei jie įgauna komiško realizmo. Ir, žinoma, JAV prezidento Abrahamo Lincolno šeimos gyvenimas, dvylikamečio sūnaus mirtis pilietinio karo aplinkybėmis, masinių mirčių kontekste. Vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė puikiai perteikusi net „prasčiokišką“ kalbą.
