Kalba, pasakyta atsiimant Vyriausybės kultūros ir meno premiją
Garbioji publika,
kultūros protestas parodė, kad humanitarų bendruomenė yra brandi ir atsakinga, kad tikrai saugome demokratiją, reaguojame į aktualijas, nesame pasyvūs. Ir visuomenė šiandien atrodo sveikesnė negu prieš 10 ar 20 metų. Menui, kaip ir politikai, būtina scena, net jei kalbama tyliu, vos girdimu balsu. Tiesa, patys nesiveržiame į politiką, net ir suvokdami, kad valstybė – mūsų visų atsakomybė. Diktatoriai demonstruoja savivalę ir barbarybę, o mes vis dar tikime, kad pasaulis yra sudarytas iš daugiabalsių pasakojimų. Smagiau juos kurti, ne administruoti. Nesunku pajuokti politikus, bet nelengva atsidurti jų kailyje ir pajusti, kad Realpolitik nedera su nesavanaudiškumu. Ką daryti tada?
Rašymas išlaisvina nuo nuoskaudų. Su nuoskaudomis nemąstoma bendruomeniškai, jos kelia grėsmę užklimpti savyje, maitina asmeninius interesus. Kaip sako lietuvių filosofė Jurga Jonutytė – visi, net menkiausiai išraiškingi ir mažiausiai paveikūs pasakojimai apie savo gyvenimą yra filosofinis mąstymas. Mąstymas yra judėjimas, kaita, kartais – prastovos. Neturi jėgų, nesugebi užrašyti, nerandi tinkamų pavidalų. Literatūra kaip verslas, žinomumas ir šlovė irgi įmanomi, tik tai arčiau Realpolitik.
Bet eilėraščiai randasi iš stygiaus. Iš pertekliaus parašomi nebent romanai. Vaizduotės stygiaus, talento stygiaus, darbštumo stygiaus, kompozicijos stygiaus, turėjimo ką pasakyti stygiaus; visa apimančios regos deficito. Iš kalbos ekologijos ir idėjų taupumo. Menininkas gali persikūnyti į pasakos kvaišelio vaidmenį, jeigu tai priartins jį prie jo medžiagos. Jis gali keisti vaidmenis, abejoti savo tapatybe, nesuprasti. Meilė žmonėms nėra privaloma, bet tai labiau meilė negu neapykanta. Ji perkuria įstatymą, o ne įstatymas ją reglamentuoja. Galbūt ne šiandien, bet menininko intuicija yra būsimo įstatymo prošvaistė. Tai ne savikūra ir ne saviraiška, bet ėjimas nesaugiausiu keliu, susižeidžiant ir sužeidžiant kitus. Tai nuolatinė pastanga išeiti iš tik į juodą ir baltą skirstomos ideologijos, kartais eiti prieš minią ir kartais – su minia. Neretai – inertiškas skendėjimas iliuzijose; egzistencinė abejonė, ar tikrai gerumas ir gailestingumas yra vieninteliai ginklai prieš cinišką blogį. Apsisprendimas likti savo žemėje, su savaisiais, net jeigu jie silpni.
Dėkinga savo šeimai, mokytojams, „Šiaurės Atėnams“, menininkų ir humanitarų bendruomenei, literatūrai. Jų dėka lietuvybė man yra turtas. Už laisvę dėkinga rezistentams, disidentams, Nepriklausomybę atkūrusiems politikams. Visiems, kurie sąžiningai siekia bendrojo gėrio.
