Nečiupinėtoji lituanistika (2)
Vladas Šlaitas. Aguonų gaisras. Eilėraščiai. Brooklyn, N. Y.: Ateitis, 1969. 56 p.
Naivioji poezija, jeigu lygini su svarbiaisiais egzodo poetais. Neįprasta biografija: gimęs Rusijoje (tėvai ten buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą), baigė Ukmergės gimnaziją, mokytojavo. Buvo mobilizuotas į nacių kariuomenę, po karo liko Vokietijoje, vėliau persikėlė į Škotiją. Yra simpatiškų pasažų: „Vietos daug užima, bet nieko nepasako. / Kas tai galėtų būti? Tai poezija, / nes vieni debesys ateina ir užlyja, / o kiti šiaip tiktai ateina ir nueina“ („Debesys“, p. 52). Šlaito eilėraščiai gal ir neužlyja, bet vietos užima nemažai (turiu dar kelias jo knygas).
Vladas Šlaitas. Pro vyšnių sodą. Eilėraščiai. Chicago: Ateitis, 1973. 70 p.
Kažkuo primena Mikalojaus Vilučio protingavimus. Vyšnios – mėgstamas įvaizdis, galbūt primenantis Lietuvą. Ir didelis tėvynės ilgesys; atkaklus eilėraščių rašymas ir leidyba veikiausiai suvokiami kaip ryšys su gimtąja kalba ir kultūra. Viename eilėraštyje minimas Simas Kudirka, atjaučiamas dėl patirto smurto („Kareiviški batai“, p. 62). Ne visai „ką matau, tą dainuoju“, įpinama ir filosofijos.
Vladas Šlaitas. Nesu vėjo malonėje. Eilėraščiai. Chicago: Ateitis, 1978. 110 p.
Eilėraščiai primena maldas, pvz.: „Viešpatie! / Duok, kad galėčiau gyventi taikoj su pačiu savimi / ir su aplinka, / kurioj tenka gyventi. / Pasirūpinki rytdiena. / Pasirūpinki mano miela ir tolima Lietuva, / idant galėčiau ramybėj svetur numirti“ (p. 22). Nemažai svarstoma, kas yra poezija, kodėl meilės eilėraščiai rašomi net senatvėje ir ar ne verčiau būtų iš viso nerašyti. Aiškiai (ne per užuominas) minimas Holokaustas (p. 59) ir tremtys į Sibirą (p. 103). Vladas Šlaitas paskutinius gyvenimo metus praleido senelių namuose.
Faustas Kirša. Tolumos. Eilėraščiai. Viktoro Petravičiaus linoraižiniai. Dillingen / Donau: Mūsų kelias, 1947. 193 p.
„Karinės valdžios leista“ – įrašyta prie bibliografinių knygos duomenų. Be galo gražus Petravičius, nors leidinio popierius prastas, rudas, pokarinis. Faustas Kirša ne tiek išraiškingas; atkreipčiau dėmesį į jo su patriotiškumu susipynusią religinę poeziją (paskyrimai Marijai, maldų, giesmių intonacijos). Eilėraštyje „Aš nešaukiu tautos“ (p. 51) polemizuoja su Bernardu Brazdžioniu: „Aš nešaukiu tautos į kelią, / Aš tautai duodu dovanų, / Kad būt lengviau jai nešt kryželį / Svečiuos tarp svetimų kalnų.“ Prisiimama nuolanki „buvimo chore“ laikysena, atsisakant simbolinių vedlio, šauklio funkcijų.
Antanas Jasmantas. Gruodas. Eilėraščiai. Brooklyn, N. Y.: Ateitis, 1965. 95 p.
Anksčiau nemėgau Antano Jasmanto poezijos – nei pasaulietinės, nei religinės. Stigo formos grakštumo ar bent neįprastos jausmų raiškos. Vertinau Antano Maceinos „Jobo dramą“, bet tik tiek. Praėjo kiek laiko, kunigas Julius Sasnauskas kartą per pamokslą pacitavo vieną iš religinių Jasmanto eilėraščių, ir kažkaip naujai jį išgirdau. Skyrius „Kristaus istorija“ išdėliotas chronologiškai: Apreiškimas, Jėzaus gimimas, gyvenimas, stebuklai, mirtis, Prisikėlimas. Giesmių giesmės pagrindu parašytas ir meilės eilėraščių ciklas. Gruodas – žiemos, sustingimo, mirties metafora: man Jasmantas yra žieminis poetas.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje. Eilėraščiai. Chicago, Ill.: Naujienos, 1950. 110 p.
Šiandien klasikiniai Henriko Radausko eilėraščiai atrodo tokie paprasti – ir tokie nepakartojami. Vargu ar geriausi šiandieniniai rimo meistrai rašytų panašiai. Orfėjas, angelas – šituos įvaizdžius vis dar naudoja jauni ar vyresni poetai, bet pirmykščio modernistinio krūvio ar paradoksalios estetikos jie nebeturi: dažniausiai atrodo kaip dėvėta kartotė. Salomėjišką „Senelės pasaką“ Radauskas transformuoja į raganos archetipą: „Senelė beprotė dainuodama po aikštę sukas. / Vaikai į senę mėto akmenis, šukes. / O naktį suserga staiga berniukas, / Ir po savaitės reikia degt žvakes“ („Senelės darbai“, p. 76). Atkreipiau dėmesį į kirčiavimą („automobilis“ – „obelis“) – veikiausiai suvalkietišką.
Henrikas Radauskas. Lenkiškai lietuviškas žodynas. Słownik polsko-litewski. K.: Spaudos fondas, 1939. 297 p.
Labai nustebino. Nedažnai pasitaiko (net ir tarp klasikų), kad poetas būtų dar ir kalbininkas. Henrikas Radauskas gimė Krokuvoje, mama buvo iš Rytprūsių – pusiau vokietė, pusiau lenkė. Šiomis kalbomis, taip pat ir lietuvių, kalbėta namuose. Žodynėlis nedidelis, kišeninis; turimas egzempliorius šiek tiek suteptas krauju (!). Pratarmėje Radauskas rašo sudarinėjęs žodyną pirmiausia lenkams, kurie nori pramokti lietuviškai. Teisinasi, kad leidinį paruošti teko kuo skubiau, o naudotasi M. Arcto dviejų tomų „Iliustruoto lenkų kalbos žodyno“ trečiu leidimu. Pasvirasis brūkšnys vadinamas pražulniu.
Vieniša pušis. Erosas ir Psichėja. Lyrika. K.: „Studijos“ knygyno leidinys, 1938. 64 p.
Meilės eilėraščiai, parašyti ir iš moters, ir iš vyro perspektyvos. Veikiausiai pragmatinis leidinys – skirtas padėti reikšti jausmus, pagražinti meilės laiškus ar išpažinti potraukį po balkonu. Erotikos grynuoju pavidalu neradau, nors kalbama apie rūtų skynimą. Tekstai primena romansus, kartais liaudies dainas, bet nėra kuo nors labai ypatingi – netgi, sakyčiau, nuobodoki, grafomaniški. Greta tekstų – ano meto gražuolių fotografijos. „Sakė draugės: „Kvailė tu, / Ne per daug graži, / Ne visai jauna“. / Ji galvojo: „Iš tiesų, / Liksiu vargšė aš viena… / [...] Vieną kartą jis atėjo… / Draugės juoktis pasiliovė / Gal būt, netgi pavydėjo, / Kai jis žiedą jai užmovė“ („Netikėtai“, p. 44).
