Senienos ir naujienos (20)
Andrej Kurkov. Pilkosios bitės. Romanas. Iš rusų k. vertė Jonė Ramunytė. V.: BALTO leidybos namai, 2025. 322 p.
Karo knyga, nors joje ir nėra negyvų kūnų gausos. Donbasas, 2017-ieji, pilkoji zona – teritorija, dėl kurios kovoja ukrainiečiai ir separatistai. Vaizduojamas liūdnas buvusio šachtininko, darbe patyrusio sužalojimą ir tapusio bitininku, gyvenimas. Jis geba pasirūpinti savo bitėmis, retkarčiais pademonstruoja nemažą drąsą – kaip žmogus, neturintis ko prarasti, – bet negeba palaikyti ryšio su artimaisiais (išskyrus nebent nelaimės draugus). Veikėjai, mano akimis, geria dažniau, negu reikėtų, – stebėtina, kad gan saikingai. Svarbus skaitinys tiems, kurie atsisako matyti karo traumas.
Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. Monografija. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. 372 p.
Monografiją galėtume vadinti Donatos Mitaitės gyvenimo darbu. Pasirodė svarbu, kad skiriama dėmesio ne tik poetui, bet ir redaktoriui Alfonsui Maldoniui: cituojama Janinos Degutytės reakcija (iš gretimos knygos, J. D. laiškyno) į jo darbą su „Šiaurės vasarų“ rankraščiu, eilėraščių atmetimą (p. 99–100). Aptariama ir sudėtinga Kazio Borutos „Medinių stebuklų“ perdirbimo istorija. Pateikiama ir tekstologinė kai kurių Maldonio eilėraščių redagavimo analizė. Simpatiška senovinė monografija, į kurią kaip į skiautinį pririnkta faktų faktelių, nedemonstruojant metodologijų viršenybės. Gal kiek kliūva apologetinė pozicija Maldonio atžvilgiu.
Algirdas Kaušpėdas. Koplyčia. Romanas. V.: Lapas, 2025. 511 p.
Algirdas Kaušpėdas yra talentingas žmogus, bet ne rašytojas. Tą puikiai žino leidėjai, kurie stengiasi suformuoti autofikcijų bangą. Pastanga pagirtina – tai įdomiau, negu tiesiog versti tai, kas populiaru Vakaruose. Rašydama apie Dovilės Zelčiūtės knygą „Radybos“, kėliau klausimą, ar ji tikrai prastesnė už Kaušpėdo „Koplyčią“ ar Jauniaus Petraičio „Tu kažką turi“. Atsakiau sau, kad jos panašaus lygio, bet Dovilės vis vien literatūriškesnė. Autoriaus alter ego – Nacionalinę premiją gavęs architektas Leonardas Gražys, kenčiantis po dukters žūties (galbūt savižudybės, bet tą pripažinti nelengva). Pati situacija labai jautri; knygos rašymas – įmanomas ir tikriausiai net veiksmingas savigalbos būdas. Tekstą sudaro pasakojimas, ištraukos iš dokumentų, lryto straipsnis, intarpai iš interneto ir panašūs intertekstai, parodantys, kad romanas montuojamas postmoderniu principu. Visgi jis nėra lengvai skaitomas – primena referatą, kuriame daug cituojama, ypač faktinių tekstų, bet neaišku, kokia tų citatų prasmė ir kodėl jos peršamos skaitytojui. Ilgiausi pokalbiai, kuriuose postringaujama apie Dievą ir tikėjimą, visagalybės fantazijos (pasireiškiančios geru šampanu, prabangiu maistu, naujausiais automobilių modeliais ir aptarnavimu), mėgėjiškas filosofavimas. Dialogus įmanu perskaityti kaip nuoširdžius religinius ieškojimus, bet ką reiškia pasakotojo, patekusio į komą, intencija mirties prieangyje susitikti Piłsudskį?.. Arba imti ir suteikti pasakotojui-veikėjui Nacionalinę premiją? Ką tai sako apie rašančiojo savivertę? Temų mišrainė, dar įpinta alkoholizmo tema. (Kokia naivybė daug rašyti apie patį gėrimą! Juk tai taip pat nuobodu, kaip ir detalūs kulinariniai aprašai.) Dialogai terapiniai, gali būti, kad jie padėjo rašančiajam, bet skaitančiajam griauna tikėjimą, kad čia romanas. Daug kas siužete atrodo kaip ne itin tikroviški fantazmai (koplyčios užsakymas už neribotą pinigų sumą, prašmatni kelionė į Paryžių, prieiga prie pomirtinio pasaulio, atminties praradimas), todėl keista, kad nesidrovima jų užrašyti. Jautrus momentas – žuvusios dukters dienoraščių, eilėraščių įtraukimas; bet to nepakanka literatūrai. Ar tai knyga-koplyčia? Taip (nors veikiau knyga-sekretas), bet ne knyga-romanas. Rožė viršelyje irgi yra skonio klausimas (širdį verianti detalė, atpažįstama siužete).
Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. Romanas. V.: Odilė, 2025. 154 p.
Valdo Papievio pasakotojas – keturiasdešimtmetis, kuris, regis, nenori pripažinti, kad pasaulis žlunga tik mums, nueinantiems. Žlugimo melancholija graži, nes taip jau daugiau nebebus – gal net gyvenome geriausiais laikais! (Giliai viduje žinome, kad ne.) Įstrigo Linelis: nedidelio personažo tragizmas. Psichiatrė, kurią pasakotojas įsimylėjo vaikystėje, – ne taip. Žinoma, ir Papievio filosofavimas apie tai, ką skauda: „Nežinau, ar sutikčiau su istorijos mokytoju, kad karai prasideda žmones nuoboduliui užliūliavus, kai jie tarsi apanka ir nė nebemato, kas aplink dedasi – jiems ima rodytis, kad geri laikai tęsis ir tęsis. Dėl to praranda budrumą“ (p. 62). Sutinki, net jeigu netiesa.
Jack Gilbert. Didžiosios ugnys: 1982–1992 eilėraščiai.Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas.
V.: Baziliskas, 2025. 100 p.
Vasarą MO muziejaus skaitymuose Marius Burokas perskaitė Jacko Gilberto eilėraščio „Įsivaizduoju dievus“ vertimą – supratau, kad garbinsiu autorių, kai knyga pasirodys. Beje, iš tų skaitymų masiškai išeidinėjo žmonės – gal įsivaizdavo, kad bus skaitomi ne vertimai, o gal tiesiog skubėjo į vakarėlius; skambėjo nuostabi, retai girdima poezija, todėl buvo sunku suprasti tokį disonansą. Knyga parašyta gedint žmonos Michiko Nogami – sielvartas persmelkia poeziją, bet taip pat pražysta neįtikėtinais vaizdinių žiedais. Abiejų vertėjų darbas puikus.
Toms Treibergs. Tankmė. Eilėraščiai. Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas. V.: Baziliskas, 2024. 88 p.
Kelis kartus esu sutikusi poezijos festivaliuose: sykį Tartu kartu ėjome iš viešbučio į skaitymus ir pamatėme ant šaligatvio negyvą balandį. „Šventoji Dvasia!“ – pareiškė teologo išsilavinimą turintis poetas. Nors nepasakyčiau, kad poezijoje skeptikas: geba persikūnyti į Emmą Hauck, niekam nežinomą psichiatrijos ligoninės pacientę, ligi mirties atskirtą nuo vaikų: „Brangusis, sapne regėjau angelus mūsų vaikų veidais, / nejau angelai būtų vogę jų veidus? / Tolumoje nuaidi bažnyčios varpas – taip dusliai, / tarsi kas trankytų sieną gretimam kambary“ („Ką tik įstiklintas langas“, p. 23).
Alina Borzenkaitė. Undinės žvejoja. Eilėraščiai. V.: Slinktys, 2025. 75 p.
Alinos Borzenkaitės poeziją iš skaitymų ir publikacijų įsidėmėjau dėl rimavimo – šiandien tai atrodo beveik avangardiška. Knygoje gausu ir verlibro, bet publikacijos atrodė geriau. Nežinau, kodėl ištinka šis efektas: ne su viena knyga. Labai jaunatviška, gaivu, skaitytina greta Donaldo Kajoko eilėraščio apie karvę: „Balta karvė vardu Teresė / ryja šaltą žvaigždynų pieną, / nepajausi, kaip nuprotėsi – / pramuštgalviška mėnesiena“ („Uolienų virsmas“, p. 71).
