Senienos ir naujienos (21)
Eliza Orzeszkowa. Prie Nemuno. Romanas. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. V.: Alma littera, 2025. 646 p.
Eliza Orzeszkowa mums labiau žinoma sulietuvintais vardu ir pavarde – Kaune yra Elzės Ožeškienės gatvė; „Prie Nemuno“ tokiu vardu buvo išleistas sovietmečiu. Eliza Orzeszkowa pasirašinėjo savo kūrinius kaip Gabriela Litwinka. 1863 m. slėpusi sukilėlius, romane „Prie Nemuno“ neapeina sukilimo temos. Vienas pagrindinių veikėjų – žuvusio sukilėlio sūnus, kurį pamilsta Justina iš nuskurdusių bajorų šeimos. Meilė tarp skirtingų luomų arba meilės neišsipildymas: lietuvių moterų rašytojų biografijose tai svarbus postūmis rašyti. Viktorijos Daujotytės įvade naujam leidimui raginama skaitant prisiminti ir savas rašytojas. Skaitydama galvojau apie Žemaitę, Šatrijos Raganą – kaip skirtingai ir kartu panašiai abi rašytojas veikė aukštoji dvarų kultūra. 1904 m. už šį romaną Orzeszkowa buvo nominuota Nobelio premijai, bet ją gavo Henrykas Sienkiewiczius.
Gabija Plukė. Vasara, pasaulio pabaiga. Romanas. V.: Aukso žuvys, 2025. 210 p.
Labai patiko Vilniaus ir Alytaus topografija, su mitologija jungiama urbanistinė vaizduotė. Tik pasirodė keista, kad deivė Giltinė nieko nežino apie pomirtinį gyvenimą. Prisiminiau anksčiau išėjusią Agnesos Kenešytės-Gricės knygą „Sulaukti aušros“ (Vilnius: Alma littera, 2021), kurioje irgi veikia lietuvių dievai. Ėmiau mąstyti apie bendresnę folkrealizmo tendenciją: ji veikia kaip atsvara ilgą laiką dominavusiai krikščionybei, kuri represavo per smarkiai („Šeštoj klasėj mums sakė, kad žmonės būna „neteisingos“ orientacijos, ir vienintelis būdas išgyti – tapti vienuole“, p. 158). Naujas ir queer aspektas: kito žmogaus trauka yra apsisprendimas, o ne fatališka duotybė (nors ji irgi nenuneigiama). Senieji lietuvių mitai, taip pat ir kosmogoniniai, suteikia vilties dėl žmonijos ateities – pasaulio pabaigos sustabdymas maksimaliai tą viltį išryškina. Autorė fantazuoja smagiai, humoras tinka antgamtiškoms būtybėms. Kalba skaitysiantiems filologams nepatiks, bet nėra kur dėtis: taip veikia anglų kalbos įtaka ir to tik daugės.
Mozė Mitkevičius. Žiū – gi Dangaus karalystė! V.: Alma littera, 2025. 288 p.
Platus žingsnis po pirmosios knygos „Nesuskambėjęs pragaras“ (2020), bet vis vien erzino didžiosios citatų raidės makete ir sunkiai sveriantis kietokas popierius. Dvasinė knyga neturėtų slėgti, net ir fiziškai ją neturėtų būti sunkiau nešiotis negu pačią Bibliją. Pasiremta net apokrifais – Evangelija pagal Tomą. Kadaise kritikavau Mozę už judaistinės minties palenkimą Vatikano naudai, bet šioje knygoje jis aiškiai nuo to atsiriboja: „Tarp įvairių interpretacijų būta ir antijudaistinės, ypač XX amžiuje. Esą Izraelio, Senojo Testamento, Dievas yra teisingas, iš žmonių reikalaujantis rezultatų, o Jėzaus, Naujojo Testamento, Dievas yra gailestingas. [...] Tačiau idėja, kad, remiantis Jėzaus skelbiama Dangaus karalystės logika, daugelis žydų bus atmesti arba taps paskutiniais ir daugelis kitataučių bus priimti arba taps pirmi, iš tiesų skatina vien antisemitinę diskriminaciją ir šiandienių mokslininkų visiškai nebėra palaikoma“ (p. 157–158).
Sheridan Le Fanu. Karmila. Apysaka. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. V.: Kitos knygos, 2025. 139 p.
Knyga – „Drakulos“ pirmtakė ir įkvėpėja: perskaičiau iškart po to, kai į Naujųjų metų vakarėlį Ieva Toleikytė atėjo persirengusi Karmila. Intrigavo ir faktas, kad knyga aptarinėta LBT knygų klube – kaip užuominų į lesbianizmą turintis kūrinys. Viktorijos epochoje tokios užuominos buvo itin santūrios. Legendos apie vampyrus buvo paplitusios daugiausia Rytų Europoje, dar Turkijoje. Kodėl tokia metafora, kas ja bandoma pasakyti? Kad vampyravimas gali būti ir dvasinis? Aukos, jaunos mergaitės, nelabai suvokia, kad geriamas jų kraujas – tik junta dviejų ilčių dūrius, bet net pačios neapsižiūri, kad ant kaklo liko mėlynės. Vampyrė – seniai mirusi šmėkla, kurios kūnas kape kone nepakitęs ir net alsuoja. Transformuojasi į jauną labai gražią merginą, geria kraują iš paauglių, kažką nerišlaus vapėdama apie meilę. Anksčiau tokios apimties kūrinius skelbdavo literatūriniai žurnalai. Ir žmonės garsiai skaitydavo, klausančioms knebinėjantis su rankdarbiais.
Kostas Strielkūnas. Mieste nebetiki velniais. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2025. 333 p.
Apie Kosto Strielkūno detektyvą išgirdau Rasos Drazdauskienės ir Ernesto Parulskio radijo laidoje „Nenušaunami siužetai“ (visada sakiau, kad ši laida paskatins lietuviškų detektyvų radimąsi). Šį tą sufleruoja ir autoriaus pavardė, nors skaitydama stengiausi nuo to atsiriboti. Patiko: komiški personažai, vykusi partizanų linija, senovinis humoras ir saikingi anglicizmai, išduodantys, kad rašo visgi jaunas autorius. Ir, be abejo, romano konstrukcija. Jolantos Kryževičienės laidoje „Laikas kultūrai“ Strielkūnas papasakojo pirmiausia susidėliojęs siužetą „Excelyje“. Įtarinėjau iškart visus veikėjus, kas tik pasirodydavo. Antis ir Vilkas, protagonisto galvoje gyvenantys „vidiniai draugai“, priminė Wolfo Erlbrucho knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“.
Dominykas Matulionis. Aštuonios būtybės. Novelės. V.: Slinktys, 2025. 111 p.
Autorius matuojasi avangardizmą, bet atlieka tai gana naiviai. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo apčiuopiamiau juntu senėjimą – sunkiai susigaudau debiutuojančių autorių tveriamoje meninėje tikrovėje. „Prislinkau prie to riebaus, prakaituoto kūno, nykščiu per lašiningą riešą vargais negalais apčiuopiau kažką tokio panašaus į veną, o gal ten trombas?“ (p. 12) Įmanoma tokiu būdu konstruoti tekstą, bet net autoriaus bendraamžiai pasakytų, kad tai klaikiai nejautru, net ir modernistui. Autoriaus bendraamžė, taip pat į avangardizmą linkusi prozininkė Greta Gudelytė pirmojoje knygoje eksperimentuoja subtiliau.
