Būti Lovely Rita
„Diena privalo prasidėti galingu psichiniu stresu, kad paskui nebaugintų jokia realybė“, – sako Lovely Rita Ričardo Gavelio romane „Paskutinioji žemės žmonių karta“ (Vilnius: Vaga, 1995).
Neatsitiktinai rašyti apie grafikės Evelinos Paukštytės personalinę parodą „Slapukai“, sausį vykusią „Godò“ galerijoje Vilniuje, pradedu nuo jos sukurtos įspūdingos Lovely Ritos skulptūros, kurią pavadinti tokiu vardu įkvėpė minėto Ričardo Gavelio romano personažė. Gavelį taip pavadinti savo romane veikiančią avatarę savo ruožtu įkvėpė bitlų daina „Lovely Rita“, o šią sukūręs Paulas McCartney Ritos prototipę sutiko realybėje – vienoje iš automobilių aikštelių, kur šioji ėjo gana dviprasmiškai skambančias „skaitiklio tarnaitės“ (angl. meter maid) pareigas.
Beje, Lovely Rita man savaip „atrakino“ visą Evelinos Paukštytės parodą, savo masyvia figūra nuvesdama į vieną įdomiausių, bet mažiau nei kiti garsieji Ričardo Gavelio romanai (kaip „Vilniaus pokeris“, „Vilniaus džiazas“ ar „Jaunojo žmogaus memuarai“) nagrinėtų kūrinių – romaną „Paskutinioji žemės žmonių karta“.
Evelina Paukštytė. Lovely Rita. 2025. Teksto autorės nuotrauka
Nepaisydama bendravardės iš romano, galingoji Evelinos Paukštytės Lovely Rita jau gyvena savo gyvenimą. Sukurta specialiai 2025-ųjų „ArtVilniui“, tik gimusi, iš karto tapo garsi – dar meno mugėje visi norėjo prisiliesti jei ne prie jos stačių krūtų (prie jų – irgi), tai bent palaikyti rankutę, paglostyti ilgus platininius plaukus ar bikinio kraštelį. Bet nereikėtų apsigauti dėl seksualizuotos Ritos išorės. Galbūt Rita yra avataras (hinduizme avataras yra dieviškoji būtybė, siųsta pakeisti pasaulio tvarkos), o gal artimesnė fantastiniam kiborgui? Juk ne veltui jos ūgis siekia du metrus, pečiai platūs, o torsas – tvirtas kaip kario. Galbūt Evelinos Paukštytės Lovely Ritos prototipė – ir dvimetrinė moteris be galvos, pasak Vilniaus istorijų, archeologų atkasta šalia Ramintojos bažnyčios plytėjusiose kapinaitėse (Evelina ją kruopščiai išpiešia „Šermuonėlio šuolyje“ (2025), kitas aštuonias kaukoles suverdama ant šalia įsmeigto strypo). O galbūt Lovely Rita – pačios kūrinio autorės alter ego.
Taip, ir aš norėčiau būti Lovely Rita, kurios bikinis yra iš paveikslo drobės, pozuoja ji vedina gepardu (gepardas – irgi nuolat Evelinos Paukštytės paveiksluose atsikartojantis motyvas) ir jai nusi…ikt, ką apie ją mano kiti.
Mūsų baugščioje, „o ką žmonės pasakys“ kompleksais persisunkusioje visuomenėje Lovely Rita yra triksterinis dėmuo, kuris, šiuolaikiniu slengu apibūdinant, yra pats tikriausias brat: Lovely Rita jau turi paskyrą instagrame, keliauja po pasaulį, nuolat traukia violetinės spalvos cigaretes (violetinę vėlgi siečiau su Gavelio romanu, kuriame laisvė yra violetinės spalvos), keičia bikinius, dalyvauja kviestiniuose vakarėliuose, o aplinkinių nuomonė jai – absoliučiai nė motais.
Beje, Evelinos Paukštytės kūryboje ir be Ritos gausu triksterių – tai ir fekalija (o gal bananas šokolade), ir gaveliškoji visatos subinė, įgyjanti meteorito, kurių lietus prieš šimtą metų krito grafikės gimtajame Žemaitkiemyje, formą, ir gamtoje rastas akmeninis falas, ir Michaelui Jacksonui skirtas tortas, ir šalia Ramintojos bažnyčios skriejantis šermuonėlis. Nors visiems šiems simboliams Evelina turi savo paaiškinimą, įdomu juos pačiam interpretuoti, šitaip atrandant dar kitas menininkės kuriamo pasaulio projekcijas. Juk paveiksluose – ir paradoksalios pranašystės: dar 2023 metais pavaizduotas bestuburis pripučiamas žmogelis, tik visai neseniai Lietuvoje įgijęs aukščiausio vadovo veidą, ir skrendantys balionėliai (balionėliai Lietuvoje jau niekada nebebus „tik“ balionėliai).
Prisistatydama grafikė Evelina Paukštytė pabrėžia – paveikslus piešianti, ne tapanti. Vis dėlto apsilankius parodoje man kilo dar viena asociacija – rašomų paveikslų, nes kiekviename jų užkoduotas naratyvas, mažas pasakojimas, jei norite – novelė, skrupulingai išpiešta vaizdiniais. Į tinklelį sugauta simbolių seka yra tiek atsitiktinė, kiek bet kuriame rašomame literatūriniame tekste yra apgalvojimo ir atsitiktinumo. Taip viename iš Vilnių vaizduojančių piešinių netoli moters milžinės be galvos ir atsitiktinai, ir neatsitiktinai atsiranda Čiurlionio figūra.
Evelinos kūriniams būdingas maištas, kurį pasitelkus mėginama nulaužti sistemą – savotišką panoptikumą, kuriame menininkas stebimas iš viršaus, kaip vienas iš pavaldžių tos sistemos dėmenų. Nors parodą, jei nori, gali „skaityti“ per Gavelio kūrybos prizmę, Evelinos piešiniai sudaro ne mažiau savitą ir „paukštytiškai“ kitonišką kūrybinę visumą.
Talentingos grafikės parodos kertines ašis neteisinga būtų susmeigti tik į grotesko tortą ar šokoladinį bananą, kuris toks panašus į fekaliją. O ir parodos pavadinimą inspiravusiais „slapukais“ (angl. cookies) parodos idėja toli gražu neapsiriboja. Evelinos Paukštytės piešiniuose slypi gilus antropologinis pjūvis, pilnas filosofinių ir literatūrinių intertekstų, o mūsų priimami ar atmetami kompiuteriniai „slapukai“ – tik viena iš daugumos parodos linijų.
Menininkės kūriniuose ryški eskapizmo nuojauta, pabėgimas į paralelinį pasaulį, kuriame Vilnius – ir gaveliška visatos subinė, ir personažų knibždantis kompiuterinis žaidimas, galintis statiškai „pakibti“, o galų gale – būti visiškai išjungtas. Ir tada teliks viena begalinė tamsi ertmė, kurioje lyja meteoritais.
Evelinos „rašomi“ paveikslai – tai užkoduoti pasakojimai mums visiems. Juose – maišto, fatalizmo ir mirties motyvai. O išgyventas liūdesys virsta į žaismą, erosą, neprarasdamas visa apimančios dieviškosios paslapties.
