Nyki ir veiksminga
Pirmas šio teksto pavadinimas turėjo „bet“. Pagalvojusi jo atsisakiau, nes visa Miuncheno universiteto slavistikos profesoriaus Riccardo Nicolosi knyga „Putino karo retorika“ (Putins Kriegsrhetorik) turi būtent tokią užduotį – ne ironiškai atmesti Putino menkų oratorinių dorybių kalbas kaip mažai reikšmingą veiksmų apvalkalą, o pažiūrėti į jas kaip į savo tikslą pasiekiančias, net jei (o kartais būtent todėl, kad) jos neįspūdingos. 2025 m. knyga išėjo vokiečių leidykloje „Wallstein Verlag“, ją iš karto išvertė ir išleido rusų kalba „Freedom Letters“. Tai viena iš daugelio politinėje emigracijoje suvešėjusių rusų tamizdato (žodis sugrįžo) leidyklų. Saugumo sumetimais vertėjo(s) vardą leidykla nurodė žvaigždutėmis *** *****. Ši trijų ir penkių simbolių kombinacija, reiškianti нет войне („karui ne“), atsirado 2022 m. pavasarį, kai žmonės, vis dar ryžęsi protestuoti Rusijoje, ieškojo būdų išreikšti nuomonę be įprastų ir tuomet jau griežtai draustų žodžių.
Knyga kompaktiška ir energingai parašyta. Ją sudaro septyni nedideli skyriai, kuriuos jungia, mano akimis, trys svarbiausi dalykai. Pirma, Nicolosi pabrėžia retorikos svarbą net ir sąlygomis, kai viešoji erdvė iš esmės nefunkcionuoja ir nėra jokios politinėje erdvėje dalyvaujančios auditorijos, kurią reikėtų patraukti į savo pusę. Jis detaliai nagrinėja įvairių tipų Putino kalbas ir klausia: koks yra politinės retorikos vaidmuo autokratiniuose režimuose? Ar ji tik ritualinis papuošalas? Iš kokių elementų Putino atveju ji susideda ir ką šie reiškia? Kaip tai susiję su jo retorine persona, kurią jis pateikia medijoms ir kruopščiai atrinktai publikai?
Atrodytų, kad kur nėra viešosios erdvės, ten nėra ir reikalo įtikinti, agituoti, patraukti į savo pusę. Bet, anot Nicolosi, nors tokio tikslo ir nėra, net ir autoritarinėje politikoje žodis, kalbėjimas išlieka steigiantis politikos sąlygas, prilygsta veiksmui, kaip svarstė Hannah Arendt, kad ir kaip netikėtai nuoroda į ją atrodytų autoritarizmo kontekste. Tai nereiškia, kad visos autoritarinės retorikos vienodos, dalis jų, kaip kad nacionalsocialistinė, mobilizuojančios. Putinas tikslo mobilizuoti neturi, priešingai: vienintelis jo retorikos siekis – įteigti mintį, kad reikia pasyviai priimti situaciją, nes alternatyvų nėra, ir pasitikėti valdžios pajėgumu. Tam Putinui nereikia būti ryškiu kalbėtoju, šis Rusijos režimas apskritai vengia charizmatiškų politikų ir baudžia juos net fiziškai naikindamas – prisiminkime Borisą Nemcovą ir Aleksejų Navalną. Putinui pakanka skirtingomis progomis ir pačiuose įvairiausiuose kontekstuose kurti ilgas, keisčiausiais šaltiniais paremtas istorinės ir legalistinės argumentacijos pynes, kurios galiausiai sueina į vienintelę visų bėdų priežastį – Vakarus ir jų klaidas ar kaltes. Nicolosi tokią argumentacijos strategiją vadina monokauzalia ir racionalia: „Putino argumentacija gali atrodyti keista ir šokiruojanti, tačiau ji nė kiek ne iracionali. Ji – retorinio apskaičiavimo vaisius ir tarnauja nuosekliai pagrįsdama politinį veiksmą“ (p. 23, cit. iš „Freedom Letters“ leidinio).
Antra, knygos autorius mąsto apie specifinį Putino retorikos temporalumą, tiesiogiai susijusį su tuo, kad dialogo, politinių debatų erdvės nebėra, o Putinas apskritai nėra aikštės politikas. Nicolosi teigia, kad Putino kalbos neskirtos turėti momentinį poveikį – sureaguoti į aktualiją ir uždegti, juolab mobilizuoti klausytojus. Tai ilgos distancijos retorinis bėgimas, kai kaupiamas, plėtojamas, ne sykį kartojamas argumentų arsenalas, ilgainiui tampantis savaime suprantamų ir automatiškai nuskaitomų idėjų rinkiniu. Be to, jis yra skleidžiamas ne vien paties Putino lūpomis, o nueina viso politinio aparato kanalais. Kitaip tariant, Putino retorika susilieja su putinizmo retorika, kuri turi daug balsų ir sklaidos priemonių. Galiausiai tai leidžia parodyti įvairių karo retorikos linijų atsišakojančią kilmę ir ilgą jų brandinimo (kad ir programiniuose straipsniuose ar į akademinius pretenduojančiuose tekstuose apie istoriją), o kartu auditorijos pripratinimo fazę.
Trečia, tai retorika, kuri, veikdama itin kontroliuojamoje viešojoje erdvėje, aiškiai skirta ne tuščiam ar amorfiškam eteriui, o konkrečioms, tiksliai suvokiamoms auditorijoms – vidinėms ir išorinėms. Į jas kreipdamasis, Putinas, apskritai blankus kalbėtojas, vis dėlto kaitalioja kalbines personas – technokratas, stiprus lyderis, žmogus iš liaudies, kalbantis žargonu, ir pan. – ir kuria pasaulio vaizdą, kuris tokioms auditorijoms atrodo patikimas. Nuosekliai taikydamas aristoteliškąjį retorikos žodyną, Nicolosi vadina tokio galinčio atrodyti teisingo ir įtikinamo pasaulio argumentacijos strategiją éndoxa, atsižvelgiančia į įvairius suvokėjus: „Ji susideda iš savotiško paranojos, sąmokslo naratyvų ir agresyvaus įsižeidimo mišinio, iš antiamerikanizmo, tarptautiniame lygmenyje maskuojamo kaip antikolonializmas, iš vakarietiško meinstrymo atmetimo ir istorinio revizionizmo“ (p. 43). Ji veikia ir sykiu pagrindžiant karą prieš Ukrainą globalių Pietų auditorijai kaip „antikolonijinį sukilimą“ (taip vadinasi tam skirtas skyrius) ir grąžinant „daugiapolio pasaulio“ idiomą. Komentuodamas šį putiniškosios retorikos gebėjimą modifikuotis pagal adresatus, Nicolosi pabrėžia, kad „nederėtų nuvertinti Putino gebėjimo retoriškai diskursifikuoti [pagal analogiją su „diversifikavimu“ – N. A.] karą“ (p. 100), net kai jis nekalba apie karą tiesiogiai.
Baigdama šį trumpą knygos pristatymą ir rekomendaciją ją skaityti, noriu atkreipti dėmesį į vieną išradingą autoriaus svarstymą apie 2022 m. vasario 24 d. Putino kalbą, skelbiančią „specialios karinės operacijos“ pradžią, – išoriškai nekomplikuotą ir kartu žiaurų tekstą. Jai skirtas skyrius vadinasi „Parodija ir paranoja“. Čia reikia padaryti žingsnį už knygos ribų ir priminti Jurijaus Tynianovo parodijos teoriją, anot kurios, parodija yra ne juokingas tekstas, o santykių tarp tekstų tipas, kai į vieną formalią schemą įdedami jai nebūdingi elementai. Pavyzdžiui, kai kriminalinio romano personažų schemą užpildo išminčius vietoj detektyvo, šventoji vietoj prostitutės, revoliucionierius su kirviu vietoj nusikaltėlio. Tynianovas parodijos logika aiškino literatūros formų kitimo mechanizmą. Nicolosi įžvelgia parodijos logiką Putino kalboje – ji išlaiko karo paskelbimo kalboms būdingus elementus ir pažeidžia juos, bet taip, kad gretimos šalies užpuolimas retoriškai atrodytų teisėtas, net jei atsiduria tarp kitų ne itin teisėtų karinių operacijų. Kalba yra parodija šia rimtąja prasme: anot Nicolosi (p. 62–63), formaliai ji panaši į Billo Clintono ir George’o Busho karo prieš Iraką paskelbimo kalbas, nes paverčia įsiveržimą į Ukrainą sykiu humanitarine misija ir vidaus politikos klausimu „istorinėse teritorijose“.
Nicolosi knyga juda nuo aiškinimo, kodėl į Putino retoriką verta žiūrėti rimtai, nes tai ilgalaikio politinio veikimo erdvė, prie tokia retorika steigiamos nuolatinės ypatingos padėties, kurioje ir pačios nuožmiausios priemonės pateisinamos, o Antrojo pasaulinio karo rezultatų „perlošimas“ nuskamba įtikinamai taip sukonstruoto racionalumo ribose. Bent jau tiek, kad Rusijos gyventojai išliktų anapus aktyvaus prieštaravimo slenksčio, kurį gerai saugo ir įvairiakryptės represijos. Teoriškai knyga juda nuo Arendt prie Giorgio Agambeno laikantis Aristotelio retorikos tirštame, bet neperkrautame jau egzistuojančių įvairiakalbių Putino valdymo ir jo komunikacijos tyrimų kontekste. Ją nesunkiai įveiks ir specialistės, ir ieškančios analitiškesnio nei (suprantamas) prakeiksmas ar pašiepimas žodyno. Turint minty, kad Rusijos retorinė ir karinė mašina dar kurį laiką tikrai ir kruvinai veiks, verta žiūrėti į būdus šį veikimą skaidrinti.
