Kiborgų karas
Vaizdai Ukrainos fronte – tai erdvių platybės, rudens niūrumas, prietemose judantys apsikrovę kariai ant motociklų, purvinos būtybės apkasuose. Apima jausmas, kad kaunasi ne žmonės, o senovės demonai arba kiborgai. Pafrontė – milžiniškas griuvėsių sąvartynas už žinomo pasaulio ribų: ginklų likučiai, gilios sprogimų duobės, raketų sudaužyti daugiabučiai, spalvotų reklamų draiskalai, automobilių griaučiai, paslaptingos rūsių įgriuvos, kuriose galbūt likę nelaimingų namo gyventojų palaikai.
Tačiau tokia planinga ar neplaninga destrukcija yra būdinga karui. Rusijos armijos karininkas S. Anskis aprašė austrų Galicijos miestelių – žydiškų štetlų sunaikinimą, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į juos įžengė rusai. Lenkų legionuose tarnavęs būsimasis teisininkas Mykolas Römeris savo akimis matė, kuo virto miesteliai ir kaimai karo nusiaubtoje Polesėje. Pirmojo pasaulinio karo didvyris Ernstas Jüngeris pateikė vaizdus, kaip vokiečiai naikino viską, ką tik rado prancūzų žemėje prie Zygfrydo linijos, – visi medžiai nukirsti, visi šaltiniai užnuodyti, visų upių vagos užtvenktos, visi rūsiai susprogdinti arba užminuoti, visi bėgiai nuplėšti, viskas, kas dega, sudeginta…
Eidamas į priešo apkasus paimti anglų belaisvių tas pats Ernstas Jüngeris pasiruošė „darbinius drabužius“: „ant krūtinės – du smėlio maišai, kiekviename po keturias ilgakotes granatas, kairėje su smūginiais, dešinėje – su degikliniais sprogdikliais; dešinėje kitelio kišenėje – pistoletas 08 su ilgu dirželiu, dešinėje kelnių kišenėje – mažas mauzeris, kairėje kitelio kišenėje – penkios kiaušininės granatos; kairėje kelnių kišenėje – šviečiantis kompasas ir švilpukas, ant perpetės – karabino kablys granatų žiedams traukti, durklas ir vielos kirpimo žirklės“ (Ernst Jünger, Plieno audrose, iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2016, p. 178).
Kuo gi ne kiborgas iš Harry Harrisono fantastinių romanų? Kiborgo terminas daugiausia asocijuojasi su moksline fantastika, aukšto lygio technologijomis arba Schwarzeneggerio Terminatoriumi, tačiau šis terminas vartojamas apibūdinti karius, kovojančius dėl Donbaso miestų, virtusių griuvėsių krūvomis. Stebime sparčiai besivystančias karo technologijas, o kultūrinė vaizduotė kuria simbiozinius technikos ir žmogaus vaizdinius. Tyrinėtojai pastebėjo šia simbiozę Pirmojo pasaulinio karo metais: Ernstas Jüngeris rašė apie tankus, kurie lyg milžiniški nerangūs vabalai sukiodavosi po mūšio lauką, o vietovė buvo nusėta gausybe sudegusių lėktuvų karkasų. Tai buvo ženklas, kad kovos lauke vis dažniau pasirodo mašinos, kuriose sėdi žmonės. Kaip rašo kultūros istorikas Robertas Hemmingsas, britų laikraščiuose aprašant tankus būdavo suliejamas gyvasis ir negyvasis pasaulis, sukuriant mechaninio žvėries vaizdinį, – „fantastiniai monstrai“, „gigantiškos rupūžės“, „akli padarai, išnyrantys iš pirmykščio dumblo“. Laikraštyje „The Times“ jie buvo „rupūžės-salamandros, echidnos-drakonai, mamutai“, o kartais ir šv. Jurgio drakonai. „Tankas sujungia mechaninę sistemą ir organizmą. Kitaip tariant, tankas, sujungęs žmogų ir mašiną, yra klampojantis per purvą moderniojo karo kiborgas“ (Robert Hemmings, „Proto-Cyborgs in War-Time: The Tank, the Drill and the Motor-Chair“, The Space between Literature and Culture 1914–1945, 2014, p. 41).
1917 metų spalio mėnesį britų žurnale „The Strand Magazine“ pasirodė Perley Poore’o Sheehano ir Roberto H. Daviso vieno veiksmo pjesė „Kraujas ir geležis. Kaizerio likimas“, kurioje Mokslininkas pristato Imperatoriui pirmąjį kiborgą – pusiau žmogų, pusiau mašiną. Tai Kareivis 241, kuris turi sustiprintas fizines galias ir dirbtines kūno dalis – dirbtinę kairę koją, dvi dirbtines galingas rankas, teleskopines akis ir auksu sutvirtintus pakeičiamus dantis. Pjesės autoriai jam skyrė funkciją – atkurti mūšio lauke sužalotus karius, kad šie vėl galėtų pilnavertiškai kovoti fronte.
Tuo metu tokios idėjos išreiškė visuomenės baimę, kad mokslas ir technologijos bus panaudoti karo reikmėms, bei susirūpinimą karo metu sužalotais kariais. Mokslininkui ir Imperatoriui toks karys yra naudingas, nes milijoną neįgalių karių sugebės paversti milijonu kovojančių vienetų. Pramoninį ir dehumanizuojantį tikslą Mokslininkas pateikia kaip pagrindinę karo išteklių atkūrimo problemą: „Efektyvumo didinimo pagrindas yra atliekų pašalinimas. Mūsų problema – pašalinti švaistymą, kurį sukelia sužeistieji.“ Imperatoriaus paklaustas apie šio naujo karinio išradimo reikšmę, Mokslininkas kalba ne apie žmogiškąsias kančias, bet apie karinius pajėgumus: „Aš planuoju, kad bus atkurti penki armijos korpusai, kurie dabar yra nejudrūs dėl prarastų rankų ir kojų, kurčių ausų ir aklų akių.“
Pirmojo pasaulinio karo laikų tankas yra negalintis mąstyti kiborgo prototipas, Kareivis 241 neturėjo sisteminės informacijos, kuri kontroliuotų ir reguliuotų jo kaip subjekto reakciją, tačiau jis buvo pavaizduotas kaip galintis rinktis. Kokie kario kiborgo prototipai mūsų laukia ateityje?
