Prašom pakartoti

Atsitiko tai, apie ką mūsų protėviai seniai svajojo, – Lietuva tapo pasaulio dalimi, į kurią nori atvykti žmonės iš įvairiausių jo kampelių. Na, kaip čia pasakius – jau anksčiau Lietuva pasirodydavusi miela. Likimas man padovanojo galimybę susipažinti su nemažai puikiai lietuviškai kalbančių, lietuviais tapusių užsieniečių. Jie pramoko lietuvių kalbos, pamilo mūsų mintis, diskusijas, galvosūkius, prisirišo, kai kurie net atvyko gyventi į Lietuvą.

Bet nors ir kalbame skirtingomis kalbomis, visi esame žmonės, tad ir mūsų patirtys mokantis (ar mokant!) bet kurios kalbos gali būti net visai panašios. Kadangi domiuosi kalbomis, 2022 metais iškart atsiliepiau į Vilniaus universiteto kvietimą dėstyti lietuvių kalbą ukrainiečiams. Taip atradau vieną didžiausių savo aistrų. Lietuvių kalbos pradmenų užsieniečius mokau iki šiol. Mokydamasi mokyti stebėjau pamokas, kuriose dalyvavo baltarusiai ir kiti imigrantai. Taigi, teko prikaupti patirties su mūsų kalbą ir kultūrą tik beatrandančiais žmonėmis.

Dabar daug kalbama, kokį bizūną pasirinkus, kad tie atvykę darbuotojai pagaliau prabiltų lietuviškai. Bet pamirštama apie kitą universalią problemą, dėl kurios, tiesą pasakius, kankinasi visas atviras pasaulis, – neadekvatumo jausmą, kai kas nors kalba tavo gimtąja kalba ir tu supranti, kad žmogus truputį… ieško žodžių. O gali būti, kad jis kalba laisvai, tik turi lietuviams neįprastus vardą ir pavardę, o gal odos spalva neįprasta, gal girdimas akcentas… tada žmonės pajaučia šiokį tokį diskomfortą, gal net apibūdinčiau tai kaip kaltės jausmą. Tuomet lietuviai, kaip man skundėsi ne vienas puikiai lietuviškai kalbantis žmogus, iš kilnaus paslaugumo pereina į anglų arba rusų kalbą. Esu su tuo susidūrusi ir pati – mano draugė ukrainietė stengėsi kalbėti lietuviškai, tada prabilo angliškai, o padavėjas tikino, kad gali kalbėti rusiškai (nusprendė iš jos akcento, kad taip jai bus geriau).

Taigi, kalba toli gražu nėra tik institucinis reikalas, kai kokia nors institucija gali įkvėpti ar supančioti. Kad kalba srauniai tekėtų kaip upelis, reikia, kad adresatas nebūtų pasistatęs užtvankos: nebijotų užmegzti kitokio pokalbio savo gimtąja kalba, nespręstų iš anksto apie žmogaus galimybes susikalbėti. Ne kartą teko važiuoti taksi, kur, jei į rusišką pasisveikinimą atsakydavau lietuviškai, lietuvių kalbą ir gaudavau.

Kaip susikalbėti lietuviškai su tuo, kuris dar tik mokosi?

Kai žmogus mokosi lietuvių (ar bet kurios kitos) kalbos, labiausiai jį gąsdina greitas kalbėjimo tempas. Žinoma, bendravimas angliškai ar rusiškai dažnu atveju sutaupytų laiko – juk neretai, bendraudami nauja užsienio kalba, visi sunkiau renkame žodžius, ne iš karto suvokiame išgirstus žodžius ir frazes. Tokiu atveju iš gimtakalbio perspektyvos atrodo, kad abiem pusėms bus paprasčiau, jei pokalbis vyks lingua franca.

Tačiau kodėl nepabandžius be jos išsiversti. Juk visai gali būti, kad būtent jūs tapote to žmogaus šansu pasipraktikuoti. Kiekvienas paprasčiausias susikalbėjimas gali tapti postūmiu mokytis toliau, kalbėti lietuviškai dažniau. Kiekvienas atsisakymas bendrauti lietuviškai gali paveikti priešingai – pasijutęs atstumtas, žmogus nebenorės ta kalba bendrauti. Pamėginkite viską pakartoti lėčiau, stenkitės kalbėti trumpais sakiniais. Veiksnys, tarinys, truputis gestikuliacijos, gal kokia vietos ir laiko aplinkybė (šias vartoti pradedantysis gan anksti pramoksta). Nevartokite sangrąžinių veiksmažodžių – mokytis, džiaugtis, jaustis, – kai kuriose pradedančiųjų knygose jų privengiama (jų asmenavimas – ne pats lengviausias). Pabandykite perfrazuoti: jei nesuprato pusė penkių, gal pusė penktos ar šešiolika trisdešimt skambės kaip pažįstamesnis, saugesnis variantas. Netrumpinkite galūnių – ne Vilniuj, o Vilniuje, ne poliklinikoj, o poliklinikoje. Net tokios mažiausios detalės gali išmušti iš vėžių. Žmogus, kuris mokosi kalbos, yra labai jautrus bet kokiam negirdėtam garsui ar žodžiui.

Gali būti, kad suformuluotas sakinys buvo ilgas, sudėtingas ir jį perfrazavus žmogus sugebės susiorientuoti. Jei bruksime anglų ar rusų kalbą patys, besimokantysis gal net praras motyvaciją – kam mokytis, jei niekas niekada apskritai nenori su juo lietuviškai bendrauti? Neretas mano pažįstamas, išmokęs lietuvių kalbos net dėl netikėčiausių asmeninių priežasčių, man yra pasakojęs, kad lietuviai dažnai numodavę ranka, sakydavę, kam ta lietuvių kalba, maža, niekam nereikalinga kalba, juk visada galima susikalbėti angliškai. O kur dar pasakojimai apie „sunkiausią pasaulyje kalbą, net mes, gimtakalbiai, jos padoriai nemokame“: pirma, tai visiška netiesa, antra – tai demotyvuoja. Manau, kad esama situacija yra pačių lietuvių požiūrio į savo gimtąją kalbą padarinys.

Geriausia nepersistengti taisant klaidas. Nuolatinis taisymas gali turėti kontraproduktyvių rezultatų – žmogus susigūš, išsigąs. Tos klaidos mums sukelia diskomfortą, bet dažnu atveju jos jokia pasaulio pabaiga. Žinoma, jei žodis láuk sukirčiuojamas taip, lyg jis varytų jus laũk, – tada taip, tai yra klaida, kurią reikėtų pataisyti. Iš savo kalbų mokymosi patirties žinau, kad geriausiai padeda, jei gimtakalbis, šiek tiek perfrazuodamas mano sakinį, pakartoja žodį taisyklingai.

Galiausiai – besimokantysis gali kalbėti labai tiesmukai, gal net kiek grubiai. Kitais atvejais gali atrodyti, kad pilsto iš tuščio į kiaurą. Taip yra ne dėl to, kad besimokantysis yra begėdis ir nekenčia Lietuvos, – gal jis tiesiog mėgėjas tuščiažodžiauti ir dumti akis. Greičiausiai taip dabar skamba jo lietuvių kalba – dar trūksta gebėjimo suvokti kontekstą, galvoje bandoma pritaikyti gramatines taisykles, lipdyti išmoktas frazes, o kartais tinkamiausias sinonimas pakimba ant liežuvio galo, todėl pasirenkamas geriau pažįstamas universalesnis žodis. Kai pati savarankiškai mokiausi latvių kalbos, man taip būdavo su frazeologizmais – kadangi latvių vartojami frazeologizmai pernelyg nuo lietuviškų nesiskiria, aš juos pavartodavau nerasdama tinkamo žodžio. Kartais pašnekovas galėdavo ir supykti, kai idioma nuskambėdavusi tiesmukai, gal net įžūliai.

Mano kuklios idėjos Lietuvai

Šiuo metu mokausi suomių kalbos. Suomiai turi daugiau patirties su imigrantais ir pabėgėliais, tačiau, kaip minėjau, kalba yra žmogiškas dalykas. Ir suomiams knieti prabilti angliškai po vieno nesusikalbėjimo ar vienos klaidos, ir suomiai mėgsta apdainuoti savo ilgiausius žodžius, kurių patys kasdien nevartoja (nežinau, kas sugalvojo, kad kalbos sudėtingumas rodo pranašumą). Taigi, pati svarstau apie tai, kas man padėtų. Kas padėtų žmonėms, kurie yra Lietuvoje ir mokosi lietuviškai?

Neretai prisimenu lipdukus (o gal atšvaitus?), kuriuos dalindavo mums, besimokantiems vokiečių kalbos. „Ich lerne Deutsch“, – skelbė jie. Kodėl gi ir mums tokių neprigaminus? „Truputį kalbu lietuviškai“, o gal „Mokausi lietuviškai“ – tarsi ženklas visiems, kad šis žmogus nori išmokti. Tik kol kas su juo reikės kalbėti lėčiau, aiškiau, trumpesniais sakiniais. Plėšomas kalendorius su lietuviškomis frazėmis? Daugiau literatūros paprastesne lietuvių kalba?

Baigėsi tas laikas, sutiksėjo tos valandos, kai lietuvių kalba priklausė tik tiems, kas gimė Lietuvoje ar lietuvių šeimoje. Kai galėjome kabinėtis vienas prie kito dėl kirčiavimo, vadinamųjų kalbos kultūros klaidų. Dabar turime lietuvių kalbą pažinti taip gerai kaip niekada anksčiau – labai paprastą, kiek sudėtingesnę, visu savo gražumu ir su visais įmanomais variantais minčiai perteikti.

Manau, jei tik elgsimės tinkamai, lietuvių kalbos aukso amžius jau pakeliui.