Kaip paversti šviną auksu?

Kai naršau finansams ir ekonomikai skirtus interneto puslapius, beveik neįmanoma nieko perskaityti nesusidūrus su kokia nors kriptovaliutos arba dirbtinio intelekto investavimo platformų reklama. Būtų gerai surasti stebuklingą investavimo receptą, bet stebuklingus receptus siūlo tik rusakalbiai sukčiai. Yra toks posakis apie alchemiko sėkmę. Jeigu kas nors išmoktų paversti šviną auksu, labai greitai visi sužinotų, kaip paversti šviną auksu. Ir kiek tada būtų vertas auksas? Pasak ekonomikos apžvalgininkės Katie Martin, ilgą laiką kriptovaliutų šalininkai tvirtino, kad „bitkoinas yra pinigai (jis toks nėra), kad jis apsaugos nuo infliacijos (na, baikite) arba kad tai saugus prieglobstis neramiais laikais (LOL). Tačiau pasirodo, kad naudingiausia jo funkcija yra būti ankstyvojo perspėjimo sistema, jog rinkose ne viskas gerai. [...] keletą kartų būtent staigus bitkoino kritimas aplenkė ir išprognozavo pasaulinį akcijų nuosmukį. Jis smunka, o akcijos greitai seka iš paskos. Bitkoinas smuko smarkiai – nuo spalio pradžios jis nukrito trečdaliu, iki maždaug 84 tūkstančių dolerių. Dar tik 84 tūkstančiai liko iki jo „tikrosios vertės“ (Katie Martin, „Bitcoin’s fall offers a warning signal on wider market health“, Financial Times Weekend, 2025-11-22). Investavimo burbulų istorijos yra įdomios ne tik ekonomikos ir kultūros istorijos tyrinėtojams.

XIX amžiaus škotų poetas ir žurnalistas Charlesas Mackay’us knygoje „Neįprasti populiarūs kliedesiai ir minios beprotybė“ papasakojo neaišku ar teisingą, bet gražią istoriją, kaip vieną 1637 metų žiemos rytą jūreivis užsuko į turtingo olandų pirklio kontorą ir pusryčiams gavo gardžią raudonąją silkę bei rupios duonos gabalą. Jūreivis pastebėjo ant stalo gulinčią svogūno galvą ir visiškai pagrįstai galvodamas, kad šis daiktas yra ne vietoje tarp sidabro, šilko ir brangių audinių, pasitaikius progai paslapčia įsikišo svogūną į kišenę kaip priedą prie silkės ir su savo grobiu nuėjo valgyti pusryčių prieplaukoje. Tačiau, kaip rašo Mackay’us, jūreivis, pasiimdamas priedą prie žuvies, netyčia pavogė ne svogūną, o retą tulpės svogūnėlį. Vos tik jam spėjus išeiti, pirklys pasigedo Semper Augustus, verto trijų tūkstančių florinų arba apie 280 Anglijos svarų sterlingų. Atsižvelgiant į to meto kainas, šiandien ši gerokai viršytų milijoną dolerių.

1850 metais rašytojas Alexandre’as Dumas Paryžiuje išleido knygą „Juodoji tulpė“, ji greitai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Nors kaip paprastai šio autoriaus romanuose veiksmas sukasi apie meilės istorijas ir politines intrigas, šiame paminima ir 1634–1637 metais Olandiją apėmusi tulpių manija (Tulpenwoede). Ši psichinė epidemija, anot lenkų autoriaus Zbigniewo Herberto, „įgavo nerimą keliančius užmojus, sudrebino solidžius nacionalinės ekonomikos pamatus ir užliejo azartu visų visuomenės sluoksnių atstovus“ (Zbigniew Herbert, „Kartus tulpių kvapas“, iš lenkų kalbos vertė Dalia Urbonaitė, Naujoji Romuva, 2006, Nr. 1, p. 18).

Dėl naujų prekybos ryšių su užjūrio kolonijomis XVII amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais Europą pasiekė įspūdinga naujų augalų gausa – bulvės, paprikos, pomidorai, topinambai, šparaginės pupelės ir tulpės. Tulpių svogūnėliai buvo pakankamai neįprasti, kad būtų painiojami su daržovėmis, kaip tai padarė jūreivis, suvalgęs milijono dolerių vertės svogūnėlį. „Didžiulius turtus sukaupę olandų pirkliai ėmė daryti tai, ką dažnai daro pasiturintys sluoksniai: jie mokėjo daug pinigų už retus ir gražius daiktus, kuriais galėjo pasipuikuoti prieš draugus. Jie nesiskyrė nuo šiandieninių influencerių, besipuikuojančių „Birkin“ rankinėmis ar „Bored Ape NFT“ skaitmeniniais paveikslėliais, tik vietoj jų jie švaistė pinigus retoms tulpių veislėms“ (Tim Harford, „Bubble trouble“, Financial Times Weekend, 2023-01-28).

Spekuliacijos objektu tapo monarchų ir turtuolių soduose auginamos tulpės, kurios, amžininkų nuomone, simbolizavo eleganciją ir rafinuotą susimąstymą. Olandijoje išvestos įvairios tulpių veislės tapo finansinių standartų objektu, nes tulpė buvo aristokratiška gėlė, kurią augino aristokratai. Tulpių auginimas nesukeldavo didelių problemų, joms reikia nedaug erdvės, o pačios gėlės yra lengvai prižiūrimos. Ir, pagaliau, jokios kitos gėlės neturi tiek daug veislių, tad tulpių rinkoje buvo susitarta, kurios veislės bus laikomos elitinėmis, o kurios paprastomis. Kaip kokie specializuoti finansiniai leidiniai tuomet taip pat buvo leidžiami kainoraščiai, kurių viršūnėje karaliavo Semper Augustus, kainuojantis tris tūkstančius florinų, tai yra tiek, kiek kainavo namas su dideliu sodu. Žinoma, sandoriai būdavo sudarinėjami ne normalioje biržoje, o smuklėse ir užeigose. Olandų valdžia, suvokdama spekuliacijos pasekmes, stengėsi apriboti tokią veiklą, bet kainos vis kilo ir kilo į viršų, o kartu didėjo praraja tarp realios svogūnėlio kainos ir sumos, kuri už jį buvo mokama. Dauguma investuojančiųjų į tulpių svogūnėlius buvo įsitikinę, kad kainos vis kils, o pelnas bus amžinas. Sklandantys gandai apie fantastiškus uždarbius skatino spekuliacines aistras, į šias įsitraukė visų socialinių sluoksnių atstovai. Tulpių augintojai naktimis saugodavo sodus aptverdami sudėtinga varpelių sistema, žadinančia savininkus, o vienas nepaprastai turtingas olandų politikas sukūrė sodą, pilną taip išdėliotų veidrodžių, kad keli reti tulpių žiedai sudarytų daugybės gėlių įspūdį. Rinktiniai žiedai buvo tokie brangūs, kad net jis negalėjo sau leisti užpildyti jais viso sodo.

Tulpių biržos apyvarta vis augo, žmonės užstatydavo namus ir skolindavosi pinigus norėdami nusipirkti svogūnėlių kaip investiciją, buvo pardavinėjami jau nebe svogūnėliai, o išvestiniai produktai – svogūnėlių pavadinimai. Ir vieną dieną viskas sprogo. 1637 metų vasarį Harleme susirinkę svogūnėlių prekybos didmenininkai pamatė, kad niekas nebenori pirkti. Skolininkai, negalintys išmokėti skolų, pateko į kalėjimus arba buvo priversti stoti į laivyną. Generaliniai Luomai išleido įsakymą, panaikinantį spekuliacines sutartis ir nustatantį didžiausią leistiną tulpės svogūnėlio kainą – 50 florinų

Istorija žino ir ne vieną spekuliacinio investavimo pavyzdį, tarp kurių yra Britanijos geležinkelių burbulas. Pirmoji Liverpulio ir Mančesterio geležinkelio linija buvo atidaryta 1830 metais, ir daugiau nei dešimtmetį privatus verslas leido akcijas, rinko pinigus bei tiesė bėgius. XIX amžiaus penktojo dešimtmečio viduryje dramatiška geležinkelių plėtra atrodė neišvengiama. Vystytojai skubėjo registruoti projektus, o būsimieji investuotojai, skatinami reklamos, skubėjo jiems atiduoti pinigus. Geležinkelių akcijų bumas gali būti prilygintas tik reklamos bumui, skirtam naujiems geležinkelių projektams. Dažnai dvi, trys ar keturios konkuruojančios kompanijos pradėdavo savo veiklą vienu metu ir vienu metu tiesdavo bėgius į tą patį punktą. Geležinkelių bumo klestėjimo metais buvo siūloma statyti net burių varomus traukinius arba raketines transporto priemones, galinčias skrieti šimtus kilometrų per valandą. Kaip dabar negalima praleisti skelbimų, reklamuojančių dirbtinio intelekto projektų investicijas, 1845-aisiais nebuvo įmanoma skaityti laikraščio nepamačius naujo geležinkelio projekto investicinio skelbimo. Tris kartus per savaitę „The Railway Times“ spausdino specialius priedus, kad sutalpintų geležinkelių vystymo kompanijų skelbimus. Buvo leidžiamas kasdienis geležinkelio laikraštis „The Iron Times“. Net solidusis „The Economist“ sukūrė specialų skyrių, skirtą geležinkeliams (Tim Harford, ten pat).

Ne tik paprasti investuotojai, bet ir tų laikų Britanijos kultūrinis ir politinis elitas entuziastingai pirko geležinkelių akcijas. Šiuolaikinių kompiuterių prototipų išradėjas Charlesas Babbage’as, Charlesas Darwinas, Johnas Stuartas Millis ir Williamas Thackeray’us investavo į geležinkelių akcijas, kaip ir dvi seserys Brontë – Emily ir Anne (jų sesuo Charlotte nepasitikėjo šia iniciatyva), kurios skubėjo investuoti į Jorko ir Midlando liniją.

Galiausiai finansinių aktyvų kainos atsiskyrė nuo fundamentalių verčių, o investicijos buvo daromos remiantis minios psichologija – žmonės bijojo ką nors praleisti arba tikėjosi parduoti savo akcijas už dar didesnę kainą. Žmonės racionaliai negalvojo, ar tikrai įvyks tas milžiniškas bėgių tinklo plėtros augimas. Ar tikrai bus taip pigu įrengti ir eksploatuoti geležinkelius, kaip tvirtino projektų rengėjai? O kai bendrovės tiesia kelias paralelines konkurencines geležinkelio linijas, kas nutiks kainoms? Ekonomiškai svarbus Liverpulio–Mančesterio maršrutas tikrai davė gražaus pelno, bet linijos, jungiančios idiliškai romantiškas kaimo stoteles, taip ir neatsipirko.

Pasak Timo Harfordo, XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje britų investuotojai susižavėjo geležinkeliais ir akcijų kainos pakilo iki kvailių lygio, o dalis investuotojų prarado viską, bet galiausiai kas gi įvyko? Mes turime geležinkelius!