Apie laiką
Tarpušvenčiu laikas tarsi sustojo. Savotiškame limbe tarp didžiųjų švenčių ir naujų metų buvo savų prievolių – praėjusių metų vertinimo, akcentų sudėjimo, naujų planų kūrimo. Ir galų gale konstatavimo, kad, metų skaičiui persiritus į didesnį, niekas nepasikeitė – tik laikas; jo tapo mažiau. Gruodžio pabaigos pūgos žemę pradėjo klostyti sniegu, nardinti į tikros žiemos snūdą. Juk kai sniego paklotė siekia 15 centimetrų, susidaro terpė, kurioje laikosi nulinė temperatūra, kad ir kiek šalčio yra išorėje. Šioje terpėje tarpsta ir nuo speigų gelbėjasi gyvybė: nakvoja smulkūs graužikai ir net paukščiai.
„Laiko yra tiek, kiek yra, ir daugiau nebus“, – rašiau draugei į kitą pasaulio kraštą. Pasirodo, klydau – perskridusi pusę pasaulio, ji gavo dovanų būtent laiko – dėl laiko juostų skirtumo jai jo padaugėjo septyniomis ar net aštuoniomis valandomis! Kai Lietuvoje laikrodžiai mušė 2026-uosius, vis dar markstėsi nuo kažkur už pusiaujo šviečiančios 2025-ųjų saulės. Naujųjų metų išvakarėse į buvusią „Suokalbio“ kavinę sugužėjo rašytojai, poetai, vertėjai, filosofai, menininkai ir siautė, persirengę literatūriniais personažais. Gal bent tokiu būdu mėgindami sugrąžinti praėjusį laiką – kai ši vieta buvo pilna šurmulio, sriaubiamo vyno ir šokių ant židinio. Kokių tik personažų nepasirodė – po „Suokalbį“ goglinėjo net Poetų stalas, ant kurio nebebaltos staltiesės – ratilai nuo raudono vyno taurių ir užgesintų nuorūkų įdagai; pats tikriausias praeities kavinių atavizmas, jau beveik nebeįsivaizduojamas. O gal kažkam, prarasto laiko beieškant, madeleine pyragaičiu yra būtent ta į baro stalą užgesinta cigaretė šalia nugertos taurės.
Laikas, užverstas sniegu, ne teka, o stumiasi. Nors, žinoma, tai iliuzija. Laikas bėga ir tiems, kurie jo turi, ir tiems, kurie neturi ar turėti nenori. Neturėdamas laiko nūdien savaime esi šaunus, atrodai reikalingas ir lydimas sėkmės. Dėl snygio keliams tapus neišvažiuojamiems ir Vilniuje bei jo apylinkėse visus skubančius įkalinus spūstyse, laiko jose stovintiems staiga atsirado neproporcingai daug; deja, jo niekaip negalėjai panaudoti. Niekur neprasprūdo informacija apie patyrusius malonumą ir dėkingumą – dėl tų netikėtai atitekusių kelių valandų.
Neplanuoto ir nepanaudotino laiko turėti yra baisu, jis nereikalingas. Neplanuotas laikas atima kitą laiką – tą, kuris skirtas darbui, kūrybai, sportui, buvimui su draugais, vaikais ar sutuoktiniais. Knygų skaitymui, teatrui ir kinui. Bet ar laikas gali atimti laiką pats iš savęs?
Sarkastiškai liūdname Jimo Jarmuscho filme „Tėvas motina sesuo brolis“ (2025) irgi mėginama susigrąžinti laiką – tik nesėkmingai. Be ypatingos dramos, nepritempinėjant parodomas tėvų ir vaikų tarpusavio santykių vakuumas: juk šiuo atveju susigrąžinti prarasto ar net nebuvusio ryšio neįmanoma. Gyvenimą dar norintis švęsti tėvas su palengvėjimu atsikrato aplankyti atvykusių nuobodžių vaikų, valdinga motina tik kartą per metus susitinka arbatėlės su tarpusavy konkuruojančiomis dukromis (viena jų, žinoma, – labiau mylima), tėvus palaidoję brolis su seserimi abejingai uždaro pilną sandėlį paveldėto šlamšto. Jarmuschas rizikingai žongliruoja klišėmis, bet daro tai taip talentingai, kad nejučia apima nejauka kažkur atpažįstant save.
Panaši nejauka ištinka laidotuvėse, stebint, kaip žvitriai ir spėriai kapo duobę užkasa netikėtai išdygę žaliūkai – laidotuvių ceremonijose įsipleištuojantys kaip kažkuo trivialios figūros: treninguotos, pilnos gyvybės ir jėgos ką tik ištikusios mirties fone.
Laiko yra tiek, kiek yra, ir daugiau nebus. Jei suskaičiuočiau, kiek gyvenimo laiko praleidau spoksodama į vieną tašką, susidarytų solidus valandų, gal net parų skaičius. Norėčiau išmokti jo nešvaistyti, bet turbūt niekada neišmoksiu.
Žmogui skirtas laikas, kuriam apibrėžti pakanka dviejų atskaitos taškų – gimimo ir mirties, pastarąja visada įrodo savo nenugalimumą. Būdamas amžinas pats iš savęs, kartais vis dėlto jaukiai susitraukia iki akimirkos laimės. Dėl vieno esu tikra – tam, kad ją patirtum, užsimiršimas yra būtina sąlyga.
Aklojo Gantenbaino (Maxo Frischo romano „Tarkim, aš Gantenbainas“ personažo, į kurį buvo įsikūnijęs skulptorius Mykolas Sauka) serviruotas stalas „Suokalbyje“. Neringos Butnoriūtės nuotrauka
