Paslydę vertime

Leistis nuo kalnų – tarsi rašyti tekstą. Tą ir darau mintyse, vinguriuodama tarp kitų slidinėtojų, tik prieš naują nuokalnę stabtelėdama įvertinti aukštį. Ant apledėjusių kalno plotų slidės tampa nevaldomos, tuomet tiesiog stengiesi išlaikyti pusiausvyrą. Jei krisi stačiausioje kalno dalyje – nebeatsistosi. Išeitis – kuo didesnis greitis ir kuo tiesesnė šliuožimo trajektorija. Nuo adrenalino pykina, ausyse švilpia vėjas. Mintys lekia žvėrišku greičiu, kartais jas keičia malda. Stebi čiuožiančius priešais tave ir turi pasitikėti esančiais už tavęs. Džeržgesys visai šalia išduoda, kad kažkas mėgina stabdyti, ne visada – sėkmingai. Griuvimo gramatika tokia pat svarbi kaip ir mokėjimas šliuožti. Štai priešais šliuožiantis griūva, o jo slidės atsisegusios išsilaksto į šalis. Įvertini, ar spėsi sustoti ir paimti pamestą nelaimėlio slidę, kurios jis tikrai neužsiropš pasiimti pats. Pagyvenusi moteris itališkai tau dėkoja, kai pričiuoži su jos atsikabinusia slide, bet, mėgindama statyti koją į apkaustą, blogai ją padeda ir šioji, visai kaip vaikystėje, nušliuožia pati sau viena į kalno papėdę.

Taškai, kableliai, punktyrai – tai kitų slidinėtojų išvažinėtos, išduobtos, išdaužytos šliūžės. Daugiausia jų – lengviausiose, pradedantiesiems skirtose mėlynose trasose. Jos paradoksaliai daug pavojingesnės nei, tarkim, lygios ir neišvažinėtos stačiausios – juodos. Todėl geriau rinktis nesugadintą sunkiausią kelią nei suplūkto sniego, išduobtą ir gūbriuotą lengviausią. Jame, tarp „plūgu“ laviruojančių ir visokiom pozom išgriuvusių pirmamečių, rūpestingų kaip perekšlės jų trenerių, šliuoži tu. Lėksi per greitai – gali susidurti su neprognozuojamus judesius darančiu besimokančiuoju. Per daug sulėtinsi greitį – neišlaviruosi tarp duobių, slidžių galai pagaus sniegą ir teks stabdyti. Laiku stabdyti kalnuose reiškia sustoti tą pačią sekundę, nes iki kliūties dažnai būna tik dvi. Tik mokėjimas sustoti eliminuoja baimę judėti.

Į kalno viršūnę uždara keltuvo kabina kylu su keliom porom pagyvenusių italų – jie slidinėja nuo ankstyvos vaikystės, tik dabar jų kūnai jau ne tokie paslankūs, beveik visi mūvi specialiais elementais šildomas pirštines, o ant vienos senjoros riešo pastebiu slidinėjimui pritaikytą įtvarą, spalva nesiskiriantį nuo pirštinės. Sėdžiu įsprausta tarp jos ir jaunesnio vaikino. Klausau melodingos kalbos, iš kartkartėmis pasitaikančių žinomų itališkų frazių ir tarptautinių žodžių daugmaž suprasdama, apie ką šnekama. Prieš mane – žemaūgis vyras valosi akinius ir šypsosi, kalbinamas senjorų. Tie be ceremonijų klausinėja jo apie aprangą ir slidinėjimo batus – žemaūgio kojos trumpos ir mažutės kaip penkiamečio. Taip, perku vaikiškus batus, sako jis ir kvatoja. Kvatoja ir visas keltuvas, šypsausi ir aš. Žemaūgis vyras rodo į jauną vaikiną, sėdintį šalia manęs. Tai mano brolis, sako. Pagyvenusios poros domisi, kokia jų mama. Mama yra normalaus ūgio, – vėl juokas, blyksėjimas akimis. Raudonai šviečiančios šildomų pirštinių skalės rodo, koks šildymo lygis įjungtas. Kažkas lukštena mėtinę pastilę, kažkas tepasi lūpas balzamu – keleto kilometrų aukštyje trūksta deguonies ir visiems džiūva burna. Tarpinėje stotelėje į mūsų kabiną nori įlipti dar kilsiantys į viršūnę, tik vietos nebėra. Tai linksmiausia kabina, sako žemaūgis ir jo repliką palydi nauja juoko banga.

Vėl leidžiuosi nuo kalno – sakiniai, pastraipos, naujos eilutės. Pravažiuoju mažamečių italiukų vorą – jų batai tikrai panašaus dydžio kaip vyro iš linksmiausios keltuvo kabinos. Šliuoždami jie mojuoja rankutėmis ir dainuoja. Pargriuvę ar verkiantys iš nuovargio būna apdalinami guminukais – cukrus bent trumpam padeda užsimiršti. Po metų kitų jie jau čiuoš tobulai, kol kažkada taps senjorais, kurių driežiškas liesas rankas ir trapius riešus saugos šildomos pirštinės ir įtvarai.

Vėl kylu uždaru keltuvu – kartu keliasi italė trenerė, šalia jos – juodbruvas, įkypų migdolinių akių berniukas, gal aštuonerių metų. Nuovargį ir baimę jis išreiškia pratisai urgzdamas, kaip žvėriukas. Trenerė jį apkabina, itališkai berdama: tu gi gali, na, dar kartą, žiūrėk, bus smagu, na, juk turi išmokti. Berniukas markstosi kaip katinas, paskui, pažvelgęs į šaltu rūku aptrauktą kalną, vėl pradeda urgzti.

Išlipę iš keltuvo kaustytais batais žirgliojame aidinčiu angaro koridoriumi, o atsidarius automatinėms durims mus aplieja veik dieviška šviesa. Praplėšęs rūką, kalnas stūkso romioje didybėje, visas apsipylęs saule. Prie jo šono prisišliejęs debesis kabo apačioje, matosi tik jo paviršius, kaip besidriekiantys pūkų patalai. Nuauksinti spindulių, jie atrodo minkšti ir svetingi. Po kelių minučių įšliuoši į juos kaip į šaltą neperregimą miglą – nieko nėra nesvetingiau kalnuose nei tirštas pieniškas debesies rūkas. Sugėręs iš papėdėje išsibarsčiusių kaimelių kylančius kaminų dūmus, o kartu dvelkiantis iš vaikystės pažįstamu kvarco kvapu.

Mirga spalvingi ir monochrominiai slidinėtojų drabužiai, įvairiausių spalvų šalmai. Tekstas kuriam laikui pasimiršta, jaučiu pamažėl ilstančius raumenis ir artėjančią klaidos galimybę – kai nuvargęs kūnas gali apvilti. Saugausi, todėl čiuožiu daug lėčiau už savo vaikus, kuriems trauma, mirtis ir baigtinumas tėra tik žodžiai, dar nepatirti, neįsisąmoninti. Jie matuoja savo šliuožimo greitį telefone esančiomis programėlėmis, lekia šimto kilometrų per valandą greičiu, šoka nuo tramplinų ir palieka mane kažkur toli už savęs. Taip pat toli, kaip esu palikusi save pačią – tą, kuriai greitis buvo vienintelė siekiamybė.

„Turiu žmoną ir dvi dukras. Todėl man būtina „snoubordinti“, na, suprantat“, – sako vyras su snieglente savo treneriui kitame keltuve. Paskui susižvalgę atsiprašo manęs, sėdinčios šalia.

Kitame sėdime jau keturiese, dvi pagyvenusios italės garsiai šneka tarpusavy, nepaisydamos, kad tarp jų sėdžiu aš ir dar vienas vyras. Kosminis šaltis gildo veidą. Susitaikau, kad viena jų septynias minutes garsiai kalbės man į ausį, tik ant veido užsismaukiu kaukę, kad nors kiek apsisaugočiau nuo speigo. Šalia manęs iš kitos pusės sėdintis vyras atsiprašo už moteris – galbūt vienos jų sūnus. „Iš kur jūs?“ – klausia garsiai kalbėjusi italė, pagaliau atkreipusi dėmesį, kad keltuve yra dar žmonių. Lithuania, Litauen, Lituania – vardinu, italei vis purtant galvą. Estonia, Latvia, Baltic states? Ne, jai tai nieko nesakančios šalys. Po kokio pusvalandžio, nusileidusi ir vėl kildama tuo pačiu keltuvu, matau ją šliuožiančią nuo kalno ant sėdimosios.

Pavakarę šalia žemyn leidžiančio keltuvo – slidžių smaigais ir snieglenčių skydais ginkluota minia, grįžtanti atgal į miestelį, prie savo automobilių. Minia kvepia kava ir brangiais itališkais kvepalais, šmėžuoja ryškiai raudonos „Giorgio Armani“ slidinėjimo trenerių striukės.

Dauguma eis sočiai vakarieniauti, tada sulįs į SPA centrų baseinus, kaip į šiltas, terminių šaltinių garų prisodrintas įsčias.

Slava Ukraini, – sakau, žiūrėdama į akis tarnautojai SPA registratūroje, kuri, kreipusis į ją angliškai, globėjiškai prabyla į mus okupantų kalba.