Nuotraukų tuštėjimo metas
Teiginys gali suerzinti nelogiškumu – juk iš nuotraukos niekas negali nei dingti, nei atsirasti – fotoakimirka lieka amžiams tokia, kokia buvo užfiksuota. Ir vis dėlto, žvelgiant į įamžintą žmonių grupę, kurioje visus pozuojančius vienija mirties metafizika (tokiais atvejais visada pamenu Donatos Mitaitės pastabą apie baimę mirtį vadinti savu vardu, pasirenkant saugų „išėjimo“ terminą), apima tuštumos jausmas. Ypač jis aštrus, kai tarp mirusių šliejasi bent vienas gyvasis.
Būna žmonių, kurių pasigendi netikėtai. Jie – ne tavo draugai, net ne bičiuliai. Tiesiog esi įpratęs juos periodiškai sutikti – gatvėje, renginiuose, barų žiotyse. Taip net ne vieną dieną, o vienais metais dingo Nikodemas. Pradingdavo jis ir anksčiau, paskui atsirasdavo ir netikėtai sutiktas, kaip jam būdinga, išberdavo tiesmukai nuoširdžią, tik tau skirtą tiradą. O po to tiesiog pradingo ir daugiau jo niekas nebematė. Nikodemas Suokalbinis užeidavo į „Šatėnų“ redakciją, kai ji dar buvo Mėsinių gatvėje, ir šiaip buvo nuolatinis „Š. A.“ skaitytojas. Dabar jis dviračiu suka amžinus ratus aplink Franko Zappos paminklą ir stebeilija į mus, įsikandęs paties drožtą pypkę; nespalvotos fotografijos tuštumoje.
Kalbėdamosi su mama visada pakalbam ir apie mirtį bei kapines. Nors net artimiausių šeimos narių kapus lankau retokai, esu pasirengusi anksčiau ar vėliau perimti iš mamos stropią kapaviečių priežiūrą. Toks – „kapininkių“ – etatas ištiks ne tik mane, bet ir mano drauges ir bičiules. G. K. kartais sakau, kad pati noriu senovinio kapo su konvalijomis ir ovalia nuotrauka akmeninėje antkapio plokštėje. Abi pasišaipome, kad kai mirsime, tikrai mažiausiai bus svarbu, kaip mus palaidos. Bet periodiškai perduodame viena kitai atnaujintus pageidavimus – atviro karsto, gal gebenių vietoj konvalijų.
Užėjus keistam ilgesiui, kurį Rolandas Rastauskas-RoRa prieš mus palikdamas minėdavo pernelyg dažnai, – saudade, ak, saudade, po keletą kartų per metus užsiimu vienu ritualu. Vis iš naujo žiūriu Arturo Jevdokimovo kurtą „Suokalbį“ (2015). Paklausta negalėčiau atsakyti, kodėl. Gal tam, kad įsitikinčiau mirties visagalybe, jos savaip sąžininga buhalterija – niekas, niekas neprasprūs nesuskaičiuotas; o gal norėdama pasitikrinti, jog esu dar net labai gyva. Mirties kaip baigtinio taško žinojimas savitai ramina, bet tik tada, kai tai nesusiję su tavo artimaisiais ir tavimi pačiu. Viename iš pirmų filmo epizodų – laidotuvių eitynės su dūdų orkestru. Dūdas per laidotuves pamenu iš vaikystės, paprastai visada nusigrodavusias kulminacijoje. Čiagi procesija lietui pliaupiant linguoja akmenimis grįstu kapinių taku, dūdos blerbdamos neišgroja aukščiausių natų, o ant pečių nešamas karstas kinematografiškai paskęsta skėčių upėje.
Kituose epizoduose – lėbavimas jaukioje „Suokalbio“ tvankumoje: pokalbiai, dainos ir šokiai. Iš kadrų, regis, sklinda lipnus ir saldžiai nuodingas stipraus alkoholio ir cigarečių dūmų tvaikas.
Filmo „Suokalbis“ (2015, rež. Arturas Jevdokimovas) kadras
Kasmet nespalvotuose „Suokalbio“ kadruose – vis daugiau išėjusiųjų. Titruose jie pažymėti pilka juostele, tarsi ant mirusiųjų pavardžių būtų užslinkęs rūkas. Dabar rūko juostelių mirties ekselyje tapo viena daugiau.
Per Aido Marčėno laidotuves irgi lijo, visi ėjo procesijoje su skėčiais, tik vietoj karsto buvo urna. Šiandien patikrinau – Aidas „Suokalbio“ filme tebepokštauja su bičiuliu Alvydu Šlepiku.
