Knygų ekologija
Ketvirtas šių metų „Šiaurės Atėnų“ numeris simboliškai išeina Knygų mugės dieną. Rašydama šį tekstą, kartkartėmis jungiuosi tikrinti elektroninio pašto ir pildomo budėjimo grafiko kultūros periodinių leidinių stende. Kartą per metus „Litexpo“ rūmų penktojoje salėje, šalia Rašytojų kampo besiglaudžiančiame stende, galima sutikti visų Lietuvoje išeinančių kultūros leidinių redakcijų žmones. Mugė daugumai tikrai neapsimoka finansiškai, bet turi kitą, daug svarbesnę misiją: akis į akį susitikti su savo skaitytojais. Išgirsti kritiką ir pagyras. Pamatyti tuos, kurie perka leidinį ir, kaskart jį atsivertę, ieško tekstų, atliepiančių būtent jų interesus, pomėgius, sielos virpesius.
Nuo 2022 m. Vilniaus knygų mugės pradžia simbolizuoja ir kitą atskaitos tašką – vasario 24 d. Rusijos paskelbtą karą Ukrainai. Tą ketvirtadienį „Litexpo“ penktoji salė buvo panaši į laidojimo namus – visi slankiojo nukabinę nosis, dar su privalomom karantininėm kaukėm ir net autoriai, tą dieną pristatinėję savo naujas knygas, nedrįso, o ir negalėjo džiaugtis. Prasidėjo karas ir niekas nebegalvojo apie knygas.
Nagrinėjantis Lietuvos leidybos statistiką, aiškiai matomas kreivės kritimas: paskelbus karą, išleista mažiausiai knygų per visą penkerių metų laikotarpį nuo 2021 iki 2025 m. Ir tik pastaraisiais metais Lietuvoje išleidžiamų knygų skaičius pamažėl pradeda augti.
Praėjus ketveriems metams, karui tebevykstant, o pasauliui vis labiau skaldantis ir žiebiantis naujiems karo židiniams, knygos lieka viena iš gijų, tebejungiančių šalis į bendrą taikų tinklą – rašytojų ir skaitytojų.
Autorės nuotr.
Paminėtame kontekste gal ir šventvagiška būtų svarstyti, ar mums reikia tiek knygų, kiek jų šaly išeina kad ir per vienus metus. Vis dėlto norėčiau rašyti ir apie tai. Prieš keletą metų, betvarkydama savo knygų lentynas, surinkau solidžią stirtą man nereikalingų knygų. Kurių niekada neskaičiau ir neskaitysiu, kažkada dovanotų, atiduotų, o ir neapdairiai nusipirktų. Žemėlapy susiradau du vadinamuosius knygų namelius savo rajone, kur žmonės gali palikti perskaitytas ar neskaitomas knygas. Abu namelius radau jau pritutintus skaitinių, todėl teko ieškoti trečio. Taip, aš džiaugiausi pagaliau atsikračiusi tų knygų. O kartais, praeidama pro lentynas, norėčiau atsikratyti ir dar daugiau. Pažįstu rašytoją, kuri visas perskaitytas knygas tiesiog išdalina, sau pasilikdama tik kelias labiausiai jai gyvenime reikalingas. Tiesa, norint išmušti iš vėžių bet kurį rašytoją (ne tik rašytoją), galima paklausti: jei tektų rinktis, kokią vieną knygą pasiliktumėte? Na, gerai, dvi. Tris. Paprastai niekas neįvardina tos vienos, nebent tai būtų Šventasis Raštas.
Nebijau būti pavadinta barbare, nebenorinčia kaupti knygų. Jų – labai vertingų – vis dėlto turiu nemažai. Tai mano senelių vienas kitam užrašyti pasaulio klasikos pirmieji lietuviški leidimai ir maldaknygės. Mano pačios Šventasis Raštas, kurį kažkada mėginau perskaityti visut visutėlį. Draugų rašytojų išleistos knygos su nuoširdžiom dedikacijom, žyminčiom mano ir jų gyvenimo atskaitos taškus. Meilę, draugystę, bendrystę, palaikymą.
Viena bičiulių feisbuke paskelbė vieną visai dėmesio vertą ir, sakyčiau, net savaip ekologinę idėją – pradėti nuosaikiai skaityti neperskaitytas knygas iš savo lentynų. Nepamenu, kaip jai sekėsi, regis, pasavo ties kažkuria nepaskaitoma. Nepaskaitomos knygos – tokia įmantri knygų rūšis, besirikiuojanti už tų, išnešamų į knygų namelius, bet vis dėlto liekanti lentynose. Autoriai, parašę nepaskaitomas knygas, guodžiami, kad jų knygos – gal net genialios. Tarkim, kitados Prousto irgi niekas nesuprato ir net nenorėjo leisti ir buvęs nepaskaitomas galų gale (tiesa, po mirties) tapo pasaulinio bestselerio autoriumi.
Tiesa, paminėta knygų ekologinė misija priverstų bankrutuoti ir taip aukso nežarstančias leidyklas. Todėl, kad dažnas lentynose turime knygų visam savo likusiam gyvenimui ir dar dešimteriopai tiek.
Kartais ginčijuosi su drauge – kaip ji galinti klausyti knygų siurbdama butą ar gamindama maistą. Ji vardina klausomų knygų pavadinimus, tarp jų išgirstu ir vieną kitą – nepaskaitomą. Gal audioknygos – vienas iš būdų įveikti sprangius tekstus ir vienas iš ekologinių knygų „kaupimo“ variantų. Ne veltui neseniai vykusiuose Knygos apdovanojimuose triumfavo net du Audiotekoje knygas įskaitantys skaitovai.
Prieš mėnesį ieškojau knygų šiuo metu Pamėnkalnio viloje vykstančiai rašytojų dedikacijų parodai „Rašytojai rašytojams“. „Neįsivaizduoji, kokį grožį skaitau“, – rašė man parodos sumanytoja Rūta, kai tarėmės, kokias knygas jai atnešiu. Įdomu, beveik neprisimenu nieko, ką kitiems esu užrašiusi pati.
Mąstau, kokia bus ateities knyga. Nebe popierinė, galbūt – net ne įgarsinta, o pasiekianti žmogaus smegenis transcendentiniu kanalu. Kartu su parašu ir dedikacija arba visai be jų, jei išsipildys prognozuojama distopija ir knygas žmonijai rašys dirbtinis intelektas, semdamasis įkvėpimo iš visų kartų rašytojų kūrinių, tapusių milžinišku informaciniu debesiu.
O šiemet, kaip ir kasmet, Knygų mugės stenduose budės minia tikrų rašytojų. Gerų ir blogų, tarp jų – ir tų, nepaskaitomų (gal ir genialių). Bus parduota tūkstančiai knygų, suraityta šimtai parašų ir dedikacijų. Dalis jų taip ir liks niekada neatsiverstos.
