Daug dar gyvenimo

 

Viola Ardonė (g. 1974 Neapolyje) – visame pasaulyje žinoma, viena talentingiausių italų rašytojų, šešių romanų autorė. Jos knygos apdovanotos ne viena literatūrine premija ir išverstos į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Lietuviškai prakalbinti romanai „Vaikų traukinys“ (2019; liet. 2020, vert. P. Bieliauskas; pagal jį „Netflix“ sukūrė to paties pavadinimo filmą), „Oliva Denaro“ (2021; liet. 2023; pagal jį pastatytas spektaklis) ir „Didis stebuklas“ (2023; liet. 2025, abu vertė R. Di Pasquale).

Naujausio, pernai išleisto, romano „Daug dar gyvenimo“, kurio ištraukų čia siūlome paskaityti, veiksmas prasideda 2022-ųjų vasarį, Rusijai įsiveržus į Ukrainą. Istoriją pasakoja trys be galo skirtingi pagrindiniai veikėjai: iš Ukrainos į Italiją pas močiutę keliaujantis dešimtmetis Kostia, vis sugalvojantis naujų žodžių ir pravardžių, Neapolyje gyvenanti jo močiutė Irina, pramokusi italų kalbos skaitydama Dantės „Dieviškąją komediją“, ir prieš ketverius metus sūnaus netekusi Vita, kurios namuose dirba Irina. Vieną rytą Vita atidaro buto duris ir išvysta Kostią. Berniukas pakeis jos gyvenimą, nes, kaip rašoma romano anotacijoje, kiekvienas žemėje gimęs vaikas yra visų vaikas. Mėginti išgelbėti kitus – tai vienintelis būdas išgelbėti save.

Viola Ardonė dalyvaus gegužės 6–10 d. vyksiančiame tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Lietuvoje ir Baltijos šalyse ji viešės pirmą kartą.

 

 

Daug dar gyvenimo

                                                                                                                              Išvykstu į karą palikdama miestą

                                                                                                                              jo nepalikdama; vaizduoju amžinybę

                                                                                                                              išsinešdama su lagaminais ir du paltus.

 

Patrizia Cavalli, iš kn. „Mano eilės nepakeis pasaulio“

 

 

Prologas

 

2022-ųjų vasaris

 

Pirma. Prieš eidamas per gatvę pažiūrėk į dešinę ir į kairę.

Antra. Pasas – vidinėje striukės kišenėje, pinigai – kojinaitėse.

Trečia. Paslaptis – ne melas.

Ketvirta. Adresas ir telefono numeris užrašyti kitoje Matusios nuotraukos pusėje. Tu ją praradai būdamas mažas, bet ji neleis prarasti tavęs.

Penkta. Mobilusis – tik skubiu atveju.

Šešta. Saugokis, kad negautum šalčio, nuo kulkų jau moki pasisaugot.

Septinta. Kai dingsiu, žinok, kad grįžtu pas tave.

Aštunta. Tavo Tato.

Devinta. Myli tave.

Dešimta. Visada.

 

Pirma dalis

 

Kostia

 

[...]

Neapolio centrinę stotį pasiekiame naktį, išlipame iš traukinio, ne taip ir šalta, žmonės rėkauja ir susikalba mosikuodami rankomis. Prieinu prie uniformuoto rupūžveidžio, jis irgi išlipo laukan.

– Lapa diena, kur Aukso medalų aikštė, Neapolis, Italija, – ir mosteliu į ką tik iš traukinio išgužėjusį šviesiaplaukių moterų būrelį, lyg būčiau su jomis.

Vyriškis prikiša prie manęs mobilųjį ir ekrane baksteli į Pirmąją liniją. Parodęs „ok“, nustriksiu nepažįstamųjų link ir, vos tik jis nusisuka, nuskrieju tolyn tarytum šlovingoji mūsų žemoko prezidento raketa žiaurių įsibrovėlių maraveidžių pusėn. Metro traukinys atidunda po penkiolikos minučių, labiau prisigrūdęs nei tas, kuriuo dardėjau į Lvivą, – nejau ir Neapolyje karas? Čia irgi visi lekia, tik kiekvienas namo, prie padengto stalo, į glėbį tų, kurie jų laukia prie automatinių vartų, šie pyyypt – atsidaro, pyyypt – ir vėl užsidaro, ir taip be galo, pirštais skaičiuoju stotis ir pro langą mėginu įžiūrėti jų pavadinimus, daugybė stovinčių žmonių šnekasi ir mosikuoja rankomis, o aš staiga pajuntu, jog noriu ir valgyti, ir gerti, ir miego, todėl apsimetu, kad esu vaizdo žaidimo herojus, ieškantis brangakmenių šiame geltoname traukinuke, šią neapolietišką žiemą, primenančią pavasarį Kyjive, prakaituodamas su ukrainietiškų netikrų žąsų pūkų striuke, kuri čia, šioje Pietų Odesoje, gerokai per šilta, – galiausiai mano Tato buvo teisus.

Traukiniui vėl staigiai sustojus, susvirduliuoju ir pargriūnu susikūprinusiai poniai po kojomis, ji galėtų būti Babusia, kurios ieškau, bet ne, ji italė močiutė ir spaudžia prie savęs rankinę, tarsi šioje būtų milžiniška „Brawl Stars“ brangakmenių dėžė. Paklausiu, kur Aukso medalų aikštė, o ji, vis dar truputį išsigandusi, atsako, kad kita, tada traukinys sustoja, aš vėl parvirstu, pašoku ir vos spėju išsmukti pro duris. Eskalatorius – ir atsiduriu lauke. Atsegu kuprinę ir išsitraukiu Matusios nuotrauką, kitoje jos pusėje tušinuku užrašytas adresas ir telefono numeris. Triskart apeinu aikštę, galiausiai randu, laiptinės durys privertos, šmurkšteliu vidun. Turima informacija baigėsi, kelionė baigėsi, baigėsi ir jėgos. Tato, man pavyko, matei? Įjungiu telefoną, parašau jam žinutę. Atvažiavau sveikas gyvas. Bet paskui ištrinu. Juk dar negaliu pasakyti, kad esu sveikas.

Lipu laiptais, skaitau pavardes ant auksaspalvių lentelių ir lyginu su ta, kurią parašė mano Tato, nė viena nepanaši. Belieka tik vienas butas trečiame aukšte be jokios lentelės ir pavardės. Tai mane truputį išmuša iš vėžių. Jau vėlu, bet vis tiek paskambinu, tik kartą, kad nesutrukdyčiau, niekas neatsiliepia, pabandau ir vėl – tyla.

Pasikišu po galva kuprinę, tarytum ši būtų pagalvė, susiriečiu ant kilimėlio prie durų ir liaujuosi laukti visko, išskyrus miegą, ir tegul visi eina sau. Aš vienas, aš gyvas, aš stipriausias naktinis superherojus, pasiekiau aukščiausią lygį, tačiau nieko nelaimėjau.

Šaunuolis, kiek bus, į sveikatą, čiau, drauke.

 

Antra dalis

 

Vita

 

[...]

Švelnūs tuk tuk į duris virsta tvirtais tuk tuk.

– Kas ten? – sukvarkiu virtuvėje nelyginant ragana iš „Jonuko ir Grytutės“, norėdama nuvyti įkyruolį.

Man atsako vaikiškas balsas.

– Kostia iš Ukraina, pabėgo nuo karas, atvyksta su traukinys, kojos, autobusas, traukinio tualetas, tada metro, paskui kojos, liftas ir kilimėlis. Irina mano Baba. Mano močiutė.

Iškart suprantu, kad ne laikas prisigalvoti pasiteisinimų, nueinu atidaryti ir ką gi, Čikū, išvystu? Ne daugiau nei dešimties metų žmogutį šviesiais purvinais plaukais, perbalusiu veidu, pajuodusiais paakiais, rankutėse tvirtai laikantį žodyną, kurį pati padovanojau Irinai, kai atvyko čia dirbti. Iš nuostabos nepraveriu burnos, berniukas išspaudžia šypseną, du besikalantys iltiniai dantukai – tarytum smūgis kumščiu į paširdžius. Tereikia vieną kovo pradžios rytą atidaryti duris, kad vėl užplūstų tave įskaudinti pasiryžę prisiminimai. Vaikas varto žodynėlį ieškodamas žodžių, kad galėtų susikalbėti.

– Ne tas butas? Atsiprašyti. Kur Irina?

– Tas, tas, nesuklydai, tiksliau, ji čia tik dirba, bet negyvena.

Nežinau, ar berniukas supranta, kiek nedrąsiai šypsosi. Telefone atsidarau vertimo programėlę.

– Ar tu Irinos anūkas? Ar močiutė tau liepė čia ateiti? Ar ji tavęs laukia?

Aiškiai ištariu kiekvieną skiemenį ir ekrane parodau sakinius jo kalba. Papurto galvą, tada žengia žingsnį atgal, bijo, kad galiu išvaryti.

– Ji dar neatėjo. – Bedu į laikrodžio ciferblatą. – Tuoj pat jai paskambinsiu ir pranešiu.

Adresų knygelėje imu ieškoti Irinos numerio, tačiau vaikas pradeda mosikuoti rankutėmis man priešais veidą.

– Ne, ne. Palaukti, – prašo itališkai, – aš paaiškinti jai vėliau.

Nenori, kad su ja kalbėčiau, galbūt ką nors slepia, gal netiesa, kad jis Irinos anūkas. Ji niekuomet apie jį nepasakojo, o gal ir pasakojo, bet aš niekada per daug nesiklausau, ką ji tauška. Kitų gyvenimai atrodo niekaip nesusiję su mūsiškiais, lyg greta besidriekiantys bėgiai, kuriems nelemta susikirsti, kol patys pasibeldžia į mūsų duris.

– Iš kur tu? Kas tave čia, pas mane, atvedė?

– Ukraina, – pakartoja, tada vėl ima vartyti žodynėlį. – Vienišas.

Pasikaso pakaušį, dirsteli į butą.

– Gal nori užeiti? – paklausiu, nors mieliau jo neįsileisčiau, bent jau kol ateis Irina ir išsiaiškinsiu, kas čia dedasi.

Priglaudžia rankutes prie tarpukojo ir šiek tiek suspaudžia kojytes.

– Nori pasiusioti?

Neatsako.

– Į tualetą?

Šviesių plaukų kuokštas keletą kartų kresteli, o veidukas išrausta.

– Eikš, apie močiutę pakalbėsime vėliau.

Įsileidžiu berniuką vidun, numaunu nuo pečių kuprinę, nuvelku nešvarią striukę ir palydžiu į vonios kambarį. Tada virtuvėje imu ieškoti ko nors užkąsti, ir pirmas dalykas, kurį prisimenu apie vaikus, – jie dažnai būna alkani.

Slėpiausi kone ketverius metus, Čikū, gerai uždariau duris, bet galiausiai karas vis tiek įsiveržė į namus.

 

Trečia dalis

 

Irina

 

[...] dulkės esame ir į dulkes sugrįšime.

Ant knygų jų prisikaupia daugiausia. Jai patinka, kai knygų pilna visur, lentynose, ant naktinio stalelio, ant žemo staliuko svetainėje, krūvų ir krūvelių visame koridoriuje. Tuštumą, likusią iš lentynų išėmus jo knygas, greitai užpildė kitos, tačiau ta, kuri atsivėrė jos viduje, niekada taip ir nebus užpildyta.

Kalbėdama su ja, nutaisau storą balsą, sakau: išmesti, viską išmesti, popierius gerai ugniai kurti, kam reikalingi tie vabzdžių lizdai. Man šnekant, ji purto galvą, šypsausi sau į ūsą ir kruopščiai šluostau nuo knygų dulkes, viena atsiduria mano rudoje dirbtinės odos rankinėje su paauksuotais plastikiniais papuošalais, vakarais skaitau naudodamasi vertimo programėle, ji nieko nepastebi, po trijų arba keturių dienų knyga grįžta į savo vietą ir aš pasiimu kitą. Mano tėvų namuose nebuvo jokių knygų. Jau daug atsiėjo Kasperfilosofija, tai kur tau dar Kasperliteratūra. Mano motina manė, kad romanus skaito ponios arba tarnaičiukės, o ji nepriklausė nei vienoms, nei kitoms. Knygos tik rinkti dulkės, pareiškiu storu balsu. Vieną gražią dieną aš viską išmesti, ponia, arba jos išeiti iš namų, arba išeiti tu.

Radau ir vieną vaikišką ir vakarais skaitau Kostiai, nes noriu, kad išmoktų itališkai, be to, vaikas be istorijų – visai kaip namas be langų. Regis, ta knyga šimto metų senumo. Joje aprašomi mokiniai, mokytojas ir mokytojytė su raudona plunksna skrybėlaitėje. Kas mėnesį po saldų pasakojimą, pasigailėjau, kad kibau ją skaityti, o jam patinka. Mėgstamiausia jo istorija – „Nuo Apeninų iki Andų“, jam primena, kaip pats atkeliavo iki čia. Iš esmės, ne tokia ta knyga ir bloga. Tačiau nė nepalyginsi su italų kalbos tėvu Dante.

Su ja šneku kaip užsienietė, gramatikos – nulis, leksikos – nulis, morfologijos – nulis. Banali atstumtųjų sintaksė. Neprisirišu nei žodžiais, nei mintimis, galbūt bijodama nebejausti ilgesio ir pamiršti kelią namo, kaip Odisėjo bendražygiai, paragavę lotosų vaisių. Jai esu Irina, kuri rėkauja, ištęsia žodžius, iškraipo veiksmažodžius, suplaka „Dieviškąją komediją“ ir netašytus žodžius. Paukštis apkakoti sofa. Tik nenumirk, ponia, kol aš išėjus apipirkti. Keltis iš lovos, kol neatsirasti pragulos. Šeimininkai priima tik tą tiesą, kurią išsakome be jokios gramatikos, ir ta tiesa atrodo nepavojinga, nes kelia gailestį. Mes, užsieniečiai, esame visuomenės dulkės: nematomos, bet nugulusios visur. Esame susiję tik su kūnišku mūsų šeimininkų gyvenimu, nešvarumais, išmatomis, atliekomis. Stebime, kaip jie gyvena, ir apie juos žinome kur kas daugiau nei jie apie mus. Žinome, miegojo ar nesudėjo bluosto, laikosi dietos ar priaugo svorio, susipyko ar mylėjosi su sutuoktiniu, ar turi meilužį, ar jaučiasi kalti. O jie kone visada ir dėl visko jaučiasi kalti.

Kai mane priėmė dirbti šiuose namuose, ji dar nežinojo, kad serga depresija, o aš žinojau. Galėjau jai pasakyti, kad jos vyras išeis, kad dienos taps nepakeliamos. Tiems, kurie stebi iš čia, iš dulkių pusės, kitų gyvenimai atrodo perregimi, bet mes negalime šito išduoti, atsitveriame savo kapotais sakiniais, apsimetame kvaileliais, kad tik nereikėtų eiti į karą. Tačiau galiausiai karas ateina, ir vis tiek tenka išvykti. Mudviem jis prasidėjo tą pačią dieną: man – tankams važiuojant per sieną, jai – vyrui išeinant pro duris. Netrukus prisistatė Orieta, taip ji vadina savo depresiją. Ši irgi tarsi dulkės: atsibastė čia tam, kad liktų.

Ir aš, ir ponia kovojame, abiejų sūnūs toli. Yra daugybė dalykų, kuriuos aš žinau, o ji – ne. Žinau, kad jos vyras su nauja jaunesne drauge norės susilaukti vaikelio, kad meilužiai, kurių pasikviečia naktį, norėtų pasilikti ir miegoti kartu, bet ji tai draudžia, kad daugybės knygų, kurias turi, niekuomet net nebuvo atsivertusi. Kad kaimynas Koradas Mantonis irgi gyvena su savotiška Orieta, ir juodu galėtų jas suvesti, mat neteisinga gyventi vieniems, net jei kariauji.

 

Iš: Viola Ardone. Tanta ancora Vita. Torino: Einaudi, 2025

Vertė Rasa Di Pasquale