Dėmė

 

C. K. [Charlesas Kennethas] Williamsas (1936–2015) – amerikiečių poetas, eseistas, kūrybinio rašymo dėstytojas, vertėjas; poezijos knygos įvertintos Pulitzerio, Nacionalinės knygos ir kt. premijomis. Pirmuosiuose C. K. Williamso rinkiniuose vyravo kandi ir karti, neretai kiek siurrealistinės poetikos socialinė kritika, vėliau, nuo 9-ojo dešimtmečio, kūrybos vizitine kortele tapo ilgomis eilutėmis, intymiu tonu reiškiama emocionali, sąžininga introspekcija paremta miestietiškosios Amerikos sielos, žmogiškųjų santykių, moralinių temų analizė.

Čia skelbiami eilėraščiai paimti iš C. K. Williamso eilėraščių knygų „Melai“ (Lies, 1969), „Iš nežinojimo“ (With Ignorance, 1977), „Kūnas ir kraujas“ (Flesh and Blood, 1987), „Proto sapnas“ (A Dream of Mind, 1992), „Budėjimas“ (The Vigil, 1997; Pulitzerio nominacija), „Gijimas“ (Repair, 1999; Pulitzerio premija), „Rinktiniai eilėraščiai“ (Collected Poems, 2006). Tai pirma šio poeto kūrybos publikacija lietuviškai.
 
 
Meilė: pati pradžia
 

Dabar šitas tarpsnis, kai aistra liete liejas tarp jųdviejų, kai šitiek širdingo troškimo ir poreikio,

šitiek pasinėrimo į kitą ir į save, ir į neperskiriamą jųdviejų vienovę, savimi besižavinčią:

jos burna tokia sklidina, krūtinė taip atstatyta, galva taip atmesta atgal, kai kvatoja iš jo kvatojimo,

jis toks standus, nepajudinamas, tvirtas kaip ąžuolas, toks aidžiai tikras šitokio geidžiamumo svaigulyje,

ji kone apsiveja jį, kai juodu vėlei susipina, vėl liečiasi skruostais, lūpomis, pečiais, kaktomis,

kiekvienas žvilgsnis – žingsnis link sekso, kiekvienas žvilgsnis, trumpam atplėštas, parskrieja įsiliepsnojęs…

Vien stebėdamas juodu pajunti vėl kirbant paslėpsniuos, pajunti prisipildžiusią širdį,

seną, sopančią širdį, nuvarytą, apšlubusią, atsidavusią širdį, vėl šnarpščiojančią, trypiančią savo garde.

 
[1987]

 
 
Klausimas
 

Vidury nakties ji dar nesudėjusi bluosto, skrupulingai guli kiek įmanydama toliau nuo jo.

Per miegus jis apsiverčia, ji pajunta jį susivokus, kad jos nėra įprastoje vietoje,

jo miegas pradeda keistis, jis prisislenka arčiau, raminamai ją apkabina viena ranka.

„Nemiegi? – klausia ji, bet tada, pabūgusi, kad nepamanytų ją prašant sekso,

skubiai priduria: – Aš noriu kai ką sužinoti: praeitą vasarą Klivlande tu turėjai kažką kitą?“

Ji kone ištarė, – ketino sakyti, – „tu turėjai mylimąją?“, bet susigriebė;

ją išgąsdino tas žodis, suvokė; jis buvo per daug konkretus, bent jau dabar.

Ir vis tiek jis atsako tiktai po pauzės: „Ne“, emocija jai neišskaitoma.

Jis perkelia ranką, o tada su šypsena balse klausia: „Tu turėjai ką nors Klivlande?“

„Aš ne to tavęs klausiau“, – ji atšauna piktai. „Bet šito aš klausiau tavęs“, – atsako jis.

Dabar ji turėtų būti patenkinta, sena daina, ji žino, kad jai turėtų būt palengvėję,

bet jai nepalengvėję, įtampa nė kiek neatslūgo, ir tai jos nestebina.

Ji taip suglumusi, kad dabar net nėra tikra, ar nori juo tikėti, ar ne.

Šiaip ar taip, o ta pauzė? Ar ji dėl to, kad vidury nakties ir praėjus šešiems mėnesiams

jis nė nebūtų supratęs, apie ką jinai kalba, ar dėl to, kad jam reikėjo akimirkos

suformuluoti atsakymą, kuris suminkštintų galimą šokiruojantį smūgį

tinkamu nukrypimu, šiuo atveju – humoru: juoku, kuris panėši į melą ir melas yra.

„Kada gi būčiau turėjęs laiko? – galėjo jis atsakyti arba: – Ką gi Klivlande būčiau galėjęs mylėti?“

O galbūt tą trumpą mirksnį jis ieškojo būdo, kaip likti tiesos pusėje,

nes, ji žinojo, jis tikrai to norėtų, turint omenyje, kaip teisuoliškai jis laikosi etinio principingumo?

Ūmai ją nusmelkia suvokimas, kad giliai širdyje ir skausmingiausiai ji įtaria jį atsižadėjimu.

Ji žino, kad dabar jis nieko neturi; ji mano, kad žino, jog su Klivlandu nebuvo jokių kontaktų,

bet vis tiek jai dingojas, kad tenai kažko būta ir kad jei to būta svarbaus, kaip jai atrodo,

tai nebūtų taip lengvai pamiršta, tai tebelydėtų jį kaip apgailestavimas,

galbūt brangus prisiminimas, bet su tuo žodžiu – „atsižadėjimas“, prisegtu kaip kainos etiketė.

Gal būtent dėl šito ji taip apmaudavo, – kad ji, galimas daiktas, yra jo labdarystės, jo gerumo objektas.

To jau būtų per daug; kad būtų ją nuskaudęs, o paskui pasiaukojęs dėl jos.

Taip, „mylimoji“, ji turėjo tai pasakyti, „mylimoji, mylimoji“, turėjo priversti jį tai paneigti.

Ji klausosi jo kvėpavimo; jis vėl užmigo ar išmoko ir tai suvaidinti?

„Ne, praeitą vasarą Klivlande aš neturėjau mylimosios, net nesu buvęs Klivlande, aš myliu tave.

Nėra jokio Klivlando, aš dievinu tave, ir, kaip prisimeni, nebuvo jokios praeitos vasaros:

praeitą vasarą pasaulis dar neegzistavo, praeitą vasarą dar buvo visuotinė tamsa, chaosas, skausmas.“

 
[1992]

 
 
Metro vagone
 

Metro vagone turiu paprašyti jaunos moters patraukti paketus, kad atlaisvintų man vietos;

ji skaito, viena koja įsispyrusi į sėdynę priešais, ir veik nepakelia akių, prisitraukdama nešulius arčiau savęs.

Prisėdu, išsitraukiu savo knygą – Čorano „Būties pagundą“ – ir pastebiu, kaip ji, kilstelėjusi akis nuo savo knygos,

žvilgteli į manosios pavadinimą, ir tada, kaip sako Gombrovičius, ji „apsireiškia fiziškai“, tai yra

kitaip nei iki šiol, įsidabartina: nors ir nesujuda, ji leidžiasi būti

kur kas labiau pastebima, labiau prieinama mano jusliniam suvokimui, todėl tiesiog negaliu nepastebėti

jos išraiškingos figūros ir gerai įdegusios odos (kokios auksinės tiesiogine šio žodžio prasme gali atrodyt jaunos moterys vasarai baigiantis)…

Štai ji atsilošia, ir kai, traukiniui sulingavus, jos ranka liesteli manąją, ji jos neatitraukia;

ji tarsi leidžia mudviejų išorėms susilieti: plonyčiais mudviejų dilbių plaukeliais, jautriais, gyvais,

maudžiai gyvais, sklinda žinia, jog kažkas paliestas, kažkas pajustas ir tokiu būdu pripažintas, atpažintas.

 

Aš suprantu, kad ji jokiu būdu nesiūlo nieko daugiau, ir, tiesą sakant, aš nieko daugiau ir netrokštu,

bet vis tiek to pakanka, kad mane užplūstų banga, iš pradžių šilumos, o paskui, sakytumei, jos priešybės –

prisiminimų: merginos, kurią buvau įsisvaigęs iš tolo, štai ji sėdi priešais prie stalo mokyklos bibliotekoje,

mūsų kojos, rodos, susilietė, štai liečiasi vėl, o tada lietimosi sužadintuosius troškimus

pakertantis suvokimas, kad tai ne jos kūnas, prie kurio tą spinduliuojantį laiką aš spaudžiaus, o stalo koja.

Šiandienos jaunoji moteris atitraukia štai ranką, stojasi, pasvyra, lėtėjančiam traukiniui sutrūkčiojus,

ir lįsdama pro mane keliu brūkšteli kelį – vėl padaro tą patį, darsyk patvirtina savo kūniškąją esatį

(vėl Gombrovičius), o tada spėriai metasi prie vagono durų ir išlipa, nė karto (mano palengvėjimui) neatsigręžusi,

ir aš leidžiu sau pagalvoti, kad nors ir vėl, ko gero, tebuvai jai toks pat beprasmis kaip tas mano jaunystės stalas,

toks pat medinis, toks pat bejausmis, vis dėlto gal būta akimirkos, kai aš toks nebuvau.

 
[2006]

 
 
Ašmenys
 

Kai buvau maždaug aštuonerių, kartą dūriau kitam vaikui, tokiai mergaitei.

Trainiojaus prie prekybos centro šalia mūsų namo

ir kai ji ėjo pro šalį, smeigiau jai, tiesiai į tarpą tarp marškinių ir šortų,

nulaužta mašinos antena, kurią nešiodavaus kišenėje.

Tai nutiko taip žaibiškai, kad iki šiol nesuvokiu, kaip: buvau sukrėstas ne mažiau už ją,

tik ji spygtelėjo ir paleido gerklę, tarsi būčiau suvaręs peilį,

mudu apspito kaimynai, paskui iškvietė policiją,

paskui iš krautuvės tekinom išpuolė mergaitės mama: „Kas nutiko? Kas nutiko?“

„Jis dūrė man!“ – klykė mergaitė, o aš: „Aš nedūriau!“, o ji: dūrei,

o aš: ne, abu jau isteriškai įsibliovę.

Kažkas pakėlė jos marškinius, ten buvo tik įdrėksta, bet mes vis tiek nesiliovėme rėkę,

ir tarp mudviejų stovinti motina atrodė pakraupusi.

Dar prisimenu, kaip ji žiūrėjo iš pradžių į vieną, paskui – į kitą iš siaubo paklaikusiu žvilgsniu, –

Tu dūrei! Nedūriau! – tarsi abu jai būtume svetimi, tarsi būtų stebėjusi

kokią stichinę nelaimę, kurios protu neįmanoma suvokti, todėl tegali tik

be žodžių spoksoti, bet paskui jos veide pasirodė kita išraiška,

kokios dar niekada nebuvau matęs – man atrodė, kad ji pati tuoj pravirks

ir, pamojusi mums abiem, abudu prispaus prie savęs.

Bet kaip tik tuo metu atvyko policija, visus nuramindama, mergaitę ir motiną įsisodino

į patrulinę mašiną, kad nuvežtų į ligoninę, o mane – į kitą, vežt į kalėjimą,

tik iš tikrųjų mane paleido už artimiausio kampo, nes motina ir dukra buvo juodukės,

o tais laikais reikėjo padaryti kažką išties baisaus, kad šitaip užsitrauktumei bėdą.

 

Aš nesuprantu, kaip mes iškreipiame tokius dalykus arba kaip vėl juos atitaisome,

bet aš išgyvenau tą dieną iš naujo nežinau kiek kartų, kol suvokiau, kad buvau viską supainiojęs.

Tasai berniukas buvau visai ne aš, ten buvo kitas vaikas: aš tik stovėjau ten.

Ir ne mergaitė buvo juodaodė, o jisai. Motina, tiesa, buvo tikra.

Man iš tikrųjų atrodė, kad ji apkabins juos abu,

ir paskui daugelį metų sapnavau ją: kad aš gimstu iš naujo ir ji mane pakelia su ta pačia gilios širdgėlos mina veide arba staiga atsiranda iš niekur,

viską paslėpdama, išskyrus vieną vienintelį liepsnojantį šventumo sparną.

Kas žino, kaip toliau? Aš vis dar pamenu, kaip atrodė tada.

Kaip aš baksteliu, kaip ji stipriai mudu prispaudžia, kaip aš atsigręžiu ir urgzteliu

abejingų veidų ratui aplinkui, nes kažkas manyje perplėšta,

kažin koks archajiškas baimės apsiautalas, kuriuo dengiamės, nes padarysim bet ką,

bet ką, kad tik nesužinotume, kaip tyliai skambiname varpais mirties prieangyje,

ir neištrintume atleidimo ir melų, kuriuos siūlome vieni kitiems, vadindami nekaltumu.

Šìtai yra nekaltybė. Aš ją lyčiu, mes bučiuojamės.

Ir šìtai. Aš esu čia arba ne čia. Sunku pasakyti. Aš duriu jai. Duriu darsyk. Vis dar nepajėgiu.

 
[1977]

 
 
Dėmė
 

Močiutė plauna man burną

muilu; pusė amžiaus praėjo,

o ji vis dar metasi prie manęs

su tuo klaikiu geltonu muilo gabalu.

Viskas dėl vieno mano ištarto žodžio,

iš tiesų net ne ištarto, o tik pakartoto,

bet: „Išsižiok! – Pastvėrusi mane

už galvos. – Išsižiok, pasakyta!“

 

Dabar žinau, jos gyvenimas buvo sunkus;

ji neteko trijų dukrų, dar kūdikių,

o paskui mirė ir vyras,

palikdamas su jaunėliais sūnais ir be pinigų.

Siusioti ji statydavo mane į kriauklę,

nes tualete niekad nebūdavo vietos.

Bet, ak, tas jos muilas! Gal ta deginanti

jo kartybė pastūmėjo mane tapt poetu?

 

Gatvė, kurioje ji gyveno, buvo neasfaltuota,

jos butas – pora ankštų kambarių ir dvokianti

virtuvėlė, kur užspeitusi ir pagavo mane.

Ar drįsčiau prisipažint, kad po to, ką padarė,

aš niekada jos daugiau nemylėjau?

Ji gyveno ligi šimto, net ir tada.

Nuo pat pradžių liūdesys ir skurdas,

bet aš niekada, ligi pat šiol, daugiau jos nemylėjau.

 
[1999]

 
 
Pinigai
 

Kaip pinigai įsigavo į sielą; kaip niekingi doleriai ir centai pakilo iš purvo

ir įsirausė į sąmonės kerteles, netgi, atrodo, į kūną?

 

Troškimai be objekto, poreikiai be pabaigos, kaip bakterijos, sukeliančios karštinę ir šaltį,

virusai, graužiantys neuronus, užkrečiantys net altruizmo ir savigarbos šventoves.

 

Mes prašėme sielos, didžios, visa apimančios, jautrios, supratingos, visa žinančios, bet ne šito,

ne pinigų, atgriaudžiančių su batalionais pliusų ir minusų, įsirengiančių pelno ir nuostolių stovyklavietes,

 

ne išskaičiavimu virstančio džiaugsmo, ne gyvenimo, save kalkuliuojančio, kraunančio lyg akmenukus save į kišenę;

 

į sielvartą tai panašu, šlapiuojančią, nepagydomą žaizdą, užgaulę, bet kokia kaina atkeršytiną.

 

Godumas, suteršimas ir ištvirkimas, ši liga, šitas pirkimas ir apgailėtinas pardavimas;

siela prieš sielą, ėsdinančio volframo kapliai: ką mums padarė, ką padarėme mes?

 
[1997]

 
 
Meilužis

Kai ji pakeliui stabtelėjo, grįždama iš mokyklos, kur paėmė vaikus ir dabar vežė į šokių pamokas,

tiesiog atsitiktinai užsuko į savo vyro įmonę, kur dirbo ir jos meilužis,

jųdviejų žvilgsniai, tai yra jos ir meilužio, ne vyro, atrodė tokie derami ir santūrūs,

vos vos, tik vos vos liestelintys ugninius sparnus, jų skimbtelėjimas, jos manymu, taip gerai prislopintas,

kad vėliau prišnerkšto moterų tualeto kabinoj ji iš siaubo pašiurpo, išgirdusi dvi mašininkes,

atklegančias čionai iš biuro ir besišaipančias iš jų, visos jų trijulės: savo boso, jos vyro, „aklo kuilio“,

kaip kvatodama vadino viena, jos, „rujojančios kalės“, anot kitos, abiem kvatojant,

ir jo, „tu matei jį, tą šventeivą, tą apgaudinėjantį šunsnukį?.. Aš maniau, jis paraudonuos.“

 

[1987]

 
 
Atmatos
 

Aš – tavo šiukšlių surinkėjas. Tai, ką tu palieki,

aš pasilieku sau, sudeginu arba išmetu

į sąvartyną arba – iš baržų – į gardžią upę.

Tavo seni nurudę apatiniai dabar yra mano,

iš jų galiu pasakyti,

kokie buvo tavo sapnai. Pamenu,

kaip sykį spintoje su šnibždančiais

batais ir naftalinu tu laikeisi

ir žliumbei lyg moteris. Tavo naktys atsiduoda

sušvinkusiais lempų gaubtais, rašalinėmis ir šilku,

nes mano vyrai ir aš prisiartinom

su savo ilgom šnypščiančiom šluotom, palikdami

šlapimo, tiškių kiaušinių šliūžes.

 

Ką ligoninėse daro su inkstais ir kojų

pirštais? Ir kur dingo tavo senas šuva,

kur myžčiodavo ant kilimėlio ir urgzdavo?

Dabar jie mano buveinėje ir kas grikši

tavo miegančios žmonos dantyse,

yra mano. Ji gromuliuoja

embrionus, tavo meilužės akis,

tavo telefonų knygą ir tuščią stiklinę,

kurią palikai virtuvėje. O iš tavo kūno,

to, kuris tenai mirė ir slapčia

pūva tarp tavos dvasios pirštų,

ji traukia jo genitalijas, krežis

po krežio,

ir traiško viską smulkintuvu.

 
[1969]

 
 
Su vyrais yra šitaip
 

Jie kalami į žemę

kaip vinys; išlįs per pirštą,

ir vėl bus suploti.

Žemei sopa nuo jų.

Ji – dygliuotas vaisius,

kuris nustojo vilties

būti užaugintas ir suvalgytas.

Jis gali tik nokti ir nokti.

O vyrai, jie irgi sužaloti.

Jie irgi atsijoti nuo savo netekčių

ir yra be vilties. Šerdis

minkštėja. Minkštimas minkštėja

ir tęžta. Yra spygliukų, yra

tamsių sėklų, štai ir viskas.

 

[1969]
 
 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Vertimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba