Nobelio premijos paskaita

 

Prieš bene dvidešimt metų Pėčo universitete jaunas kroatų hungarologas entuziastingai papasakojo man apie keistą vengrų rašytoją vardu Laslas Krãsnahorkajus. Beliko pasiskolinti „Šėtonišką tango“ ir – vargais negalais! – perskaityti. Niūrus romano pasaulis ir apokaliptinė atmosfera neatliepė mano vidinio vaikiško džiaugsmo, tačiau svaigūs sakiniai, ryškūs veikėjai ir siužeto gelmės leido nujausti, kad jo autorius – išties neeilinis kūrėjas. Nesibaigiančio sakinio meistras viename interviu pokštavo, kad tašką tepadeda Dievas. Atsiimdamas 2025 m. skirtą Nobelio literatūros premiją („už įtikinamą ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio siaubo akivaizdoje dar kartą patvirtina meno galią“) rašytojas, be kitų, dėkojo Kafkai ir vyresniajam broliui, išmokiusiems į pasaulį žvelgti kitaip. Gerokai stilingesnę dovaną autoriui sumanė tėvynainiai gamtininkai: pernai šiaurės Angoloje aptiktą drugių baltais ir tarsi juodo rašalo prisisunkusiais sparneliais rūšį pavadino Pseudaletis krasznahorkaii vardu.

Tradicinė Nobelio premijos laureatų paskaita perskaityta 2025 m. gruodžio 7 d. Švedijos karališkojoje mokslų akademijoje Stokholme.

Vertėja

 

 

 

Gerbiami ponios ir ponai!

Nobelio literatūros premijos proga iš pradžių ketinau pasidalinti su Jumis mintimis apie viltį, tačiau viltis mane visiškai apleido, tad kalbėsiu apie angelus.

 

 

I.

 

Vaikštinėju pirmyn atgal mąstydamas apie angelus, ir šią akimirką tebevaikštinėju, netikėkite savo akimis, tik taip atrodo, kad stoviu čia ir kalbu į mikrofoną, tai iliuzija, iš tikrųjų aš suku ratais, pėdinu iš kampo į kampą vis sugrįždamas atgal, kur pradėjau, o tada vėlei imu sukti ratais ir mąstau apie angelus, skubu Jums atskleisti – apie naujuosius angelus, nes šieji – besparniai, taigi nebegalime tikėtis, kad ant jų nugaros išsiskleis ar net perskrosdami drabužius galingai iškils du sparnai, tad nebegalime ir gėrėtis jų dangiškųjų siuvėjų meistryste nei tuo, kokios paslaptingos žinios dūzgina jų siuvyklas aukštybėse, kai jie aprengiami, juk du sparnai plasnoja išorėje ant bekūnio kūno, įdomu, kaipgi jie išskleidžia savo sparnus per tas skraistes, kurios svajingai plazdena ant bekūnių kūnų, o kaip sparnuotą kūną uždengia tas dangiškasis rūbas, kai sparnai suskliausti – vargšas Botticelli, vargšas Leonardo, vargšas Michelangelo, vargšai Giotto ir Fra Angelico! – bet dabar tas nebeteko svarbos, šis klausimas išnyko kartu su senaisiais angelais, na, o tie naujieji, apie kuriuos tik tiek man paaiškėja vaikštinėjant po kambarį, iš kurio Jūs dabar tematote mane stovintį priešais mikrofoną ir kaip Nobelio premijos laureatą tariantį, kad ketinau šnekėti apie viltį, bet vis dėlto atsisakau šios minties ir mieliau pakalbėsiu apie angelus, tad pradėsiu nuo to, ko migloti kontūrai jau seniai brėžiasi mano galvoje, ir kaip pradėčiau parimęs mąstytojo poza savo darbo erdvėje, kuri, beje, yra visai nedidukė – viso labo keturių iš keturių metrų bokšto kambarys, iš kurio ploto reiktų dar išskaityti laiptus į apačią, žinoma, tik nepagalvokite apie kaži kokį romantišką dramblio kaulo bokštą, manasis – tai paprasta patalpėlė, iškilusi ant vienaaukščio medinio namo dešiniojo galo ir suręsta iš pigiausių eglilenčių, šis kambarys iškilo aukščiau tik dėl sklypo nuožulnumo, mat namas pastatytas ant kalvos, o visas sklypas gerokai pasidavęs slėnio link, dėl ko žemesnės namo erdvės šaukėsi patobulinimo – išplėtimo, kurio pageidavau dar ir dėl viską uždengti besikėsinančių knygų, tad anksčiau ar vėliau jis būtų tapęs neatidėliotinas, taigi, dėl sklypo pokrypio ir patobulinimo suręstas priestatas primena savitą bokštą, slegiantį žemesniąją pastato dalį, na, bet grįžtu prie angelų,

o ne prie vilties,

ir ne prie senųjų angelų, nes senieji, tie sparnuotieji, – įsivaizduokite garsiuosius, pažįstamus iš Angelo pasveikinimą atkartojančių nesuskaičiuojamos daugybės Viduramžių ir Renesanso paveikslų, – nešė žinią, žinią apie Kūdikėlio gimimą, tie senieji angelai, tie dangaus pasiuntiniai visada pasirodo su šia ar kita žinia ir, remiantis angelologija, perduoda ją gavėjui dažniausiai žodžiu arba kartais, kaip IX–X a. paveiksluose matyti, ją leidžiama perskaityti tiesiai nuo banguojančios juostelės, kas tame apsireiškime žodžiui suteikia ypatingos svarbos, o per kitas misijas angelai perduoda žodį, apgaubtą šviesos ar į ausį šnabždamą, tiksliau, reiktų tarti, perduodavo dangišką žinią išrinktajam, tačiau žvelgdami šiandien į tuos paveikslus suprantame, kad šitokių angelų jau nebegali būti, nes tie angelai negalėjo gyvuoti atskirti nuo savo žinios, jie taip glaudžiai buvo susiję, kad iš tikrųjų senuosius angelus privalu tapatinti su pačia jų žinia, visada pasiekiančia mus iš Aukščiausiojo, kuris juos, savo angelus, pasiunčia pas mus, pažemėse vargstančius, besiblaškančius ir Nenuspėjamiems Padariniams pasmerktus, – ak, tie nuostabūs laikai! – taigi, senasis angelas – žinia nuo kito kažkam kitam, žinia naujienos, paliepimo ar pranešimo pavidalu, bet dabar apie juos tad nekalbėsiu, stovėdamas prieš Jus čia ir sykiu tebesukdamas ratus savo bokšto kambary, kuris, kaip žinoma, tėra iš pigių eglilenčių suręsta beveik nešildoma patalpa, bet tik dėl sklypo nuožulnumo vis dėlto bokšto, taigi, nebekalbėsiu apie senuosius angelus, net jei mumyse gyvas jų vaizdinys Viduramžių ir Naujųjų laikų genijų dėka – nuo Giotto iki Giotto, tie nuostabumu, kilnumu, širdingumu apdovanoti senieji angelai bet kuriuo metu, net ir šiandien, nuolatos paliečia mūsų tikėti neįstengiančias sielas, nes jie buvo, jie išliko per tūkstantmečius vieninteliai, per kurių retus apsireiškimus mums buvo leista prisiliesti prie paties Dangaus, taip parodant mums kryptį, įdiegiant mumyse visatos tvarkos link vedančią kryptį, nes ten, kur yra kryptis, randasi ir tolis, perspektyva, erdvė, nes ten, kur yra kryptis, gimsta atstumas tarp dviejų taškų, taigi – ir laikas, tveriantis šimtmečius, ką ten šimtmečius – ištisus tūkstantmečius, ir šis kūrinijai patikėtas pasaulis, kuriam su senaisiais angelais atsitiktinai susitikę laimingieji dovanojo suvokimą, kad dangus ir žemė yra tikrų tikriausia tikrovė, taip vaikštinėčiau ratais iš kampo į kampą vis grįždamas ten, kur pradėjau, ir pasakočiau Jums apie senuosius angelus, bet nepasakosiu, nes jų jau nebėra, tėra naujieji, o aš sukdamasis ratais savo kambaryje ir sykiu stovėdamas čia prieš Jūsų akis norėčiau mažiausiai mąstyti apie juos, nes, kaip jau, regis, minėjau,

šie naujieji mūsų angelai

yra pametę sparnus ir nebedėvi jokių svajingai plazdančių mantijų, o vaikštinėja tarp mūsų paprasčiausiais gatvės drabužiais, nežinia, kiek jų yra, bet miglota nuojauta kužda, kad galybė, ir jie kur ne kur, visai kaip senieji pirmtakai senovėje, šie naujieji lygiai tokiom pat aplinkybėm pamėkliškai apsireiškia mūsų gyvenimuose, ir, tiesą sakant, juos visai lengva atpažinti, jei tik jie to panori, jie nė neslepia, ką neša, lengva atpažinti, nes į mūsų būtį jie įžengia tarytum su kita gaida, kitokiu tempu ir ritmu, nei būdinga mums patiems, kovojantiems ir besiblaškantiems čia, žemės dulkėse, galų gale negalime būti tikri ir dėl to, kad šie naujieji angelai nusileidžia pas mus iš kaži kokių aukštybių, nes visai neatrodo, kad jie atkeliautų iš aukščiau, tarytum kartu su senaisiais angelais būtų užleidę savo vietą amžinajam KAŽKUR, kur dabar vieni elonai maskai pamišėliškais aparatais tekuria laiką ir erdvę, o iš to paaiškėja, kad kol klausotės čia Jums nesuprantama kalba tariamų minčių Nobelio premijos proga ir matote tik statišką senolį, kuris, žinoma, toliau sau suka ratus ant eglilenčių šaltame bokšto kambaryje, kitaip tariant – mane, ir tai, kad šią akimirką jis paspartina savo žingsnį, tarsi jo mintys apie naujuosius angelus reikalautų kitokių žingsnių bei kito greičio, ir iš žmogaus, mąstančio apie juos, išties pagreitinus žingsnius tuoj paaiškėja, kad tie naujieji angelai ne tik neturi sparnų, bet ir neneša jokios žinios, jokios, jie tik yra tarp mūsų, paprastais gatvės drabužiais apsitaisę, neatpažįstami, jei to nori, o jei užsigeidžia, išsirenka mus, žengia link mūsų ir per vienintelę akimirką nuo mūsų akių numeta žvynus, nuvalo purvą nuo mūsų širdžių, jei toks susitikimas ir įvyksta, mes stovime nustėrę: ak, angelas, priešais mūsų akis, bet… mums nieko neperduoda, jokio sakinio plevėsuojančioje juostelėje, jokios šviesos, kurioje galėtų sušnabždėti į ausį žinią, neištaria nė menkiausio žodžio, lyg netekę amo jie tik stovi ir žvelgia į mus, ieško mūsų žvilgsnio, o tame ieškojime slypi maldavimas pažvelgti į jų akis ir perduoti žinią jiems patiems

per mus,

tik, gaila, mes nieko neturime, tyla temokame atsakyti meldžiančiam žvilgsniui, o seniau būta atsakymo, nes egzistavo klausimas, bet dabar nei klausimo, nei atsakymo nebeliko, tad kas tai per susitikimas, kokie tai dangiški ir žemiški ženklai, jie tik stovi prieš mus ir žvelgia, o mes tik stovim ir žvelgiam, ir jei jie iš viso to ką nors supranta, mes tikrai nepajėgūs suprasti, ką nebylys kalba kurčiajam, o kurčiasis – nebyliui, koks pokalbis galimas tarp jų, koks supratimas, ką ir kalbėti apie dievišką apsireiškimą, tačiau čia ir dabar kiekviena vieniša, pavargusi, liūdna, jautri siela, – jei galiu save, stovintį prie mikrofono ir sykiu vaikštinėjantį šaltame bokšto kambaryje, priskirti prie jų, – staiga supras, kad tie naujieji angelai amžinoje nebylystėje jau galbūt nė nėra jokie angelai, o aukos, aukos pirmaprade, sakraliąja šio žodžio prasme, ir aš skubiai čiumpu savo fonendoskopą, kuris visada greta, net ir dabar, čia, kur Jums kalbu iš to bokšto kambario sukdamas ratus, ir labai švelniai priliečiu klausymosi galvutę prie jų krūtinių ir netrunku išgirsti likimą, jų likimą, įžengiu į tokį likimą, jaučiu tvinksintį tokį likimą, kuris tuojau pat perkeičia akimirką, bet labiausiai kitą akimirką, manęs tebelaukiančią, nes ta veikiausiai daug žadanti akimirka nė neateis, ją pakeis visai kita akimirka – mane ištiks sumišimo ir žlugimo akimirka, nes per fonendoskopą girdžiu prieš mane stovinčio naujojo angelo siaubingą aukos istoriją, ir jis tapo auka ne dėl mūsų kaltės, bet dėlei mūsų, dėlei visų ir dėlei visko, šie besparniai, žinios nenešantys angelai žino, kad vyksta karas, karas ir tiktai karas, karas gamtoje ir visuomenėje, ir tas karas vyksta ne tik pabūklais, kankinimu ir griovimu, tai, žinoma, tėra vienas skalės galas, jis vyksta ir priešingoje skalės pusėje, mat pakanka vieno pikto žodžio, mesto jiems, naujiesiems angelams, gana vieno neteisingo, neapgalvoto, nesąžiningo poelgio, vieno sielos ir kūno sutrypimo, nes nuo gimimo akimirkos jie neatsparūs jokiam paniekinimui, todėl vienintelės niekšybės, vieno ciniško, žiauraus gesto prieš jų nekaltybę ir tyrumą, vieno piktavalio poelgio, net ir vieno piktžodžio gana tam, kad sužeistų juos amžiams, ir aš dešimtimi tūkstančių žodžių šito nesugebėsiu ištaisyti, nes tai nepataisoma.

 

 

II.

 

Bet palikime angelus.

Leiskite man tarti keletą žodžių apie žmogaus išdidumą.

Kas gi tu esi, nuostabusis žmogau?

Išradai ratą, išradai ugnį, supratai, kad bendradarbiavimas yra vienintelė tavo išlikimo sąlyga, išradai maitėdystę, kad taptum ponas savo valdomam pasauliui, pritrenkiančiai daug pasiekei savo protu, o tavo smegenys, tokios vagotos ir sudėtingos, kad jų padedamas iš tikrųjų tavo paties pasauliu pramintame pasaulyje įgijai nors ir ribotą, bet vis dėlto galią ir priėjai prie išvadų, kurios vėliau paaiškėjo esančios paistalai, bet kurios padėjo tau tobulėti, iš pažiūros šuoliais vykusi tavo evoliucija sustiprino ir užaugino tavo giminę Žemėje, subūrei gentis, sukūrei visuomenes, sutvėrei civilizacijas, net sugebėjai padaryti stebuklą, kad tik nepražūtum, nes buvo kilusi tokia grėsmė, bet tu atsistojai ant kojų, o netrukus kaip Homo habilis iš akmens nusitašei įrankius ir įgudai jais naudotis, tapęs Homo erectus įkūrei ugnį ir tik dėl tokios menkos detalės, skiriančios tave nuo šimpanzių, kaip nesusiliejantys gerklos ir minkštasis gomurys, padedamas smegenų kalbos centrų rafinuotumo sugebėjai išrasti kalbą, prisėdai su Dangiškuoju Tėvu, jei tikėtume Senojo Testamento nutylėtais skirsniais, taigi, prisėdai su Juo, o Jam rodant į savo sukurtus dalykus suteikei jiems vardus, vėliau išradai ir raštą, o netrukus gebėjai formuluoti filosofines idėjas, išmokai susieti įvykius, tuoj išsižadėjai savo religinių įsitikinimų, remdamasis patirtimi sutvėrei laiką, sukonstravai mašinas ir laivus, kuriais išmaišei nežinomas žemes, išgrobei viską, ką tik išgrobti įmanoma, ir perpratai, ką reiškia sutelkti jėgą ir galybę, nupaišei nepasiekiamų planetų žemėlapius, į Saulę nustojai žvelgti kaip į Dievą, o tavo likimo nebelėmė jokios žvaigždės, išradai, tiksliau, apibūdinai lytis – nustatei moters ir vyro vaidmenis, labai vėlai, nors niekada ne per vėlu, išradai meilę, atradai jausmus ir nuojautą, sukūrei mokslinių pasiekimų hierarchijas, galiausiai pakilai į orą, pralenkei paukščius, nuskridai į Mėnulį ir ten įspaudei savo pėdsaką, išradai ginklus, kuriais galėtum į šipulius susprogdinti Žemės rutulį – dargi daugybę sykių, išvystei mokslus su tokiu lankstumu, kuris leidžia rytojui nuolat nušluoti ir išjuokti šiandienos žinias, sutvėrei meną: nuo olos raižinių iki Leonardo „Paskutinės vakarienės“, nuo juodosios magijos užkeikimų iki Johanno Sebastiano Bacho, galiausiai išvien su istorijos progresu staiga ir visiškai nustojai tikėti viskuo, pasitelkęs savo sukurtus ir fantaziją naikinančius aparatus praradai ilgalaikę atmintį, dėl ko apleidai pažinimą ir grožį, netekai tauraus ir bendro dorovės turto, o dabar ketini pelkynu paversti savo namus, liūnu, kuriame sminga kojos, sustok, skrendi į Marsą?, verčiau nejudėk, nes tas purvas praris tave, įtrauks ta pelkė, na ir gražus, kvapą gniaužiantis buvo tavasis evoliucijos kelias, gaila tik – nepakartojamas.

 

 

III.

 

Bet pakaks apie žmogaus išdidumą.

Leiskite man kalbėti apie maištą.

Kartą jau bandžiau apie tai rašyti savo esė knygoje „Eina pasaulis pirmyn“, tačiau nesu tuo patenkintas, tad pabandysiu iš naujo. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vieną ūkanotą, tvankią popietę laukiau traukinio Berlyno metro požemyje. Peronai, kaip ir visur metropoliteno sistemoje, buvo suprojektuoti taip, kad važiavimo kryptimi, vos du metrai nuo tos vietos, kur traukinys stabteli prieš tęsdamas maršrutą, būtų veidrodis su signalinėmis lemputėmis – ir dėl to, kad mašinistas matytų visą traukinio ilgį, ir dėl to, kad nurodytų, kur tiksliai, centimetrų tikslumu, priekiniam vagonui laikinai sustoti keleiviams išlaipinti ir įlaipinti. Veidrodis, žinoma, skirtas mašinistui, raudonos lemputės savo ruožtu nurodo jam, ties kuria riba sustabdyti traukinį, siekiant užtikrinti saugų keleivių išlaipinimą ir įlaipinimą, ir tada, kai keleiviai išlipa ir įlipa, lemputės įsižiebia žaliai, ir traukinys gali skrieti toliau į tunelį, mano atveju – Rūlebeno kryptimi. Siekiant išvengti nelaimių ir apskritai dėl tvarkos, už įspėjamųjų ženklų ant grindinio tarp lempų stulpų ir metro tunelio nupiešta stora, ryškiai matoma geltona linija, ir ši geltona linija keleivius įspėja, jog privalu stovėti per kelis metrus nuo perono krašto, jokiais būdais neperžengti geltonosios linijos, tokia taisyklė galioja šioje ir visose kitose stotyse, taigi, šios griežtai uždraustos zonos tarp geltonos linijos ir tunelio jokiomis aplinkybėmis žmogui nevalia peržengt. Taigi, lūkuriavau nuo Kroicbergo pusės atvykstančio metro ir staiga pastebėjau, kad šioje uždraustoje zonoje kažkas yra. Tai buvo benamis, susigūžęs ir skausmo veriamu veidu, kiek pakreipęs galvą mūsų link, lyg vildamasis sulaukti užuojautos, taigi, šis benamis visai greta bėgių ėmė ir sumanė nusičiurkšti. Šis veiksmas jam akivaizdžiai kėlė baisų skausmą, nes šlapimą jis tik vos ne vos lašino. Kol iki galo susivokiau, kas gi čia vyksta, mane supantys keleiviai taip pat sumojo, koks įžūlus poelgis trikdo mūsų popietę. Nedelsiant per visus nuvilnijo vieninga ir kuo tvirčiausia nuomonė, kad tai skandalas ir kad šį skandalą tučtuojau reikia užgesint – benamį išprašyti lauk ir atkurti geltonosios linijos tvarką. Nebūtų buvusi jokia bėda, jei benamis būtų baigęs savo reikalą, užsliūkinęs laiptais viršun ir pasišalinęs iš mūsų tarpo, tačiau jis nebaigė, nes jam, matyt, niekaip nesisekė baigti, ir visa tai iš tikrųjų prišaukė bėdą, mat priešingoje perono pusėje netikėtai išdygo policininkas ir sušuko benamiui, įsakmiai liepė pažeidėjui nedelsiant liautis darius tai, ką daręs. Šios metro stotys – vėlgi gryno saugumo dėlei – yra taip pastatytos, kad iš skirtingų pusių atriedantys ir tolyn nudundantys traukiniai yra atskirti vienas nuo kito pertvara, o dveji bėgiai driekiasi daugiausia dešimties metrų pločio ir maždaug metro gylio įduba, tad jei keleivis apsigalvotų ir sumanytų iš vienos krypties perono pereiti į priešpriešinį peroną, iš kurio metro važiuoja priešinga kryptimi, tą įmanoma padaryti tik prieinant prie perono gale žiojinčių laiptų, pakylant jais į aukštesnį lygį, peržingsniuojant perėją virš bėgių ir nulipant kitais laiptais – tik tada keleivis patenka į pageidaujama kryptimi vežantį metro, savaime suprantama, ne peršokdamas bėgių įdubą, ne perskrosdamas tuos dešimt metrų bėgiais, ne, tas kuo griežčiausiai draudžiama, jei draudimo stiprumą galima graduoti, ir, be abejo, yra mirtinai pavojinga, kas akivaizdu, o paaiškinau viską taip išsamiai dėl to, kad minėtasis ir aiškiai įtūžęs policininkas, išsaugodamas savo orumą, bet vykdydamas įgaliojimus bei sergėdamas padorumą, turėjo įveikti būtent tą patį kelią, kitaip tariant, pasiekti laiptus perono gale, pakilti į viršuje esančią perėją ir pereiti į kitą stoties pusę, kad galop atsidurtų pas mus.

Padėtis reikalavo įsikišimo, policininkas buvo priverstas, nes nuo pastebėjimo akimirkos jis keletą sykių šūktelėjo dusliu balsu, bet benamiui tai buvo nė motais, pakreipęs galvą jis tebežvelgė į mus kančios paženklintu žvilgsniu ir tebevarvino ant bėgių, o tai iš tikrųjų įžūliai prieštaravo taisyklėms, tvarkai, įstatymams ir sveikam protui, jis nepaisė pastabos, nekreipė dėmesio į policininko šūksnius, dėjosi kurčias, o tai gerokai įskaudino policininką.

Benamis, žinoma, numanė, kad dėl šio skausmingo pranašumo policininkas bus vikresnis už jį, tačiau nei savo, nei gamtos valios pastangomis niekaip neįstengė laiku pabaigti draudžiamo veiksmo, bet galiausiai pastebėjęs, jog policininkas paspartino žingsnį, o netrukus kone bėgte pasileido per priešingą peroną, idant per tolokai esantį įėjimą pasiektų aukštyn vedančius laiptus ir virš bėgių esančią perėją ir vikriai nusileistų į mūsų pusę, kad pričiuptų niekdarį, jis sunkiai ir vaitodamas vis dėlto paliovė šlapintis ir suskubo sprukti pro mus, kad kuo skubiau pasiektų artimiausius laiptus ir pradingtų.

Prasidėjo šiurpios varžybos. Vos benamis pasileido tekinas nuščiuvusiai mūsų perono publikai kaipmat pasidarė akivaizdu, kad jam nepavyks išnešti kudašiaus, mat seną benamio kūną staiga supurtė traukuliai, atrodė, kad sutriko kojos ir jas valdančios smegenys, kūnas tarytum nustojo tinkamai funkcionuoti, ir netrukus bėglys pastebėjo, kad policininkas – metras po metro! – priešingame perone jau spėriai artėja perėjos link, o jis pats mūsų pusėje baisiausiomis pastangomis konvulsijų purtomu kūnu vos teįstengė pajudėti centimetras po centimetro, kol galiausiai abu sumojo, kad juodu teskiria dešimt įdubos metrų. Tie dešimt metrų policininkui regėjosi kaip slogi neįveikiamos kliūties nepelnyta kankynė, o šiam mūsų pusėje tirtančiam individui tie dešimt metrų reiškė laimėtą laiką, nes šiame atidėtame laike užgimė pamišėliška, bet akivaizdi viltis, kad nuo neišvengiamos atsakomybės dar pavyks išsisukt. Policininkas, žvelgiant iš jo perspektyvos, atstovavo įstatymui, visų pripažintam ir dėl to privalomam Gėriui, stojo prieš visų smerkiamą, darną niekinantį pažeidėją, kitaip tariant – Blogį. Taip, jis atstovavo privalomam Gėriui, tačiau būtent šią akimirką buvo visiškai sukaustytas, o aš, kuris nusižeminęs stebėjo šias nežmoniškas varžybas tarp metrų ir centimetrų, staiga pajutau, kad mano žvilgsnis tapo aštrus kaip ašmenys ir sustabdė akimirką. Mano žvilgsnis sustojo ties tuo momentu, kai tiedu pastebėjo vienas kitą: gerasis policininkas pastebėjo blogąjį benamį, besišlapinantį uždraustoje zonoje, o blogasis benamis pastebėjo, kad, jo nelaimei, visa tai pastebėjo gerasis policininkas. Juodu skyrė viso labo dešimt metrų, ir policininkas stvėrėsi guminės lazdos, bet prieš ją išsitraukdamas staiga ėmė ir sustojo, ak, tame jo judesyje slypėjo begalinė, bet suturėta jėga, pasiruošusi fiziniam šuoliui, nes akimirką jam turbūt dingtelėjo: kas nutiktų, jei jis imtų ir paprasčiausiai peršoktų tuos dešimt metrų? O kitoje pusėje dešimties metrų saugumą išlošęs benamis virpėjo ir purtėsi nuo begalinio, dvigubo pažeidžiamumo. Štai čia sustojo mano žvilgsnis, ir čia jis pasiliko lig šios dienos, kaskart primindamas šį vaizdą: tūžmingai svirduliuodamas policininkas su gumine lazda artėja prie benamio, arba, tiksliau, privalomas Gėris artėja prie benamio drabužiais apsitaisiusio, vėlei išdygusio Blogio, netgi ne Blogio, o, vertinant poelgio įžūlumą ir tikslingumą, sakytum, prie paties Velnio, ir šiame sustabdytame kadre šiandien teberegiu, kaip priešingoje pusėje varžovas tekinas skubinasi metras po metro, o mūsų pusėje nenaudėlis – inkščiantis, drebantis, bejėgis ir kančios pakirstas, mat kas žino, kiek lašų liko tame kūne, – tesugeba pasistumti centimetrą po centimetro, – taip, aš aiškiai matau, kad Gėris

vos dėl dešimties metrų

šiose varžybose niekada taip ir nepričiups Blogio, nes tie dešimt metrų yra praraja – ir veltui policininkas skubinasi išvien su atidundančiu traukiniu, mano akyse tie dešimt metrų tėra amžinas ir neįveikiamas atstumas, mano žvilgsnis regi tik tai, kad Gėris taip ir nepaveja sprunkančio Blogio, nes tarp Gėrio ir Blogio nėra jokios vilties.

Keliaudamas Rūlebeno kryptimi negalėjau atsikratyti virpulio, bet staiga galvoje lyg žaibas tvykstelėjo klausimas: kai šis benamis ir kiti atstumtieji sukils maištauti, koks bus tas maištas? Galbūt kruvinas, galbūt negailestingas, galbūt žiaurus, kai vieni ims žudyti kitus, bet netrukus pasitaisiau, ak, visai ne: tas maištas, apie kurį galvoju aš, bus visai kitoks, nes tas maištas palies viską ir visus.

Ponios ir ponai, kiekvienas maištas paliečia visumą, ir dabar man stovint priešais Jus, o mano žingsniams visai sulėtėjus tame bokšto kambaryje atmintyje vėlei iškyla kelionė Berlyno metro Rūlebeno link. Viena šviesi stotis keičia kitą, aš niekur nelipu, tebeskrieju metro tuneliu, nes nėra tokios stoties, kurioje galėčiau išlipti, tik žvelgiu į pralekiančias stotis ir jaučiu, kad jau viską apmąsčiau ir viską pasakiau Jums apie tai, ką manau apie maištą, apie žmogaus išdidumą, apie angelus, taip, galbūt viską – net ir apie viltį.

 

Iš vengrų kalbos vertė Rūta Marija Viljamaa

 

© THE NOBEL FOUNDATION 2025