Poetas romantikas

 

Diane Seuss (g. 1956) – amerikiečių poetė, kūrybinio rašymo dėstytoja, šešių poezijos rinkinių autorė, Pulitzerio premijos ir Nacionalinio literatūros kritikų rato (National Book Critics Circle) apdovanojimo laureatė. Čia išversti eilėraščiai paimti iš Seuss knygų „Natiurmortas su dviem negyvais povais ir mergaite“ (Still Life with Two Dead Peacocks and a Girl, 2018), „Šiuolaikinė poezija“ (Modern Poetry, 2024) ir svetainės poets.org.

(Į lietuvių kalbą dar versta jos poema „Alegorija“, žr. „Š. A.“, 2022.XII.9, vert. A. P.)

 
 
Poetas romantikas
 

Tu nebūtumei jo mylėjusi,

suniekino draugas

mokslininkas. Dantis jis valėsi,

jei išvis valės, druska. Jis apgaudinėjo

ir retai kada trinkosi

galvą. Užpakalį šluostėsi

lapais arba delnu.

Pakaušiu vargiai būtų siekęs

tavo papus. Jo raupų randai

dvokė, kaip ir mirties patalas.

 

O lakštingala, atsakiau.

 
[2024]

 
 
Poezija
 

Nėra prasmės

porinti asmenines

bėdas. Ir patys jų turite.

Ar verta

lygintis patirtimis?

Kitaip nei Viljamsas, rašęs

eilėraščius ant receptų lapelių

per pertraukėles tarp pacientų*,

aš neturiu jums jokių receptų.

Mane labiau domina

mūsų problemų

energijos pobūdis

ir kryptis. Galimas daiktas,

jums to negana.

Kartais įterpiu

muzikos. Gebu patirti

haliucinacijas, taigi mano vaizdiniuose

nieko blogo. Pati tai aš

neieškau išminties.

Išmintingieji nedažnai rašo

išmintingai, tiesa? Pavojus

nuslysti į banalybes.

Galbūt Kitsas buvo antgamtiškai

išmintingas, bet jis mums davė

grožį, kad ir kas tai būtų,

ir tiesą, kuri yra, kaip rašė,

grožio sinonimas, ir ne tas pats,

kas išmintis. Galbūt tiesa

yra išminties žaliava,

kol dar nepažabota

ego, baimės ir laiko,

lyg grynas

neskiestas viskis,

o gal tiesa apnuogina

lūžusį kaulą, o išmintis

atskuba jo

pateisinti ir paslėpti. Išties

bjaurokas

užsiėmimas. Kas gi nori,

kad kas kištų nagus prie jo sopulių?

Geriau tegu suima,

negu man patarinėja, net

ir dėl mokesčių. Tad kas

dabar gali būti poezija? Pavojinga

nagrinėt tokį klausimą

ir sunku rasti valios tuo rūpintis.

Bet šiukštu nusiminti, kariai,

(anot išmintingųjų)

mažų mažiausiai privalom išrasti

naujus rūpesčio mechanizmus.

Galbūt tiesą, taip, skelbiamą

aiškiai. Tonas priklauso

nuo jūsų. Tiesa, nesustriukinta,

pati savaime tapo keistu

ir gražiu dalyku.

Tiesa gali apimti

ir laiko matymą kiaurai.

Netgi ryšio mezgimą

su aprašysimu daiktu,

nesvarbu, ar

būtų tai paukštis ar paukščio

idėja. Tik prašau, ne vien tik

paukščio paveikslas.

Kuklinkitės, nors

kuklumas deklaratyvus gali būti.

Juo neapsidrausi. Jis gali atrodyti net

įžūlus. Reikia narsos

siūlyti tiesą

ir nuduoti, kad ji apibendrinama.

Tiesa turėtų gelti, savaip,

kaip sparva, ne muselė.

Į skaitytoją gãli taikytis kaip strėlė

arba būti nuryjama, arbūzo

sėkla, vaikystėj bijota,

kad įsikeros mūsų viduriuose,

nepaliaujamai augs ir pavers mus

visám kažin kokia vislia

virkščiuota pabaisa.

O jei apie grožį, problemišką žodį,

į kurį dera šnairuoti, idant nesuakmenėtum

ar nevirstum druska,

tai su juo dirbti nereikia,

kartais jis šalutinis produktas

mūsų kūrimo.

Grožis pasirodo arba nepasirodo, lygiai

kaip ir įtikinami jo atitikmenys –

neelegancija ir bjaurumas.

Šito išmokome iš Bodlero,Flobero, Rembo, Ženė,

sodraus grotesko poetų vyrų.

Juk esate matę tuos salonus

raudono aksomo apmušalais, auksu

kutuotus lempų gaubtus,

kačių plaukų kuokštus

ant sofų

ir jutot keistą jų

trauką, netgi saugą.

Šiaip ar taip, prašau,

nesakykite man, kad gėlės

gražios, o kraujo krešuliai

bjaurūs. Aš šitai žinau

arba žinau, kad

gėles ir kraujo krešulius

šitaip vertina tie, kuriuos tenkina

nuvalkiotos ortodoksijos.

Galbūt esama tokio dalyko

kaip artinimosi grožis.

Arčiau, vis arčiau, ligi pat

merdinčio pasaulio lovos

krašto. Sėdėti ir liudyti,

be banalybių, nesvarbu,

kad ir kokie mirties kančių iškraipymai,

kad ir kokia baisi gargaliavimo

muzika. Dar arčiau

prie to drobule uždengto krašto.

Iš šio požiūrio taško

poezija vis dar gali būti graži.

Ji netgi gali būti naudinga, tik jau

ne išmintinga.

 
[2024]

 
 
Gyvenime nebegebu mylėti,
 

patirti to senojo įsimylėjimo

jausmo, toks apkerpėjęs

jausmas, surūdijęs

 

neveikiantis

žaislas. Keistuos

 

atsikartojančiuos sapnuos

dar pajėgiu mylėti.

Mylėti senoviškai.

 

Štai saldi pastilė.

Štai sultinys,

 

kuriame plūduriuoja

mano įmestos

valgomos gėlės.

 

Tą senąjį jausmą jaučiu

ten, kur jausdavau,

 

krūtinėje.

Sapne jį jaučiu,

bet kai nubundu,

 

jausmas dingsta.

Nėra žodžio

 

apibūdinti meilę pakeitusiam jausmui.

Tai ne sąstingis ar tuštuma.

Tai bevardis jausmas.

 

Savaip pikantiškas.

Pikantiškas naujas žaisliukas.

 
[2025]

 

 

 

Natiurmortas su dviem negyvais povais ir mergaite**
 

Ji išžengia iš tamsos ieškodama pyrago, bet vietoj jo aptinka du negyvus povus. Vienas pakabintas už kojų. Kitas guli ant šono kraujo klane. Mergaitė apsisunkinus garbanotais kirpčiukais. Su per maža kepuraite. Ji norėjo pyrago, o ne šitų gražių paukščių. Ne tamsvo obuoliuko iš tamsvų obuolių kraitės. Ištiesk ranką. Pasiimk tamsvą obuolį. Ji per miegus atklydo prie šio lango, jos kūną vedė pyrago alkis. O čia vietoj pyrago šis negyvas grožis, betikslis. Karpuotos žalios plunksnos. Auksinė krūtinėlė. Vaivorykštiškai raibas plunksnynas, drybsantis ant stalo. Dvi akį rėžiančios karūnos. Mergaitė remiasi alkūnėm į akmeninę palangę. Kodėl neišsipešus plunksnos? Ko gi rymoti auksaspalviam turtuolių name ir spoksoti į negyvas paukščio akis? Mergaitė turėtų išsitempti sunkų paukštį į naktį ir pabėgti su juo. Užsikurti laužą upės krante. Nupešti gražiąsias plunksnas. Nučiulpti nuo tuščiavidurių kaulų apanglėjusią, diržingą tamsią mėsą. Žvelkit, ji gatava ištiesti ranką. Ji tikėjosi pyrago. Auksaspalvių morenginių karoliukų. Iš meno naudos kaip iš ožio pieno.

 
[2018]

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Vertimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba