Neapykanta

 

Carlas Hauptmannas (1858‒1921) ‒ vokiečių natūralizmo atstovas, žinomo dramaturgo, nobelininko Gerharto Hauptmanno, su kuriuo jį siejo ypatingas meninis ryšys, vyresnysis brolis. Jėnos universitete studijavo filosofiją, fiziologiją ir biologiją, morfologijos daktaras. Atsisakė mokslų ir pasirinko literatūrą, nusprendęs, kad tik menas galįs atskleisti gyvenimo prasmę ir žmogaus sielą. Kitaip nei brolis, kuris žinomas kaip socialinės dramos kūrėjas, Carlas labiau linko į vidinės dramos plėtojimą. Romanai „Matilda“ (Mathilde, 1902), „Besišypsantis Einhartas“ (Einhart der Lächler, 1907), „Riūbecalio nuotykiai“ (Rübezahlbuch, 1915) parašyti liaudiška dvasia, bet žymu ir ekspresionizmo apraiškų.

Čia spausdinamoje novelėje Haß iš rinkinio „Miniatiūros“ (Miniaturen, 1905) ryški psichologinio natūralizmo ir ankstyvojo ekspresionizmo sintezė. Tai pirma šio autoriaus publikacija lietuviškai.

 

 

Po smakru styranti žalsvoka, smailėjanti, pasišiaušusi it ožio barzdelė, suodinas ir liesas, blankios žemių spalvos veidas, iš po baltų šerių žvelgiančios piktos, mažos akutės. Kai senasis ožiaveidis sėdėdavo ant suolelio didžiajame kampiniame vargšų namų kambaryje, kuriame iš neužglaistytų krosnies angų be perstojo verždavosi dūmai ir garai, ant jo iš apačios pro krosnies plyšį krisdavo raudonas ugnies atšvaitas, o iš viršaus švelni balanos šviesa liedavosi taip, kad septyniasdešimtmetis piktadarys iš pridūmintos tamsos išnirdavo tarsi švytėdamas. Jo rankos buvo juodos ir liesos, tikrų tikriausi kaulai; jos nenuilstamai plušo su beržų šakelėmis ir ilga, nuo lubų tarp kojų nutįsusia virve, kuria jis kaskart suverždavo šakas į šluotą.

Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.

Jaunystėje jis bemat susikivirčydavo ir pernelyg nesvarstydavo, kuriam gi įkarštyje smeigti. Vaidui įsismarkavus tekdavo žiūrėti, kaip išsisukti. Neapsieita ir be pasekmių ant kūno. Keletas senų randų matėsi ant jo kaktos visai prie pat akies; ir smakras, regis, kadaise buvo praskeltas. Ranka buvo įgudusi peilių kovose; nuo pjūvio pačiame delno viduryje nukentėjo sausgyslės, mėginant ranka sugriebti ir sulaikyti priešininko durklą.

Žinoma, tai buvo seniai.

Dabar sausgyslės jau seniai suaugusios, sutrumpėjusios – tarsi virvės įsitempusios tarp pirštikaulių. Bet seniui tatai nė motais. Pirštus miklinti jis gebėjo kaip niekas kitas. Kiekvieną mielą žiemos dieną kiurksodamas dūmuose ir garuose arba balanų šviesoje, imdavo beržines šakeles į rankas, tvirtai jas suspausdavo, apgenėdavo, virve sutraukdavo į šluotos ryšelį ir galiausiai apsukdavo lanksčiomis karnomis; plūsdavosi, jei kas nors ne visai pavykdavo, ir burbėdavo po nosimi, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus.

Beje, būdravimas nelyg senam vilkui – įprastas reikalas; plepėti ir turėti su kuo nors reikalų – ne jo būdui. Niekas neturėjo teisės prie jo net artintis. O šito nepaisantys sulaukdavo kumščio ir šiurkščių keiksmų. Jo sena susiraukšlėjusi pati visada tūnodavo tamsiame dūmų prirūkusio kambario kampe ant senos dėžės, spoksodama priešais save, arba raudodavo, ir nuo verksmo jos akys būdavo amžinai paraudusios ir visai be blakstienų.

Būdami jauni jiedu kurį laiką kartu gyveno pašėlusį gyvenimą su visa kuo, kas jį lydėjo, neišskiriant kartą net įvykdyto apiplėšimo, kuris nukentėjusiam gyvulių pirkliui netyčia vos nesibaigė mirtimi. Už tai daugiau nei aštuonetą metų jiedviem teko praleisti pataisos namuose. Bet tai nutiko seniai. Abiem jau per septyniasdešimt. Viskas seniai pamiršta. O dabar senis nekentė visų.

Jis nekentė net sūnaus, kuris, kaip ir jis pats, buvo šluotrišys ir kitoje kambario kertėje krapštydavosi prie savo darbo; nekentė ir jo žmonos, nekentė jųdviejų vaikų. Jis ‒ bendruomenės namų didžiojo kampinio kambario viešpats…

Sūnaus pati, stipri, šiurkšti, moraliai smukusi moteriškė, senajam tironui pernelyg įsisiautėjus, sykį net pati išdrįso pratrūkti keiksmais. Bet ir ji prisibijojo senio, bijojo šalia jo gulinčio aštraus kirvio, kuriuo darbo pabaigoje, pasimatavęs reikiamą ilgį, stipriu smūgiu patrumpindavo šluotos galus. Marti ir sūnus, naktį leisdavę didžiajame kampiniame kambaryje išklerusioje lovoje, tarp purvinų skarmalų, iki pagaliau būdavo užgesinama balana ir žiemos šaltis imdavo skverbtis pro palaikius langus, slapta bijojo senio, nes girdėdavo, kaip tas nerimsta – veikiausiai vėl pradeda rišti bei kapoti, ir taip kiaurą naktį, o senoji Zonrėj su anūku ant rankų baimingai žvilgčiodavo, ką ten sau pluša tas nukaršęs, kaulėtas, ledinio atspalvio plaukais piktadarys.

Tai buvo jo žmona ir jo vaikai. Visų jų gyvenimai rėmėsi tarsi į bedugnės ‒ piktadario gyvenimo ‒ kraštą. Šeimynykščiai nepažinojo jokių jausmų, išskyrus slaptą įniršį nuo juos persekiojančio įžūlaus ir pikto senio žvilgsnio; jie ir patys buvo žmonės, kurie niekuo nepasitikėjo. Žinoma, ir jais niekas nepasitikėjo.

Tačiau jau kokie nepatiklūs anūkai, jauniausieji iš Zonrėjų! Šie elgetaudavo kaime ir sprukdavo šalin, vos tik maiše atsirasdavo duonos gabalas, paskui jį tyliai pasikikendami godžiai sučiaumodavo. O nuskurusi sūnaus žmona trypčiodavo priešais duris, burblendama sau po nosimi skundų litaniją, žvelgdama blausiu, o nuo mėsininko žmonos siūlomų dešragalių išbadėjusio plėšrūno žvilgsniu; nekreipdama dėmesio į aplinkinius, ji godžiai susikimšdavo į burną geriausią išmaldos dalį. O senoji tarsi luoša, sukriošusi, žila ir aimanuojanti žiežula šlubčiodavo iš kiemo į kiemą, kol galop grįžusi į namus ‒ namus, kuriuose tvyrojo dūmai, keiksmai ir baimė, ‒ įsitaisydavo prie savo varganų atliekų, kuriomis su niekuo nesidalindavo, krūvos.

Tuose namuose nė vienas neprarasdavo budrumo…

Senoji Zonrėj visą gyvenimą nekentė senio; tačiau išėjusi nebūtų turėjusi kur pasidėti. Jis laikė žmoną prispaudęs, kaip alkanas vilkas laiko grobį; kai buvo nėščia, jau tada į vaikus jis žiūrėjo su neapykanta. Nepatyrę švelnumo ir šilumos, vyras su pačia net drebėdavo nuo vienas kito artumo ‒ ypač dabar, kai abu buvo virtę skeletais, o iš žydinčių kūnų bemaž nieko nelikę, tik raukšlės ir odos klostės, dar randai dūmuose skendinčio piktadario veide ir susivėlusios, gyvybę praradusios moterį apkritusios plaukų sruogos.

Sūnus, neišmanėlis, beveik silpnaprotis, dėl nieko nesuko galvos ir darydavo tai, ką jam liepdavo jaunoji moteriškė. Berniukai valgydavo ant suolo šalia krosnies tiesiai iš seno geležinio puodo; prie stalo, kur įsitaisydavo senis, šiukštu niekam nevalia buvo artintis. Kiti verksmingi bambliai, įsupti į nešvarius pagalvių užvalkalus, kiurksodavo ant senos lentos, numestos ant molinės aslos. Jaunoji Zonrėj džiaugėsi vyresnių, dešimtmečių dvylikamečių mergaičių galimybe slapta gatvėje prisikimšti pilvus. Berniukų padėtis buvo ne ką geresnė nei senių.

Vieną po kito gimdydama silpnapročio kraujo turinčius vaikus sūnaus pati stambėjo, o jaunasis Zonrėjus vis labiau menko, bet darėsi kantresnis; jo plaukai pakeitė spalvą, suglebusi ir blyški veido oda nukaro. Tuomet ir žmona ėmė nekęsti vyro ir vaikų – bent jau didžiųjų. Vaikai tai žinojo, todėl bastydavosi pakiemiais ir džiaugdavosi būdami vieni, nes namuose į motinos ir senelės, ir ypač į senojo šluotrišio sielas jie atsimušdavo skaudžiau negu į stalus ir akmenis. Neapykanta plėtėsi tarsi dūmai, nejučia apgaubiantys visus. Tačiau jaunas, vis labiau kvailėjantis vyras dėl nieko nekvaršino sau galvos.

Senasis Zonrėjus visada buvo paliegęs. Pastaruoju metu jis daug kosėjo – kai tik prasidėjo žiema. Ši pasitaikė atšiauri ir negailestinga. Varnos, neišmanydamos, kaip pramisti, kiurksojo ant plikų šermukšnių šalia vargšų namų. Buvo daug sniego. Medžiuose ir vėjo bei krentančių snaigių šuoruose girdėjosi iš šiaurės būriais sulėkusių svirbelių – naujų bėdų ir šalčio pranašų ‒ svirpliškas čirpimas. Senis tą kaipmat pajuto krūtinės plote. O naktį kvėpuojant taip varstė krūtinę, kad ryte jau nebeįstengė pajudėti. Jaunoji marti, susigūžusi priekrosnyje, turėjo pati užkurti ugnį, ką įprastai nestygstantis senis jau seniai būtų padaręs; ji girdėjo senojo uošvio, užmerktomis akimis besivartančio tarp antklodžių lovos dėžėje, dejones. Baisinis drebulys, gargaliavimas ir vaitojimas. Bet pati rambų kūną apsisiautusi tik skarmalais, nedengiančiais krūtinės ir kaklo, ir su apie kojas besidraikančiu sijonu, pamanė, jog tatai jam nuo šalčio, ir daugiau dėl to nesitrukdė. Kol pagaliau pasigirdę dar šiurpesni, gyvulio šnopavimą ir vaitojimą primenantys garsai ją išgąsdino. Tada marti dar kartą metė žvilgsnį į krosnies angą, tikrindama, ar dega skiedros ir malkos, ir pirštų galais prislinko arčiau. Duslius garsus išgirdęs dabar nerangiai pakilo ir jos vyras. Jaunoji Zonrėj, stovėdama ant šaltos molinės aslos priešais lovos dėžę, iš šono pašvietė seniui į veidą. Šis buvo pilkas ir išsekęs. Akys pusiau pramerktos, burna plačiai pražiota, dideli balti dantys nederėjo su apgailėtinu lavonišku blyškumu. Gyvuliškas kriuksėjimas ir švokštimas – tarp sunkių įkvėpimų ir iškvėpimų. Jaunasis Zonrėjus dėbsojo į kampe stovinčią žmoną.

‒ Kas jam čia dabar?

‒ Tyliau, ‒ įspėjo moteris. ‒ Nelįskim prie jo! Vis tiek nusibaigs, ‒ pridūrė be galo patenkinta.

‒ Manai, mirs?

Senį, šiurpųjį šluotrišį, neilgai kamavo mirties baimė: pajutęs į akis krintančią šviesą, jis visiškai atsimerkė; gyvuliški garsai liovėsi drebinę kambarį. Pasigirdo murmėjimas.

– M… m… a… a… na… p… prakeik… prakeiktieji, ‒ daugiau senis nebeišlemeno.

Niekas nedrįso prie jo artintis. Piktadarys ketino keltis, bet kad ir kaip stengėsi karštligiškai stverdamasis už dėžės krašto ‒ veltui. Susmukęs atgal į lovos dėžę, nesiliovė keiksnoti.

– A… a… ne… ne… siartinkit… prie manęs… siartinkit… ne… jūs ubagai… prakeikti ubagai, ‒ niurnėjo vien sau po nosimi senis.

Paskui jo krūtinė ėmė sunkiai ir trūkčiojančiai kilnotis; primerktos akys sustiklėjo ir jau nieko nebematė.

‒ Jis miršta, ‒ patvirtino sūnaus žmona patenkinta. – Palikit jį, kitaip atsibus dar.

‒ Tyliau, ‒ nutildė jaunasis Zonrėjus, sulaikęs kvapą.

Vaikai buvo išsliūkinę iš savo šiaudinių guolių ir stypsojo skarmaluoti arba nuogut nuogutėliai. Visi staiga pasijuto to paties įvykio dalininkais.

‒ Aha, ‒ užtikrino marti, ‒ tiksliai, mirtis! Nelįskit, kitaip atsibus dar..

‒ Miršta, jis miršta? – guldydama anūką į lovą dabar smalsavo ir senoji Zonrėj ir netrukus prisidėjo prie visų.

Kupini jaudinančio šiurpo visi prislinkę stebėjo, kaip senasis piktadarys dreba ir dejuoja.

– M… m… tas… tas… m… na… juk… prakeikt… prakeikt… pra… pra… vandens duokit… vandens, ‒ pasigirdo murmesiu virtęs prašymas.

‒ Ak, jis jau kaip nesavas… Taip, taip, jis jau kaip nesavas, ‒ ištarė sūnaus pati, nelabai paisydama, kad mirštantysis geidė paskutinio gurkšnio.

Visi dar ir drebėjo, mat stovėjo vienais skarmalais. Ugnis krosnyje buvo ką tik užgesusi. Balana apšvietė nustebusius, smalsius veidus. Kiekvienas norėjo pamatyti senį mirties patale. Šluotrišys panėšėjo į kaukolę. Jis visą naktį išgulėjo merdėdamas. Niekam tai nerūpėjo. O vakare jau nebepajėgė nė krustelėti.

Senoji Zonrėj neverkė. Smalsumas būtų išdžiovinęs bet kokias jos ašaras, jei ne miegas. Jaunoji Zonrėj, tupėdama ant molinės aslos, pradėjo abejingai žindyti savo jauniausiąjį.

‒ Nelįskit prie jo – gerai, kad visi susirinkom, ‒ pasakė ji visiškai šaltu ir neapykantos persmelktu balsu.

Dabar visi išvydo, kaip pradėjo trūkčioti senio galūnės. Rankas suko siaubingas mėšlungis, kojos, tie bekraujai kaulai, taip daužėsi, kad antklodė slydo nuo jo. Sunkiai nusakomos grimasos iškreipė veido bruožus. Iš gilumos kylantis gyvuliškas urzgimas staiga išsiveržė jaučio bliovimu. Senoji Zonrėj smalsiai žiopsojo. Sūnus priėjo arčiau. Jo akys buvo plačiai išplėstos.

– Jis miršta, ‒ tarė silpnaprotis.

– Miršta, ‒ paantrino patenkinta senė.

Niekas nepajudino nė pirštelio. Kampe susispietę vaikai pradėjo tarpu savęs šypsotis. Dvylikametė sukuždėjo jaunesniajai:

– Senelis baubia kaip jautis.

Visi įsistebeilijo. Visus nukrėtė šiurpas. Tik vaikai kikeno slapčiomis.

‒ Gerai, kad visi susirinkom, ‒ šaltai pakartojo jaunoji Zonrėj, iš naujo guldydama kūdikį, o senio traukuliai pamažu rimo, mėšlungis atlėgo ir senojo piktadario veide, regis, lėtai skleidėsi šypsena ir sykiu saldi palaima.

Taip kelias dienas senis gulėjo jiems prieš akis – išdidėjęs ir keliantis nuostabą. Nekentėjai vaikščiojo kupini susireikšminimo ir perdėto orumo, veik puikuodamiesi juos užplūdusia rimtimi ‒ tarsi slapčia nešiodamiesi kažką panašaus į tolimą nuojautą iš kito pasaulio. Tačiau kai besišypsantis miruolis, staiga liovęsis atrodyti kaip piktadarys, buvo pakastas, neapykanta įsiplieskė iš naujo.

 

Vertė Rūta Ježak