●

Sabina Brilo – poetė, žurnalistė, redaktorė iš Minsko. Keturių poezijos knygų rusų ir baltarusių kalbomis autorė. Nuo 2021 m. rudens gyvena Vilniuje. Jos eilėraščių vertimų publikuota lietuvių spaudoje, 2019 m. lietuviškai išleistas rinkinys „Tiras „Biblio“ (vert. Gintaras Grajauskas). Į baltarusių kalbą Brilo išvertė G. Grajausko „Istorijas apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ (išleista 2025 m. Lenkijoje).

Sabinos eilėraščiuose lyriškos, išpažintinės intonacijos meistriškai derinamos su buitine kalba ir kandžia autoironija, o visa tai persmelkta stojiškos poetės tremtinės laikysenos.

Dalis čia spausdinamų eilėraščių paimta iš Berlyne išleistos naujausios poetės knygos „Prie krašto galo“ (У конца края, 2024), dalis – nauji dar neskelbti kūriniai.

Vertėjas

●

 

Lietuvos sostinėje gyventi –

tai reiškia

arba kopti į kalvą,

arba leistis nuo kalvos

 

(apskritai taip galima aprašyti

bet kokį gyvenimą,

bet šiuo atveju

tai visai ne metafora)

 

miestas su nelygia

danga po kojomis,

su žemu dangaus kupolu

virš galvos

 

su nesuvaldomai

besikeičiančiu kapinių reljefu,

su varpais

svetimų laikų bokštuose

 

nepriimi manęs

ir neatstumi, –

slepiantis už kalvos,

duodantis nuo kalvos

●

 

vadinamajame

taikiame laike

darai žygdarbį –

gyveni

●

 

laikas atėjo

sako: na ką

tu nepasiruošęs

o aš atėjau

 

tu sakai:

užeik, sėskis

neperspėjai

dabar láuk

●

 

nebus, kaip norėjai:

niekas tavęs neims, nepagailės

nesupras, nepaaiškins, kas nesuprantama

nepamokys ir nepagydys

 

bet bus kas nusišypso

kas išklauso ir neprieštarauja

kažkas pasakys: pakentėk, brolau

kažkas prilaikys prieš tave duris

●

 

Viešpatie, kaip trūksta tavo Jėzaus.

Ne cerkvėj, nukryžiuoto, bet man asmeniškai – paguodai.

Gyvo, sveiko, su pora valandų laisvo laiko,

su atjungtu telefonu, su svečių šlepetėmis pas mane namie.

●

 

Vis rečiau norisi kalbėti,

vis dažniau – gaminti salotas.

Norisi kartoti veiksmus,

kuriuose nėra skausmo.

 

Tiesą sakant, kartoti veiksmus,

iš kurių atsiranda kažkas dieviško:

pavyzdžiui, salotos arba sausainiai,

arba tvarkingai paklotas patalas.

●

 

Daug tokio, kad ir nepapasakosi.

Ne todėl, kad davei priesaiką tylėti,

ir ne todėl, kad „tai negerai“,

o todėl, kad jeigu papasakosi,

pasakys:

„Ir kas čia tokio?“

 

O čia – tokio.

●

 

vienąsyk atrasti save

vieninteliam priimtinam skaičiuj

tarsi nebūtų ko paklausti

tarsi nebūtų daugiau kam pasakyti

 

tarsi viskas iš tiesų taip, kaip yra

tarsi viskas seniai įrodyta

ir naujiems atradėjams viena

beliko – įrodyti, kad viskas ne taip

●

 

gyvieji išstumia

kitus gyvuosius

iš gyvenimo

 

„Laikykitės, kol galite!

Laikykitės už mūsų!“ –

šaukia mirusieji

●

 

visur karas

o tu

niekad nenorėjai pergalės

 

iš pradžių tikėjaisi, kad supras

paskui – kad tiesiog nelies

dabar tetrokšti vieno:

kad nepastebėtų

●

 

Aš paklausiau Dievo, ar jis mato kiekvieną žmogų.

Dievas trumpai pagalvojo (man pasirodė, kad jis kažką mintyse skaičiuoja)

ir pasakė: matai, aš žinau, kad matau tuos, kuriuos matau,

bet aš nemanau, kad tie, kurių aš nematau, neegzistuoja.

●

 

Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.

Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.

Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.

Išeidamas palik ją kitam.

●

 

anglų moku silpnai

vokiečių moku silpnai

prancūzų moku silpnai

rusų moku silpnai

ir bendražmogiškai moku silpnai

labai silpnai, –

 

sako gyvatė man tiesiai į veidą

 

puikiai labai suprantu

jos kalbelę

●

 

Dievas meldėsi

ir tu išgirdai

 

abiems tapo nejauku

●

 

nieko paradoksalaus

tiesiog formalioji logika:

sunku be žmogaus

su kuriuo lengva

●

 

vaikščiojau, prašiau atleidimo

bet niekas neduodavo

galvojau: negi visiems gaila?

bet nieks neturėjo

●

 

kad neišeičiau iš proto

aš sugalvojau sau žmogų

su kuriuo galiu kalbėtis

●

 

mes buvome tokie sunkūs

tam lengvam gyvenimui

kad neišsilaikydavome paviršiuje

grimzdome į dugną

 

čia, gelmėse

reikia papildomų įgūdžių

mes išmokome apsieiti be vandens

išmokome apsieiti be šviesos

 

galima būtų pasakyti

kad mes gebame matyti tamsoje

mes papasakotume, ką mes matom

bet viršuje mūsų negirdėt

●

 

herojaus nuojauta

mane apgavo

o tokia stipri

buvo nuojauta

 

beveik neištveriama

herojaus nuojauta

kankino skausmingiau

nei meilė

 

nelaimės nuojauta

kur kas švelnesnė

ne tokia aštri

subtilesnė

 

glosto galvą

prieš miegą

ir niekada

neapgauna

●

 

aš pavargau nuo gyvenimo

aš susiradau žudiką

bet jis atsisakė suteikti man paslaugą –

aukščiausias žmogiškojo žiaurumo laipsnis

●

 

galvoja

kad jis

už mane stipresnis –

 

štai kodėl

man jo taip

gaila

●

 

galima gaudyti smulkią žuvelę

kiekvieną dieną eit į žvejybą

kartais seksis

ištrauksi lydeką

arba šamą

 

žmonės apie tave pradės

kalbėti: „tas žvejys“

arba: „jis geras žvejys“

arba: „na žvejys, nėra ko iš jo norėti“

 

o galima svajoti

kad vieną sykį

pagausi banginį

tiktai sykį

didelį

baltą

pagausi ir paleisi

 

ir niekas nesusigaudys

kas tu iš tikro toks

tiktai tu ir banginis

banginis ir tu

žinosite

kad tu banginių medžiotojas

Vakarinė angelo giesmė (pažodinis vertimas)

 

kuo mokėsi

kai staiga nuvertės viskas

ką vadinai mokėjimo priemonėm

kur kreipsies

kai visur bus nutrauktas piliečių kreipimųsi priėmimas

ką pakviesi

ir kam papasakosi

kai nieks negalės nieko girdėt ir klausytis

 

tu nenorėjai apie jį galvoti –

apie tą, kam labai blogai –

dabar pats jo vietoj

ir galvoji, tau

blogiau nei bet kam

 

bet nėra kam apie tave pagalvoti

●

 

galų gale

lieka

vienintelė išeitis:

į „kuo toliau nuo žmonių“

 

kalnai

dykuma

miškas

 

kad tik niekas

negalėtų

naudotis

tavo krauju

tavo turtais

 

tą paskutinį šansą

laikai už proto

pavadėlio

(arba jis

laiko tavo protą

neleisdamas išsikraustyt)

 

kalnai

dykuma

miškas

 

kaip gera

tikriausiai

be žmonių

 

bet gretutinė mintis ima graužti:

kaipgi be prekybos centro

Iš rusų kalbos vertė Evaldas Ignatavičius