Poetas ir kiaulė

 

Valdis Atalas (tikr. Vladimirs Šatrovskis, g. 1950) – latvių bardas, poetas, rašytojas, tapytojas, restauratorius, židinių meistras. Baigęs profesinę techninę vidurinę mokyklą dirbo statybininku, dažytoju ir kt. darbus. 1978 m. buvo nuteistas už antitarybinę veiklą (oficialiai – už banditizmą, realiai – už Vizmos Belševicos poezijos propagavimą), Penkerius metus kalėjo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje Tiumenės srities šiaurėje.

Nepriklausomybės laikais išleido muzikos plokštelių. 1996 m. debiutavo poezijos ir prozos knyga „Suvedžiotojo vadovas“ (Pavedēja rokasgrāmata); rinktinės „Ant stataus minties skardžio“ (Uz domu stāvās kraujas, 2018), autobiografinės apybraižos „Pragaro dangus“ (Elles debesis, 2018) apie įkalinimą Sibire autorius. Čia spausdinami tekstai versti iš Atalo knygos „Poetas ir kiaulė“ (2022).

 

Būkime pažįstami

 

Visą gyvenimą manyje poezija, muzika ir menas. Tai harmonizuoja mano estetinį pasaulio suvokimą ir gana sentimentalų charakterį. Nors kaip donžuanas klajoju nuo vieno meno prie kito, lieku ištikimas visiems menams. Aš nesivaržau su šių profesijų atstovais. Man svarbiausia – kūrybos džiaugsmas ir nuostaba.

Nors gyvenimas buvo tarsi sūpuoklės, netrūko dramatiškų nutikimų, pasaulio pažinimas per meną leido išsaugoti dvasinę ir fizinę sveikatą, drauge ir optimizmą. Mane visada domino kalbos stebuklas poezijai susiliejus su muzika, todėl ir dainuoju kaip įsimylėjęs meškinas, tai leidžia man išgyventi plačias jausmų gradacijas.

Kalba – sudėtingiausias žmonėms suteiktas instrumentas. Tik dauguma jos nesuvokia dėl nepakankamos informacijos. Kaip sakoma: „Duok durniui kirvį, ir jis rankas išsinarins.“

Knyga „Poetas ir kiaulė“ – iš dalies biografinių humoristinių pasakojimų ir novelių rinkinys.

Humoras – tai proto žaidimas pagal sielos taisykles, o juokas – pasitikėjimas gyvenimu. Taip pat galima sakyti, kad tai mandagi proto išraiška – nepristok su savo išmintimi. Su svetima išmintimi nė vienas nebuvo laimingas. Mes esame pernelyg rimti, todėl ir mūsų klaidos yra rimtos.

Šią knygą rašiau su lengva saviironija, kad nepabosčiau pats sau ir būtų įdomu jums.

 

Poetas ir kiaulė

 

Gavau privatų pasiūlymą – istoriniame [Cėsių miesto] Princesių namo rūsyje įrengti Susirinkimų namus. Surinkau žinomus ankstesniųjų objektų statybininkus, bet brigada buvo mažoka. Norėdamas padėti išgyventi pakviečiau ir savo draugą poetą Egylą Barą.

Jo, kaip statybininko, sugebėjimais labai abejojau, nors jis ir stengėsi įtikinti, kad kadaise yra kažką mūrijęs, gal dar tebestovi, jeigu nesugriuvo. Turėjau vilties, kad jis per laiką įgus. Siūlėsi ir kiti norintieji, nieko sunkesnio už šaukštą rankose nelaikę, bet, kartą namuose klijavę tapetus, įtikinamai vadino save profesionaliais statybininkais. Aš buvau nuolankus, supratau, kad daugeliui tai vienintelė išgyvenimo galimybė, priėmiau į brigadą tikėdamasis jų pakilimo iš nuopuolio.

„Diena be alkoholio“ – toks buvo mūsų brigados šūkis, tam buvo savų priežasčių, tad reikėjo atsižvelgti į kylančias iš jų sąlygas. Sutarėme, kad tas, kuris iš brigados dėl apsvaigimo ar pagirių nepajėgs kokybiškai atlikti darbo užduoties, bus atleistas iškart nieko nemokant, net dienos atlyginimo.

Kad sveikas protas nepradėtų protestuoti, šį nestandartinį brigados klimatą reikėjo išlaikyti, nes viršum mūsų aukšto veikiantis tuberkuliozės dispanseris dėl sugedusios kanalizacijos buvo užliejęs visą rūsį. Per ilgus antisanitarinės situacijos metus Kocho lazdelė įsigyveno legaliuose pamatuose ir laukė mūsų, savo pacientų. Teko ne tik nusausinti ir nukasti visą grunto sluoksnį, bet ir izoliuoti nuo žemės, išbetonuoti tvirtas grindis. Reikėjo nudaužyti visą sienų tinką ir tinkuoti iš naujo, idant būtų atsikratyta chloro smarvės ir apsisaugota nuo tuberkuliozę sukeliančių Kocho lazdelių.

Kas vakarą po darbo dezinfekuodavomės alkoholiu, organizuodami kolektyvinį džiaugsmą ir linksmybes, muzikuodami ir dainuodami. Sukūrėme vos ne komuną, nes mūsų bendruomenę dažnai papildydavo jaunos poetės ir poetai, tiesiog interesantai arba klajojanti, muzikuojanti bohema. Jiems leisdavome pernakvoti, buvome pakloję čiužinių. Kad ir kokio dydžio būrelis susiformuotų, visus aprūpindavome minimaliu užkandžiu, o kai kas trumpam net įsitraukdavo į brigados darbą.

Mes džiaugėmės gyvenimu ir laisve. Tiesiog ekspromtu gimė daina „Mano gyvenimas“ pagal Baro žodžius: „Kam vakaras užgesęs reikalingas, jei niekur nerandu aš savo ryto…“, ir ji tapo objekto himnu.

Buvo momentas, kai man prasidėjo sausas, spontaniškas, kutenantis kosulys, bet po kurio laiko liovėsi. Manau, Kocho lazdelė, pamačiusi mano juodus, prarūkytus plaučius, pasibaisėjo jais ir patraukė ieškoti švaresnių. Stebuklas, nė vienas nesusirgo, alkoholis ir mūsų optimizmas pasirodė esą geriausi vaistai ir antiseptikai.

Darbas buvo sunkus, kaip fronte, todėl to meto algos buvo didelės.

Baras, gavęs pirmą algą, sumanė nugirdyti visus kvartalo mėlynanosius ir dingti Rygos kryptimi. Sugrįžo po savaitės. Jo pagiringame veide žaidė šypsena – tarsi nieko nebūtų nutikę. Žinodamas sąlygas, jis nesirengė kibti į darbą; sekiodamas paskui mane pasakojo, kad pradžiuginęs savo senus draugus ir atradęs daug nestandartinių rimų.

Aš buvau nepermaldaujamas. Skaudančia širdimi pranešiau, kad jis atleistas. Valandėlę pasisukiojęs po objektą, jis paprašė kelių rubliašiukšlių sveikatai pataisyti ir pacitavo savo eilėraštį:

 

Nuo epušės laikų

                         Poezija mane globos

                         Tiktai ne į kolūkį

                         Tą jungą vilkti

                         Pabudęs aš keliuosi

                         Ir rublio paprašau mamos

                         Kad šlovę pomirtinę

                         Šiandien galėčiau aš priimti.

 

Baras buvo rimtai nusiteikęs imtis darbo, todėl pagailėjau, įdaviau kastuvą ir pasiunčiau prie betono maišyklės, kad užsidirbtų bent puslitriui. Po akimirkos jis kviečiasi mane ir sako, kad aš galėčiau jam duoti pinigų dviem puslitriams, nes jis turįs „racionalizatorinį“ pasiūlymą – galėtų panaudoti rankų drebėjimą: kastuvo plokštėje reikią išgręžti skylutes, tada galėsiąs iš karto išsijoti žvyrą tinkavimui. Tai išklausęs, daviau jam pinigų ir draugiškai išlydėjau iš objekto.

 

Per pietus Baras vėl pasirodė beeinąs pro Princesių namą. Jo rankoje buvo tinklelis su mažyčiu paršiuku. Nuo svorio ištemptos kaproninės rezginėlės rankenos leido paršeliui eiti pačiam. Jo šnipas buvo įsispraudęs į maišelio akį, todėl čiukės kvykavimas buvo panašus į švilpimą.

Kilstelėjęs tinklelį, kad paršelio kojos nesiektų žemės, Baras sustojo ir mus nustebino.

– Matai, aš taisausi, turguje nusipirkau paršiuką ir imsiuos kiaulininkystės! – nuleidęs paršiuką ant žemės pakiliai paaiškino savo tikslą.

Mes visi apgailestavome, kad toks iškilus poetas ir šaunus linksmuolis persikvalifikuoja, bet nesistengėme prieštarauti šiam įkvėpimo pokyčiui. Baras paraleliai dirbo Pargaujos miškų ūkyje, kur, pasak jo, rinko kankorėžius ir ganė gyvates, o dabar pasuko į kiaulininkystę. Man tai atrodė nerimtai.

Laikas ėjo, darbai vyko. Praėjus daugiau nei pusei metų, vieną dieną baigiamų darbų objektą aplankė poetas kiaulininkas. Jau norėjau klausti, kokią šventę švenčiąs, kad toks įraudęs, bet jis aplenkė mane:

– Laidotuvės!

Ir plačiau atsakė į mano užjaučiamai nebylų klausimą.

– Kiaulės laidotuvės! Vakar papjoviau!

– Koks tu man draugas, jeigu nei ausies, nei kojos neatnešei!

– Nebuvo ką nešti! Kas buvo, tai su skerdiku prisimindami kiaulę užkandžiaudami suvalgėme!

Baras ėmė kalbėti rimtu pasakotojo balsu ir demonstruoti apsvaigusio žmogaus gestus.

– Pasikviečiau skerdiką. Buvau pasiėmęs tris puslitriukus. Na, žinoma, tokiam smurtui truputį pasiruošėme: išsausinome vieną ir tada ėjome į tvartą. Skerdikas nieko nesuvokdamas paklausė: „Kur tavo kiaulė?“

Aš jam: „Žiūrėk už lovio!“

Jis išvydęs supyko, kad tokį mažą paršiuką reikės paskersti: „Būtum pats pasmaugęs, dėl tokio neverta peilį kruvinti!“

„Kaip, kodėl mažytė?“ – nesupratau. Matyt, tąkart man žemaūgę kiaulaitę įbruko. Ėdė kaip pakvaišusi, bet neaugo. Visą ūkį buvo pasiruošusi suėsti! – vaizdingai aiškino Baras.

Nesunku buvo įsivaizduoti, ką reiškia „visas ūkis“. Tai: stalas, lova, rankraščiai ir tuščia tara. Ir galima numanyti, kad paršelis buvo tiesiog numarintas. Jei būtų pradėjęs lakti alkoholį, tada kurią nors vieną dieną būtų tikęs „užkandai“.

Nevalingai tapau didaktiškas:

– Kiaulystė ir kiaulininkystė – tai ne sinonimai! Bent tai būtum išsiaiškinęs!

– Už šią įtikinančią akimirką! – atsiliepė Baras.

Kad netęsčiau šios jautrios ir jau iškalbėtos temos, pasiūliau seniai giliai širdy puoselėtą idėją:

– Tu dar ne visai paskendęs alkoholyje, turiu sumanymą ir prašymą tau: mūsų atnaujintuose Susirinkimų namuose surengsime tavo autorinį vakarą, kitaip tauta nesužinos, ką ji prarado! Žinau, tu niekada nesiveržei į sceną, bet yra žmonių, kurie myli tavo poeziją ir ją labai aukštai vertina. Pradžiuginki bent juos ir mane. Tau reikės paklusti mano planeliui. Kartu įvyktų ir nuostabus objekto pašventinimas!

Tai ne pirmas kartas, kai man pavykdavo jį įkalbėti. Kartą jį aplankiau Pargaujos miškų ūkio būstinėje. Nuotaikai pakelti buvau pasiėmęs degtinės butelį. Žinojau, kad be degtinės neatrišiu jo tylėjimo mazgo ir neišgirsiu jo naujausių posmų. Sėdėjome ant Gaujos kranto, Baras skaitė poeziją, ir mes, po truputį gurkšnodami iš butelio, mėgavomės gamtovaizdžiu. Ir lauke, ir širdyje buvo pavasaris. Per pokalbį prasitariau, kad pagaliau reikėtų išleisti jo poezijos knygą. Šią temą jau buvome kadaise lietę ir atsakymą nujaučiau. Abu supratome, kad tai iš esmės neįmanoma dėl jo, kalinio, biografijos.

– Tiktai po mano mirties! – Baras buvo tradiciškai kategoriškas.

– Aš tuo galiu pasirūpinti! Nesunku tave įstumti į Gaują, žinau, kad tu nemoki plaukti. Na, žinoma, su tavo pritarimu! Tada bent pasiteisins teiginys, kad menas reikalauja aukų! – pajuokavau apie galimą sprendimą.

– Nenoriu! Tai neestetiška – nuskęsti tokiame drumzliname vandenyje! – ironiškai atsakė Baras.

Kol narpliojome šią temą, mūsų dėmesį patraukė kitas upės krantas. Atvažiavo mašina, iš jos išlipo moteris, nusivilko drabužius, kaip varlė išsitiesė ant smėlio ir ėmė kaitintis saulėje. Ar iš tiesų ji nepastebėjo mūsų, sėdinčių atviroje vietoje, ar tyčia erzino mus savo nuogumu.

– Matai, ir ji nelenda į drumzliną vandenį. Ši gundanti veislė išsirengė mano akyse! Kažką nori pasakyti šis pavasarinis ženklas. Mielai išsiųsčiau jai laišką. Kažkada turėjau visą pašto ženklų kolekciją! – Baras, žvelgdamas į priešingą krantą, tapo poetiškai aktyvus.

Ta nuoga moteris, ko gero, buvo jo angelas sargas, nes mūsų eretišką kalbą pakreipė link draugiško susitarimo, kad gyvensime kaip tikri draugai ir pirmiausia išleisime to knygą, kuris pirmas mirs. Nepraėjo daug laiko, ir Baras tai įvykdė, aš buvau priverstas laikytis duoto žodžio.

„Ar parkritau? Ne, stoviu, prie žemės prisiglaudęs…“ – taip Baras rašė viename eilėraštyje. Tai jis įvykdė Lyguo naktį: prisivalgęs iš butelio „skabputros“, užmigo užliejamoje pievoje. Po prasidėjusios liūties ji patvino, ir jis tenai nuskendo.

– Aš esu sudėtingas kaip nulis, – kartą ironizavo Baras. Todėl leidžiamai jo poezijos ir nuomonių knygai buvo nutarta duoti pavadinimą „Nulio supaprastinimas“.

 

Bet grįžkime prie planelio. Barui detaliai papasakojau autorinio vakaro sumanymą. Nors jis iš pradžių spyriojosi, priešinosi, tačiau susitarėme.

Nuėjau į vietos milicijos skyrių. Tenai paaiškinau, kad su poetu sutarta ir gautas jo savanoriškas sutikimas tris dienas ir naktis praleisti išankstinio sulaikymo izoliatoriuje išsiblaivyti. Buvo sutarta, kad aš jam kasdien atnešiu maisto ir keturis butelius alaus. Kad įtikinčiau milicijos viršininką šio sumanymo istorine būtinybe ir estetine reikšme, teko pasitelkti visą savo gražbylystę. Kai pradėjau deklamuoti kokį penktą Baro eilėraštį, jis neišlaikė ir sutiko leisti nepaprastąją akciją. Po dvidešimt trejų įkalinimo metų šios trys dienos ir naktys Barui bus tokios paprastos kaip tris pirštus apšlapinti.

Viršininkas nenorėjo leisti atnešti alaus, bet aš primygtinai reikalavau, atseit be alaus Baro neprikalbinsiu.

– Tik apie tai – aš nieko nežinau!

– Sutarta! Ačiū!

Trys dienos buvo vieni rūpesčiai. Sukausi kaip linksmuolė skruzdėlė prieš šventę. Išankstinio sulaikymo izoliatoriuje kiekvieną kartą buvau supratingai sutinkamas su ironiškomis šypsenėlėmis. Kameros prižiūrėtojas sakė jau pavargęs nuo poezijos antplūdžio, bet susidomėjęs leido laiką užtrukdamas kameroje ir drauge su Baru gurkšnodamas alutį.

Plane buvo numatyta, kad per autorinį vakarą ant Barui skirto staliuko stovės geriausias prancūziškas konjakas ir laikrodis, ir jis kas penkiolika minučių galėsiąs išgerti konjako taurelę.

Sutartą dieną į Susirinkimų namų salę, kur buvo susirinkę poezijos gerbėjai, milicijos seržantas atvedė Egylą Barą, nors aš norėjau, kad tai padarytų milicijos viršininkas, tokį pageidavimą buvau išreiškęs jam.

Aplodismentai!

Daugelio vakaro svečių veiduose šmėžavo suglumimo ir įtarimų šešėlis, ar tik Baro neareštavo ir poezijos vakaras neįvyks. Tačiau būgštavimai greitai išsisklaidė, nes Baro palydovas, kaip klausytojas, atsisėdo paskutinėje eilėje.

Žaižaravo židinys, degė žvakės, skambėjo muzika – prasidėjo romantiškas poezijos vakaras. Pasisveikinęs su susirinkusiaisiais, Baras nužvelgė ant stalo pastatytą konjako butelį ir laikrodį, ant kurio ciferblato lūpų dažais buvo pažymėtas maktelėjimo laikas, demonstratyviai apsuko laikrodį ir poezijos vakaras prasidėjo išgėrimo laiku pagal jį. Poezijos įtaiga, asmenybės žavingumas buvo toks didelis, jog daugumai klausytojų toks gyvumas nekėlė nerimo. Aš irgi palaikiau jį, nepastebimai, bet sinchroniškai su Baru gurkštelėdamas iš savo buteliuko.

Iš intonacijos ir kalbos laisvumo greitai supratau, kad viskas eina pagal planą. Tai teikė pasitenkinimą. Baro balso tembras ir deklamavimas skambėjo kaip muzika. Kai nepagaudavau eilėraščio temos arba mokėjau jį atmintinai, vis tiek smaginausi šio balso intonacinėse sūpuoklėse.

Kai nuskambėjo žodžiai: „Kaip apie mane kalba draugas Valdis Atalas, mano intelektinės difrakcijos spalvinės išraiškos atskleidžia šizofreninio aspekto ezoterinį trivialumą, kaip kabalistinį dualizmą arba paveikų juslinį lokalizmą – terra incognita“, tapo aišku, kad Baras jau savoje stichijoje, pakilęs laisvam skrydžiui.

Iš tikrųjų šis vienintelis sumanytas renginys tiek jo, tiek mano gyvenime niekad nebebuvo pakartotas. Tai paliko neišdildomą įspūdį dalyvavusiųjų ir mano širdyje. Dabar, kai Baras jau miręs, kartais, tarsi ilgėdamasis kažkokio nesuvokiamo ilgesio, paleidžiu nelabai kokybišką to vakaro įrašą ir klausausi.

Ačiū, drauge, už tokią brangią dovaną! Manau, kad mes netrukus galėsime surengti bendrą poezijos vakarą*.

 

Komplimentas

 

Pasakyti komplimentą moteriai yra paprasta. Jeigu aš sakau „tu esi graži“, tai leidžiu suprasti, kad noriu dalyvauti jos gražume. Su vyrais yra kitaip.

Po vieno interviu Katedros aikštės Radijo namuose ėjau į netoliese esančią kavinę. Lipdamas laiptais sutikau maestro Raimondą Paulą. Pasisveikinome.

– Na, kaip sveikata? – paklausė maestro.

Galbūt jis buvo girdėjęs, kad aš kurį laiką sirgau Laimo liga. Tai buvo nuoširdus domesys, tačiau man nesinorėjo jos aptarti, nes buvau pakilios nuotaikos.

– Jeigu jūs, maestro, būtumėte gydytojas, tada aš pradėčiau nuo chroniškų ir pereičiau prie ūminių ligų, bet jūs nesate gydytojas, todėl atsakysiu klasiškai: tik po jūsų!

Maestro, supratęs humorą, nusišypsojo.

Kavinėje užėmėme nuošalią vietą, tad man atsirado galimybė išnaudoti šią valandėlę ir įgyvendinti seną norą.

– Maestro! Leiskite jus apkabinti!

– Už ką?

– Todėl, kad jūs jau senų seniausiai esate žąsis estrados danguje ir rodote skrydžio kryptį į muzikos meno šiltuosius kraštus!

Tokie žodžiai, ko gero, arti įžūlumo, tačiau nenorėjau būti trafaretiškas su daug šlovės ir pagerbimo žodžių girdėjusiu genialiu žmogumi. Nesulaukiau nei „taip“, nei „ne“. Maestro kalbinau, regis, pernelyg garsiai, nes atkreipiau aplinkinių dėmesį. Po apkabinimo maestro atsigręžė ir tarė:

– Na ką čia pridursi – didelis poetas!

Nors ir ironiškai, bet komplimentas.

Mano draugai poetai net įkaušę nebūna tokie palankūs, kad priskirtų man genialumą arba didelį talentą, todėl kaskart, kai kuris iš jų pademonstruoja, mano nuomone, kokybišką eilėraštį, neužmirštu pasakyti komplimentą:

– Puikus eilėraštis! Jeigu jį būčiau parašęs aš, jis būtų genialus!

 

Broliai Kuokarai

 

Diena, sakyčiau, buvo eilinė. Su ką tik gautais savo aforizmų knygos egzemplioriais pakiliai, džiaugsmingai skubėjau per Rygą į autobusų stotį vykti namo – į Cėsis.

Eidamas pro tramvajų stotelę išvydau pažįstamą veidą. Tai buvo visiems žinomas dirigentas Kuokaras. Katras iš dvynių, neminėsiu, bet priėjau. Nutariau pasidalinti džiaugsmu ir padovanoti jam savo knygą. Niekaip neatėjo į galvą, kaip jį reikėtų užkalbinti, todėl pasitikėjau ekspromtu. Aš, kaip dainų švenčių choristas, žvelgiantis į aukštą tribūną ir pakeltas Kuokaro rankas pirmos dainos „Šviesos pilis“ pirmam taktui, išsaugojau pagarbą ir dėmesį jam.

– Laba diena, gerbiamas meistre! – sutrikęs, beveik kaip maža mergaitė, užkalbinau jį. – Man šiandien tokia smagi diena, tarsi būčiau atsisveikinęs su velioniu, – išleidau knygą ir todėl, kad myliu jus, kaip ir didžiuma tautos myli jūsų talentą, dėlei vyriškos laikysenos ir gero humoro noriu jums ją padovanoti! Šią knygą lengva skaityti. Aforizmai.

– Vaikine, ar tu mūsų nesupainiojai?

– Kaip aš jus supainiosiu, jeigu judu abu kaip vienas vandens lašas! – atsakiau.

Galbūt taip pasakiau todėl, kad Cėsių istorijos ir meno muziejuje mačiau skulptorės Maijos Baltinios sukurtą ir iš bronzos išlietą beveik kaip romėnų dievo dviveidžio Jano arba Siamo dvynių galvų skulptūrą. Todėl aš buvau ne vienintelis, kuris taip suprato.

– Ne, aš esu geresnis už brolį! Aš gimiau keliomis minutėmis anksčiau už jį, jam rodžiau kelią mene… gerai, jau tramvajus atvažiuoja, duok šen tą knygą, paskaitysiu iki pusės ir atiduosiu broliui!

Įteikęs knygą, atsisveikinau. Mane dar ilgai kirbino jo subtilus ir saviironiškas humoras. Aš džiaugiausi, kad nugalėjau drovumą ir pasakiau iš širdies.

Šį nutikimą kaip humoro etiudą, parodijuodamas Kuokaro kalbos manierą ir tembrą, įtraukiau į savo koncertų programą. Vieną dieną, kai šią parodiją transliavo televizija, vakare suskambo telefono skambutis.

– Ar tai gerbiamas dainininkas Atalas?

– Taip!

Savo nuostabai, išgirdau Kuokaro balsą!

– Tas savo kvailas parodijas vienąkart baik. Aš vis dėlto esu gerbiamas žmogus ir tautos pripažintas menininkas, su savo mylimu choru „Ave Sol“ pasirodžiau didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir sulaukiau iškilių pasiekimų, o tu mane šitaip!

Naktis praėjo kaip pagirių kliedesiai. Su subtiliu jo humoru mano tekstas negalėjo lygintis. Jaučiausi nusivylęs ir sugėdintas iki tos akimirkos, kai anksti ryte suskambo telefonas.

– Na, kaip miegojai? – pasigirdo tas pats Kuokaro balsas.

– Blogai.

– Aš irgi blogai! Na, ar pažinai, čia kalba Einaras Kvilis!

Net nespėjau supykti, nes supratau, kad jis mane išdūrė. Visą išgyvenimų sunkumą nuėmė kaip ranka. Jau ilgą laiką aš koncertuoju su šiuo talentingu tapytoju ir multiinstrumentalistu. Jis išmoko pamėgdžioti Kuokaro balsą ir dabar įrodė, kad ne blogiau už mane gali pasireikšti parodijos žanre.

 

Puškinas

 

Cėsys. Valnių gatvės kavinė-valgykla rūsyje. 1972 metai.

Šioje kavinėje jau nuo ankstyvo ryto buvo pardavinėjamas pilstomas alkoholis su sąlyga, kad užsisakai kurį nors patiekalą. Eidamas į darbą užbėgau papusryčiauti. Maža patalpa buvo sausakimša. Pastovėjęs eilėje ir gavęs savo įprastinius kotletus, žvalgiausi, kur galėčiau prisėsti. Laisva vieta buvo prie pusiau apskrito stalo, skirto tik dviem asmenims. Kadangi ant stalo nebuvo indų, prisėdau gale. Čia jau sėdėjo du asmenys – du seni kaip šis pasaulis barzdoti seniokai.

Vienas jų po stalu slapta pilstė iš slepiamo atsinešto butelio. Viršum vyrų galvų kabojo užrašas: „Atsineštus gėrimus vartoti draudžiama!!!“

Manęs jie nebijojo, bet į kompaniją nekvietė. Kartą išgėrę jie kurį laiką tylėjo. Bet po to vienas staiga prakalbo:

– Pėteri, ar tau patinka poezija?

– Kokia kalba, Janka! Aišku, kad patinka.

– O kuris poetas tau patinka? – tęsė Janka.

Įtempta pauzė, tarsi Pėteris peržiūrėtų savo biblioteką…

– Puškinas! – staiga išpyškino Pėteris.

Vėl stojo intelektinė pauzė.

– Taip, geras poetas buvo, – atsiduso Janka.

– Kąąą, miręs? Ak, kaip laikas bėga, kaip laikas bėga! – sušukęs Pėteris abiem rankom teatrališkai paglostė barzdą ir liūdnai palingavo galvą.

Aš vos neužspringau kotletu, todėl staiga išbėgau į gatvę. Grįžti nebenorėjau. Atsikosėjęs nuėjau į darbą.

Prisiminęs šį nutikimą, priėjau išvadą, jog šie gudruoliai mane paliko kvailio vietoje, kad jiems atitektų mano kotletas, nes – kaip pastebėjau – jie neturėjo užkandos.

 

Odė džiaugsmui

 

Paskambino Guntaras ir pranešė, kad šiandien apie dvyliktą valandą atskris su savo sraigtasparniu.

Guntaras buvo mūsų darbdavys. Mes, statybininkų brigada, dirbome pirmojo poilsio namų pastato statybose ir gyvenome poilsio bazėje netoliese. Guntaras žiemą baigė sraigtasparnio pilotavimo kursus, tad šįkart išbandys save kaip patyręs pilotas.

Mes sukrutome, svarstėme, kaip paminėti šią iškilmingą akimirką. Priimtinų idėjų nebuvo. Po kurio laiko paskambino Guntaras ir pranešė dar kokią valandą vėluosiąs. Atsakiau, gerai, nes per tą laiką suskubsime aplakstyti kaimą ir surinkti pinigų peršingui pirkti. Nežinantiems paaiškinsiu, kad tai nuo peties paleidžiama amerikiečių gamybos priešlėktuvinė raketa. Ne iš pykčio ar dėl kažkokių prieštaravimų taip pasakiau, o dėl sumanymo rimtumo ir staigmenos džiaugsmo. Guntaras ištarė:

– Nekalbėk nesąmonių – ir taip streso per akis!

Praėjo minėta valanda ir vėl suskambo telefonas. Guntaras dar valandai atidėjo skrydį. Jam pranešiau, kad kaimo žmonės yra vargšai ir peršingui nepasisekė surinkti pinigų, todėl mes žvalgysimės įsigyti Baltarusijoje gaminamą nuo peties paleidžiamą raketą „Igla“ – pasienis šalia, nereikės toli lėkti. Guntaras patylėjo. Supratau, kad jam toks humoras nepriimtinas.

Kai vėl suskambo telefonas, jis pranešė, kad jau išskrenda. Aš meilindamasis pasakiau, kad pamiršome mintį apie raketas, tad jo atvykimui užsakiau etnografinio striptizo ansamblį.

Kol laukėme jo atskrendant iš Adažių, prie poilsio bazės, prieš kurią buvo numatyta nusileidimo vieta, sustojo autobusas. Iš jo pabiro linksmos, spalvingos moterys. Pasirodo, tai buvo moterų choras su dirigentu. Papasakojęs apie būsimą iškilmingą sraigtasparnio piloto sutikimą, paklausiau, ar jos negalėtų sudainuoti „Odę džiaugsmui“, tai būtų labai iškilminga. Dirigentas išrikiavo dainininkes ant laiptų, puslankiu priešais pastatą. Choristės, Bethoveno kūrinio įtaigotos, susikaupė, nurimo, prasidėjo generalinė repeticija.

Viskas vyko greitai kaip geriausiame scenarijuje.

Kai sraigtasparnis it didelis juodas laumžirgis nusileido numatytoje vietoje ir nutilo rotorių triukšmas, išlipo Guntaras ir palenkęs galvą ėjo link mūsų.

Dirigentas mostelėjo, ir suskambo daina. Ne tik galingai ir iškilmingai užpildė kiemą ir pievą, bet ir nuvilnijo viršum ežero. Tai buvo ne tik iškilminga, patetiška ir rimta, bet ir komiška. Dėl šio žaidimo mano širdis džiūgavo. Dainavo tarsi užsakytas etnografinio striptizo choras. Pasisveikindamas Guntaras tarstelėjo:

– Tu neturi kur pinigų dėti?!

Jis šįkart negalėjo žinoti, kad šį nuostabų momentą organizavo dangus, kurį jis pamažu pradeda užkariauti, tad čia ne apie pinigus kalba.

 

Iš: Valdis Atāls. Dzejnieks un cūka. Rīga: Dienas Grāmata, 2022

Vertė Arvydas Valionis