Menai
Kasdienybė virtualioje vaizdinijoje, arba Laisvos mintys apie fotonaratyvo nelaisvę
Parodoje man svarbu fotografijų sekos ir eilės, kurios primena srauto vaizdinius ir pačios yra sraute.
Iš bloknoto (53)
…kai pagalvoji, kiek ir kaip Jūratės [Paulėkaitės] šiame pasaulyje nuveikta, koks didelis buvo jos noras kovoti su kūrybine stagnacija, dvasiniu rambumu skatinant ir pakeleivius ieškoti „naujų formų“, kaip sakė Čechovas, tai netekties skausmas įgauna kitą atspalvį, sumišusį su nuostaba ir dėkingumu.
Iš bloknoto (52)
Kartais nejauku, pavyzdžiui, kai prašoma gerai įsižiūrėti į žmogaus veidą, o vėliau – atsakyti į klausimą, ar matai jame kokių nors ženklų ar žymių, liudijančių nusikalstamą gyvenimą. Beje, tų ženklų nepastebėjau nė viename iš kalinių. Jie visi buvo gan jauni, neperžengę pusamžio, laikėsi normaliai, apsirengę savais drabužiais.
Pati gražiausia, išsvajotoji mergina
Išties: „Partenopė“ – dar viena odė miestui ir jaunystei, o pagrindinė veikėja, nežemiško grožio Partenopė, grandioziškame Sorrentino vaizdų ir simbolių pasaulyje tėra idėja. Visgi idėjai suteikiant kūną tenka susidurti su reprezentacijos neišvengiamybe – o čia filmas paslysta ant estetiškai nugludintų Neapolio pakrančių uolų.
Puccini operų triptikas
Šiais metais muzikos pasauliui minint garsiojo italų kompozitoriaus Giacomo Puccini 100-ąsias mirties metines Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvietė į operų triptiko premjerą.
Iš bloknoto (51)
Šį ankstyvą rudenį litvakų parodoje sutiktas Arkadijus Gotesmanas paprašė manęs prisiminti Anatolijų Šenderovą, artėjant jo aštuoniasdešimtmečiui. Tiesa, jubiliejus bus tik kitąmet, bet aš nutariau savo mintis užrašyti dabar, kol nevėlu.
Tykus grožis
Būna meno kūrinių, nuo pirmo žvilgsnio, kadro, pastraipos, frazės, akordo apdovanojančių. Įsisriegiančių į saulės rezginį, tarpstančių jame ne dieną ir ne dvi, įvykdančių mažą iniciaciją. Tai ir yra tikrasis meno stebuklas: ne tik praturtinti vienokia ar kitokia patirtimi, bet ir kažką sukrutinti sieloje, perkeisti tavy. Pavadinti meno kūrinį gražiu yra vienas nekalčiausių nusikaltimų. Vis dėlto – drįsčiau teigti, kad egzistuoja…
Bestiariumas Belfaste
Reikėjo atvažiuoti į Belfastą, „Titaniko“ gimtinę, kad suprasčiau, kaip giliai Laisvydės Šalčiūtės personažai skendi skaitmeninių vaizdų vandenyne. Kokios titaniškos menininkės pastangos prakošti pro banginio ūsus tą keistų personažų, prietaisų, gyvūnų ir rastų daiktų srautą ir sukurti savo kreivų veidrodžių karalystę. Reikėjo atsidurti Belfasto queer meno festivalyje „Outburst“, kad įsitikinčiau Laisvydės kuriamų hibridinių herojų kreivumu, keistumu ir karnavališkumu – šitas…
Meilė „Scanoramoje“
Liūdnokas nespalvotas olandų režisieriaus Peterio Hoogendoorno filmas „Pasenusi žuvis“ atliepė tokią pat pirmos „Scanoramos“ dienos atmosferą – potamsė antro aukšto fojė su pasieniais išdėliotais sėdmaišiais šventine nuotaika nespinduliavo; daugelis pasigedo ir nuo kino festivalio atmosferos neatsiejamų kavos pardavimo salelių. Bet į „Scanoramą“ einama žiūrėti gerų filmų, o jų šiųmetiniame festivalyje tikrai buvo. „Skūpiais“ dialogais ir tylos pauzėmis tragikomedijoje „Pasenusi…
Įsivaizduojamybė su DI
Maloniu šių metų „Scanoramos“ atradimu tapo „Gailestingumas“ (rež. Alain Guiraudie, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, 2024): homoerotinė komedija ir drama. Žodis „nuaras“ festivalio aprašymuose ir recenzijose buvo pavartotas bent kelis kartus (regis, ir apie „Merginą su adata“): suabejojau, ar tik jis dabar nereiškia tiesiog madingo žodelyčio, kaišiojamo visur. Veiksmas prasideda laidotuvėmis, vėliau motyvas kartojamas – bent du kartus užkasama žudiko Žeremio įtūžio…
