Menai
Iš bloknoto (55)
„Užrašų“ leidinyje daug Eimunto piešinių su tekstukais. Piešiniai mėgėjiški, bet įdomūs, kai supranti, ko režisierius siekia. Savotiška kalba. Vartau knygą, skaitinėju lyg vaikščiodama po Nekrošiaus minčių labirintą ir galvoju, kad kiekvienas rašytinis darbas ar darbelis apie mūsų didžiuosius menininkus jiems jau išėjus rodo, jog mes jų nepamirštam, su jais tebegyvenam.
Kai sacrum priartėja prie profanum
Kai rašau šį tekstą, režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tebekeliauja po Lietuvą, o aš, pažiūrėjusi jį dar kovo pradžioje „Kino pavasaryje“, kur buvo surengta filmo premjera, tebesinešioju savyje.
Biografija amžinai
Dabartiniai jaunieji lietuvių režisieriai ir ypač režisierės smulkmeniškai studijuoja asmeninius šiuolaikinio žmogaus gyvenimėlius, o rašytojo, dailininko, muzikanto likimai lieka nepasiekiami, nors jų atvėrimai palengvintų sunkią kelionę į praėjusį laiką. Ką gi, juk pirmiausia nėra rimtų biografinių knygų!
„Spiečius“: kaip atskirybė tampa bendrybe
Parodos spiečius – tai ne a. a. Andriaus Grigalaičio širšių lizdas ar istorijos apie bites ir žvaigždynus. „Spiečius“ – tai septynių menininkų idėjų išcentravimas konkrečioje erdvėje, konkrečiu laiku. Meno artefaktų santalka Šlapelių namuose-muziejuje.
Ar pastišas yra toxic?
Žiūrėdama režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, klausiau savęs – kam skirtas šis filmas? Man, dabar auginančiai panašaus amžiaus dukrą, ar mano dukrai? Nors filmo dar nematė, mano keturiolikmetė turbūt nebesuprastų tiek seksualizuotos to meto merginų būties ir tikslų – jau vien todėl, kad dabartinėms trylikametėms modelių pasaulis ne toks aktualus ir tėra tik viena veikla iš daugelio.
Ar tai žaidimo pabaiga?
Turbūt laikmetis, laikinumo pojūtis, dirbtinio intelekto skverbimasis į scenos meną turėjo įtakos ir šio sezono Lietuvos teatro madoms – nukelti dramos veiksmą į viešbutį. Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymas LNOBT, kovo mėnesį pakvietęs žiūrovus į premjerą, – ne išimtis.
Gyvūnijos pamoka
Kitoks ir latvių animacinis pasakojimas „Potvynis“, kurį vis dėlto gal reikėjo versti „Srautas“ ar „Srovė“. Filmo visavaldis autorius Gintis Zilbalodis, ką tik iššokęs ant „Oskarų“ scenos atsiimti apdovanojimo, savo personažų bendrabūvio stoką užpildo sunkiai išgaunamu ir lengvai prarandamu dvasingumu.
Trys moterys ir lavonas
Prancūzų aktorės ir kino režisierės Noémie Merlant filme „Balkonetės“ draugės Marselio gatve eina pusnuogės – tai jų atsakas į prievartą ir mačizmą. Ar įmanoma apie seksualinės prievartos aukų traumą papasakoti su humoru? Ar prisimenate atvejį, kai režisierė prieš kameras parodė savo vaginą mums, žiūrovams? Ar prisimenate save, moterį, einančią gatve nuogomis krūtimis?
Apie laisve pakrikštytus, įvairovę ir nemechaninį tikrumą
Šių metų kovo 15 dieną Nacionalinio dramos teatro Naująją sceną apgulė „Paukščiai“. Ši premjera – dviprasmiškas taikomojo teatro pavyzdys: viena vertus, norima atkreipti mūsų dėmesį į nepateisinamą valdančiųjų manipuliavimą pavaldiniais, bet nepasiūloma ryškių alternatyvų…
Aštuonios atvirutės iš „Kino pavasario“
Peržiūrėti keliolika „Kino pavasario“ filmų pradeda jungtis į vieną. Daug magiškojo realizmo („Žokėjus“, „Queer“), gražių gamtos vaizdų („Pabėgimas“, „Paukščių giesmės“) ar neramaus lakstymo mieste („Suleimano istorija“, „Pabėgimas“). Šiame vaizdų sūkury pradeda ryškėti stabilios ir nesikeičiančios reklamos, rodomos prieš seansus.
