Arčiau šaknų

 

Pozavimas ainiams

 

Akivaizdu, mano santykis su etnografija veikiau yra nulemtas atsitiktinumo nei sąmoningo apsisprendimo fotografuoti, kolekcionuoti, aprašyti ir kitaip kaupti kultūros paveldą. Kartą filologiją studijuojanti kolegė (su ja tuo metu dirbome vienoje reklamos agentūroje) pakvietė prisidėti prie savaitgalio ekspedicijos – kartu vykti į aplinkinius kaimus, kuriuose grupė studentų ir universiteto darbuotojų planavo rinkti tautosaką. Sutikau vedama smalsumo, vildamasi pamatyti kadro vertų siužetų. Tuo metu buvau ką tik baigusi fotografijos studijas ir jau turėjau šiek tiek patirties fotografuodama žmones. Nuteikinėjau save, kad gali tekti ilgai įkalbinėti, o ir susitaikyti su nenoru fotografuotis, bet, mano nuostabai, visi sutiktieji ne tik mielai pozavo savo natūralioje aplinkoje, bet ir kvietė į namus, vaišino ir nuoširdžiai dalijosi kasdienio gyvenimo istorijomis. Zuzana buvo viena iš jų. Nepamenu vietos, kurią pasižymėjau ant popieriaus skiautės (tikriausiai vėliau pamečiau), bet gerai prisimenu tą graudinantį švelnumo, ilgesio ir melancholijos jausmą, kuris lydėjo mane grįžtant iš ekspedicijos namo.

 

Zuzanos portretas I

 

Vėliau Zuzanos portretas laimėjo pagrindinį prizą kažin kokiame konkurse, geriausio ūkininko portreto kategorijoje. Grupinė paroda keliavo po skirtingas vietoves pristatydama konkurso metu atrinktas fotografijas. Kai paroda atvyko į Vilnių, organizatoriai pakvietė mane į atidarymą atsiimti laimėto prizo. Salėje dairiausi Zuzanos portreto, bet jo niekur nebuvo. Tuomet parodos kuratorė paaiškino, kad nors tarptautinė komisija ir skyrė pirmąją vietą, konkurso organizatoriams portretas pasirodė nereprezentatyvus, todėl nusprendė jo neeksponuoti. Tai nugirdę garbūs svečiai skėsčiojo rankomis ir garsiai stebėjosi: kur tai matyta! Po renginio eidama namo prospektu gautą apdovanojimą išmečiau į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę.

 

Prisiminimas

 

Kartą iš vienos moters, per internetinį skelbimą, nusipirkau dailų, retą senovinį augalą Myrtus communis (paprastąją mirtą). Kad ir kaip stengiausi rūpintis, augalas greitai visiškai suvyto. Jo sudžiūvusio kamieno lazdelę pasilikau prisiminimui apie šią savo nesėkmę.

 

Naminiai

 

Kiek tik pamenu, man visada sunkiai sekėsi namuose auginti gėles. Jei keliaudavau ar šiaip kur nors išvykdavau ilgesniam laikui, gėlės nuvysdavo. Bet kai tapau mama, galėjau geriau pasirūpinti ir namų augalais. Palangės netruko virsti miniatiūriniais botanikos sodais, kuriuose prisiglausdavo prie konteinerių palikti augalai, vešėjo mimozos, o greta daiginosi pelėžirniai ir citrinos kauliukai. Man netgi pavyko iš vienos sėklos išauginti dvigubą avokado medį. Bet vaikai užaugo ir naminiai augalai vėl pradėjo vysti.

 

Mamos meilės kalba

 

Šiltnamyje nokstanti jaučio širdis.

 

Zuzanos portretas II

 

Pastaraisiais metais retai kada fotografuoju žmones gatvėje, bet kai kasmetinė revizija privertė išryškinti kišenėse užsilikusias juostas, vienoje jų – pora Zuzanos lange įrėmintų portretų. Pastebėjau ją eidama nedidelio miestelio gatve. Senyva moteris rymojo palinkusi prie atverto lango. Priešais namo langą, ant šaligatvio stovėjo staltiese dengtas stalelis. Ant jo plastikiniuose induose surinktos sodo gėrybės ir vazoninė gėlė. Lango atbraila apklota nedidele gėlėtos medžiagos skiaute. Nusprendžiau grįžti. Priėjusi paklausiau, ar galėčiau ją nufotografuoti. Bet prieš tai ilgai kalbėjomės apie sodą, gėles ir gyvenimą.

– Jau turiu eiti. Fotografijas atnešiu spalį, – pasakiau.

– Sakote, spalį? Iki spalio dar trys mėnesiai. Nežinau, ar sulauksiu. Pati suprantate… – atsisveikindama nusišypsojo ji.

 

Onė

 

Senelė Onė savo vaikų neturėjo. Ji buvo antroji senelio žmona. O senelis antrasis jos vyras. Jiedu abu susitiko ir susituokė jau būdami našliai. Onė augino savo vyro vaikus ir lepino anūkus. Ji mėgo tirpią kavą ir mokėjo iškepti skaniausią ruginę duoną. Ji dėvėjo kelnes ir ryšėjo skarelę, kuri vis slysdavo plaukais žemyn. Ji nuolat ką nors dirbdavo, nesustodama sukdavosi namuose ir aplink juos. Onės gėlių darželis prie namo nebuvo didelis – vos keli didesnės priežiūros nereikalaujantys krūmai. Nepamenu Onės sėdinčios, net ir kavą ji gerdavo stovėdama tarpduryje. Tai ant jos mergautinės spintos džiovindavome kartu surinktas rugiagėles. Ten pat radau ir sunkų šeimos fotografijų albumą, kurio turinys taip stipriai žadino mano smalsumą ir vaizduotę. Vaikystės vasaras praleidusi neišskiriamoje senelės ir senelio kompanijoje, keisčiausiu dalyku laikiau tai, kad po mirties abu jie amžino poilsio atgulė prie savo pirmųjų sutuoktinių.

 

Monika

 

Monika sėdėjo prie virtuvės lango daugiabučių rajone, devynių aukštų name. Jau trys dienos, kai ji čia. Pirmą dieną buvo smalsi, stengėsi suprasti, kur ją atvežė tėvai. Antrą dieną ji bandė pasišildyti arbatos, bet vietoj to paliko atsuktas dujas ir vos nesukėlė sprogimo. Trečią dieną nepažįstama mergina liko kartu su ja virtuvėje. Monika ilgai ir atidžiai žiūrėjo pro langą į priešais esantį penkiaaukštį ir nenustojo stebėtis:

– Ir kaip jie užkėlė tą karvę į penkto aukšto balkoną?

Aš pažvelgiau pro langą.

– Nėra ten karvės, – pasakiau.

Monika ėmė skaičiuoti langus. Vienas, du, trys, keturi…

– Štai ten, pažiūrėk! Niekaip nesuprantu, kam jiems ta karvė.

Aš sėdėjau prie stalo ir ilgai stebėjau susirūpinusį Monikos veidą, nuo kėdės prie lango vis šokinėjančią jos mažą figūrą, kiek susitaršiusius plaukus.

– Nežinau, gal kranu užkėlė, bet ir aš nesuprantu, kam jiems ta karvė, – pasakiau ir dar po akimirkos pridūriau: – Tavo smegenys kuria gražius dalykus, močiute.

 

Paprastoji veronika

 

Prie studijos slenksčio išdygo anksčiau čia dar nematyta gėlė mėlynais smulkiais žiedeliais.

 

Prie bulvių

 

Po motinystės atostogų pirmą kartą buvau pakviesta dalyvauti baigiamųjų darbų gynimo komisijoje. Visą dieną praleidome aptarinėdami ir vertindami labai skirtingus meno projektus. Jaučiausi pakylėta. Dienos pabaigoje du profesoriai garsiai stebėjosi, kodėl taip aktyviai dalyvavau komisijos diskusijose. Vienas iš jų kandžiai krizendamas svarstė: galbūt per ilgai namie skutau bulves ir prisigalvojau visokių klausimų.

 

Arti namų

 

Patarimas, kurį dažnai girdėdavau, – fotografuoti tai, kas arti namų. Tai gana sunki užduotis jaunam žmogui, kuris trokšta ir veržiasi pažinti platų ir tolimą pasaulį. Net tada, kai supratau šio patarimo vertę (o ir pati juo dalinausi), kai ėmiau fotografuoti moteris, kurios laisvu nuo darbų metu augina gėles, pirmiausia dairiausi po tolimus regionus. Bet man neprireikė keliauti toli, nes visa, kas mane iš tiesų domino, buvo arti namų.

 

Užsimiršimas

 

Mano brangi bičiulė, kiekvieną kartą paklausta, kodėl tiek daug laiko praleidžia sode su augalais, visad atsako, kad už savo gėlyno tvoros gali trumpam užmiršti visus pasaulio rūpesčius ir problemas.

 

Sekmadienio darbai

 

Iš parduotuvės atsivežta šiek tiek žemių ir keliolika pakelių sėklų. Kelis kartus atidžiai perskaityti pažadai etiketėse: iš kiekvieno pakelio turinio galima užauginti keliasdešimt augalų, o kai kurie jų žydės net iki vėlyvo rudens. Eičiau barstyti žemių su sėklomis jau dabar, bet šiandien sekmadienis ir senelės pamokymai mane stabdo nuo šio žingsnio. Sekmadienį nevalia dirbti, o tądien padarytus darbus teks dar ir perdaryti, – primindavo pati sau ardydama mezginį. Viliuosi gražios laukinių gėlių pilnos pievos po langu, todėl nekantriai laukiu rytojaus. Nors, žinia, gėlių sodinimas joks ne darbas, o pats tikriausias poilsis.

 

 

Elena

 

Tetos Elenos namuose augo nesuskaičiuojama galybė pelargonijų, kurios skleidė savo stiprų kvapą. Sako, kad jaunystėje šių gėlių aromatas erzina, bet senstant ima vis labiau patikti. Visai kaip „Chanel“ penkto numerio kvepalai.

 

Gėlės

 

Mintyse bandau suskaičiuoti visus man žinomus apeliatyvinius moteriškus vardus, atsiradusius iš gėlių pavadinimų: Lelija, Rūta, Astra, Lina, Žibuoklė, Ramunė, Rožė… Vardų sąvade randu, kad esama ir vardo Gėlė. Nors ir nepopuliarus šiandien, bet gyventojų vardų registras nurodo, jog nuo 1933 iki 1986 metų šis vardas buvo suteiktas 15 kartų. 1954 metais net dvi Gėlės. Gegužės 21-oji UNESCO sprendimu paskelbta Pasauline kultūrų puoselėjimo diena, kartu yra ir Gėlės vardadienis. Sutapimas.

 

Viena

 

Kartą senelė prisipažino, kad pačiai niekada nepatiko jos vardas, o ypač jo trumpinys, kuriuo buvo šaukiama. Nustebau ir net kiek nusiminiau, nes senelės vardas man rodėsi labai gražus. O koks vardas tau patiktų? – paklausiau. Na, pavyzdžiui, Monika, man tiktų, jei mane būtų pavadinę tokiu vardu, – atsakė ji, adydama mano prairusią kojinę.

 

Užsiūta atmintis

 

Visuomet vos tik prireikdavo įsiūti sagą ar kažką paskubomis pataisyti, senelė niekada neleisdavo siūti tuo metu ant kūno dėvimo drabužio. O jeigu nebuvo galima kitaip, tuoj liepdavo prikąsti siūlo galą. Kitaip užsiūsi atmintį ir nieko neprisiminsi, sakydavo ji. Su siaubu prisimindavau tai kiekvieną kartą klasėje prie lentos pakviesta deklamuoti išmoktą eilėraštį.

 

Pečius

 

Pašoku nuo močiutės patalais prikamšyto, įkaitusio pečiaus. Basomis perbėgu baltai dažytas svetainės grindis, vietomis užlipdama ant rištų skudurinių takelių. Basomis per šaltą virtuvės aslą. Peršoku statų slenkstį, kurį, atrodo, tik visai neseniai išmokau peržengti neužkliūdama. Pridrėkusiu koridoriumi į dešinę, pro medumi ir vašku kvepiančią verandą, link vaismedžių sodo. Kažkur pakeliui įlipu į močiutės guminius. Stipriai lyja. Man nedaug metų. Žinau tai, nes senelių namuose esu jauniausia viešnia ir namie tylu. Vėliau atsiras daugiau vaikų ir neliks nei tos tylos, nei vietos ant pečiaus. O dabar visas pečius mano. Per aukštą šlapią žolę paskubomis bėgu į sodą. Nuo krūmo nubraukiu saują serbentų, o tada jau atgal į virtuvę cukraus. Visą paskubomis sumedžiotą sodo grobį kartu su cukrumi sutrinu puodelyje ir nešuosi atgal ant pečiaus.

 

Rožė

 

Kiek tik pamenu, senelė visada turėjo rožę – varginančią kojos ligą. Išgydyti jos negalėjo jokiais vaistais, nei brangiais, nei savadarbiais tepalais ir visais kitais patarimais. Pasakojo, kad gavo rožę per vyro šermenis, kai sunkus suolas krito jai ant kojos ir atsivėrė ta niekaip negyjanti žaizda. Buvo dar visai jauna, vos dvidešimt kelerių metų.

 

Mama gėlė

 

Naršydama augalų mėgėjų grupėse, dažnai vietoj narių paskyrų fotografijose matau darželių gėlių portretus. Virtualiame sode visais namų ūkio buities klausimais patarimus dalina pivonijos, rožės, tulpės ir lelijos.

 

Už Atlanto

 

Skaitau, kad „Graflex Speed Graphic“ kameros buvo pradėtos gaminti 1912 metais Niujorke. Iš ten pat atkeliavo ir manoji, kuria šiandien fotografuoju. Tuomet tai buvo moderni reporterio fotokamera, greita ir patogi dirbti gatvėje, dabar lėta ir sunki dėžė. Tokias fotokameras jau galėjo matyti ir mano proseneliai, kurie tais pačiais metais išsilaipino Amerikoje. Ona ten pagimdė savo pirmagimį – mano senelį ir neilgai trukus garlaiviu grįžo atgal į savo gimtąjį kaimą.

 

Osmosas*

 

Dėl osmosinio slėgio vanduo su ištirpusiomis maisto medžiagomis iš šaknų pakyla iki augalų viršūnių. Osmosas taip pat yra procesas, kurio metu idėjos, žinios ir kita informacija įrašoma į atmintį be sąmoningų pastangų.