Iš bloknoto (57)
Keletas birželio pirmosios pusės dienų Nidoje neatrodė itin sėkmingos. Buvo šalta, lietinga ir net šviesesnę dieną aršus šiaurės vėjas neleido atsipalaiduoti. Laiptai į pliažus užpustyti smėlio, kai kurios kavinės dar tik bunda, tuktukai nevažinėja. Bet gamta gyvena savo gyvenimą: man atvykus kaštonai jau barstė parudavusius žiedus, bet visų spalvų ir atspalvių alyvos žydėjo kaip reta gausiai, o sunkios šlapios žiedų kekės lenkė šakas kone iki žemės, mačiau net nulūžusių… O dabar pradėjo žydėti jazminų krūmai skleisdami švelnų vasaros kvapą. Per visą tą laiką pasikeitė net trys skraidančių, bet nekandančių vabzdžių rūšys, tačiau kultūrinis gyvenimas atrodo visai nuvėsęs – kurorto skelbimo lentose neteko matyti nė vieno kvietimo į kokį nors įdomesnį renginį, koncertą ar parodą. Manau, čia labai tiktų skaitovų, bardų vakarai, kamerinių ansamblių, solistų koncertai, lėlių teatras, monospektakliai. Ir, aišku, kinas. Kultūros centras „Agila“ formaliai jau veikia, bet neaišku, ką veikia. Gerai, kad nors biblioteka funkcionuoja ir čia gali gauti knygų bei visokios spaudos.
Išvažiuojant į mano rankas pateko 2024 metų Neringos kultūros almanachas „Dorė“, ir aš apsidžiaugiau galėsianti dar kartą leidinį apžvelgti. Krinta į akis, kad nepristinga temų ir įvairios medžiagos apie šį tarsi pažįstamą, bet iki galo nepažintą kraštą. Pastebiu ir tai, kad atsiranda pačios Neringos žemės išaugintų arba priviliotų autorių – rašo ir ieško kontaktų su buvusiais Neringos gyventojais bei iš vokiečių kalbos jų pasakojimus ir pokalbius verčia Aušra Fezer bei Raimonda Ravaitytė-Meyer (ji ir almanacho sudarytoja), savo tekstus skelbia talentingas klaipėdiškis literatūrologas Marijus Šidlauskas, poetas ir fotografas Julius Keleras, pradėjo rašyti filologė ir gidė nidiškė Giedrė Krištopaitytė ir dar keletas įvairių profesijų žmonių. Būtent autorių rato plitimas rodo, jog almanachas yra gyvas.
Skyrių pavadinimai – „Martyno Liudviko Rėzos premijos laureatai“, „Švyturių metai“, „Įžvalgos“, „Atsivėrimai“, „Sugrįžimai“ ir kt. – skaitytojui leidžia rinktis ir vis iš kitos pusės pamatyti Neringą – jos rūpesčius, siekius, pokyčius gretinant praeities ir dabarties neringiškių gyvenimą. Man asmeniškai šį kartą buvo itin įdomūs žurnalistės ir kultūros paveldo tyrinėtojos Jūratės Mičiulienės užrašyti įvairių profesijų žmonių pokalbiai apie švyturius, kurie, kraštotyrininko Deniso Nikitenkos požiūriu, yra „kaip tam tikri tiltai į Prūsijos, Mažosios Lietuvos regiono istorijos pasakojimus“. Juo įdomiau, kad pernai, Švyturių metais, buvo vėl atvertas atnaujintas Nidos švyturys, pradėti nuodugnūs jo aplinkos tyrimai ieškant toje vietoje buvusio Raudonuoju Kristupu vadinto švyturio.
Skyriuje „Tikros istorijos“ patraukia Aušros Fezer papasakotos istorijos apie Hansą Litteną ir jo šeimą bei apie rašytojo Arno Surminski įdomų ryšį su Rytprūsiais ir jaudinanti ištrauka iš jo romano „Keturiasdešimt ketvirtųjų vasara“ apie Karaliaučiaus bombardavimą. Vienas rimčiausių almanacho straipsnių – Marijaus Šidlausko „Neužpustomas“ (koks puikus pavadinimas!). Perskaitęs Liudviko Rėzos „Pruteną“ Marijus rašo apie Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamus Liudviko Rėzos „Raštus“, apie patį poetą, džiaugdamasis, kad jo kūrybos tyrėjų ir mylėtojų būrys gausėja. Jaudina ir net džiugina jo įžvalgos, kontekstų įvairovė kalbant apie Antano A. Jonyno išverstą Rėzos poezijos rinkinį „Prutena“, žavi cituojamos eilutės ir subtilios, akvareliškai tirštos Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustracijos Rėzos eilėraščiams.
Saulužė tarė nusileisdama:
– Aš jums padėsiu brolio gedėti:
Devynis rytus miglužėj temsiu,
O šį dešimtą nei netekėsiu.
Viena įdomiausių almanacho medžiagų – Editos Norkevičienės pokalbis su režisieriumi Šarūnu Mikulskiu, keliolika metų tyrinėjusiu Nidos žvejų gyvenimą ir galop sukūrusiu dokumentinį filmą „Nykstančios rūšys“. Nesumeluotas Nidos ir jos pokyčio dokumentas. Jį perskaitęs supranti, kokie juokingi atrodo Neringos poilsiautojai, visiškai nepažįstantys tikrųjų pamario gyventojų, nežinantys jų gyvenimo, rūpesčių, nerimo dėl ateities. Bet žuvį mėgstantys ir valgantys.
Skyrelį „Knyga kaip meno kūrinys“ parengė Raimonda Ravaitytė-Meyer. Jame sugrįžtama prie Tomo Sakalausko 1994 metais apie Nidą išleistos knygos „Čakona“, iliustruotos Jūratės Stauskaitės ir anuomet savo originalumu nustebinusios net patyrusius literatūrologus, o 2024 metais ji buvo atskirai prisiminta festivalio „N žemė“ tam skirtame vakare, kur buvo surengta ir Jūratės Stauskaitės iliustracijų ekspozicija.
Kaip visuomet „Dorė“ praturtinta fotografijomis. Šį kartą čia dominuoja Tado Kazakevičiaus darbai iš serijos „Tarp dviejų krantų“ (2018–2020). Puikūs įvairiais požiūriais. Apie tokias fotografijas kaip „Oro uosto avys“, „Praeitis“, „Proveržis“ ir viršelio seną medį apnuogintom šaknim jau gali noveles rašyti.
Įdomu buvo iš arčiau susipažinti su Renatos Kilinskaitės aprašomu Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centru Juodkrantėje. Puikus atnaujintas seno namo eksterjeras ir interjeras, pagarbą rengėjams kelia ir nepaprasta ekspozicija „Sukurta vėjo, smėlio ir vandens“, kurioje pasitelkus šiuolaikines technologijas ir išradingai derinant vizijas su realybe atskleidžiamas Neringos gyvenimas nuo pat jos radimosi. Kitame straipsnyje Indrė Žigeu kalba apie Neringos krašto archeologų atradimus, povandeninio paveldo tyrimus.
Visų almanacho straipsnių neišvardinsiu, nepaminėsiu, bet noriu patikinti, kad „Dorę“ skaityti verta, jeigu norite giliau pažinti mūsų žemės „kitą krantą“ – jo gamtą, istoriją, žmones.
Užupis vis nerimsta, žmonės čia vis ką naujo sugalvoja, kad ir kokius įdomius piešinius ant sienų, savaip tvarko kiemus, gėlėmis išpuošia senas bromas, daro patrauklias užeigų vitrinas. Čia gyvuoja žaidimo, savotiško bendravimo su atvykėliais dvasia. Turistus vilioja Jono Meko skersvėjis ir, aišku, dailės galerijos. O visai neseniai užupiečiai sulaukė ypatingos dovanos: garbingas Užupio respublikos pilietis Petras Repšys sukūrė skulptūrą „Užupio obeliskas“ Sigitui Gedai! Savaip panašūs, gilias šaknis į Lietuvos žemę suleidę ir ją jaučiantys kaip reta kas, abu poetai tarsi įsikūnijo tame paminkle – netikėtai nedideliame (nesiekia nė trijų metrų), kukliame, bet jaukiame ir jaudinančiame. Ant palyginti neaukšto į viršų siaurėjančio postamento uždėtas kiaušinis. Kaip pradžių pradžia. Gedos pasakų-eilėraščių siužetai, mitiniai vaizdiniai komponuojami ant granito paviršių gilia drožyba (įspūdingus drožinius iškalė Mindaugas Junčys). Jau kelis kartus paminklą aplankiau, jo pasižiūrėti vis eina žmonės – ir po vieną, ir šeimomis, visi jį liečia, glosto. Ir aš bandžiau apkabinti prisimindama pažįstamus autorius, talentingus savo kartos kūrėjus.
Ir vėl Užupyje. AP galerijoje kone visą mėnesį buvo eksponuojami Eglės Pakšytės darbai, paroda pavadinta „Psichoidai – nieko naujo“. Ne iš pirmo žvilgsnio priimi šią keistą ekspoziciją ir patį terminą „psichoidai“, kurį autorė aiškina skolinusis iš Carlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos ir apibrėžia kaip reiškinius, susiformuojančius materijos ir pasąmonės sandūroje. Psichoidai turi animalistinius bruožus, kai žmogaus kūnas jungiamas su gyvūnų galvomis (tikrai nieko nauja prisimenant antiką ir tikriausiai visų tautų mitologijas). Dailininkei puikiai pavyksta perteikti bendrą psichoido kūno ir galvos, veido išraišką, netgi nuotaiką. Mielai kas rytą eičiau be žodžių pasikalbėti, pasižiūrėti į skaidrų žydrą danieliaus žvilgsnį, švelnią jo išraišką, ramybę kūne, savaip įkūnijančius Dantės įvaizdį. Eglės Pakšytės tapyba dar, sakyčiau, neprilygsta meistriškai skulptūrai.
